Visada įsivaizdavau, kad tuoj tuoj bankrutuosiu, nes, nu, kas aš tokia, kad daryčiau biznį, – mokyklų rinkoje daugiau nei paprikų maisto pragare (nes kas mėgsta paprikas? NIEKAS). Aš nauja, nieko nesusigaudau, tik žinau, kad, jei reikės, eisiu tiesiai ir kiaurai. Taip va visus dešimt metų ir praįsivaizdavau, tik, to be honest, mano galvoje dešimtmetis buvo ta siekiamybė, po kurios jau TIKRAI viskas bus gerai ir visi gyvens ilgai ir laimingai ir nebebankrutuos.
Aha, yeah right, paranoja niekur nedingo, nesvarbu, kaip gerai ar blogai mums besisektų, aš visada ta, kuri šlamina eurus ir burba panosėj: nu pz, nu pz, nu dabar jau tikrai pz. Every day of each year, dešimt metų iš eilės. Matyt, dar dešimt metų bus lygiai tas pats.
Jaučiuosi ir tokia sena, ir tokia kieta vienu metu, labai savotiškas jausmas. Per tuos dešimt metų įvyko tiek keisčiausių dalykų, priimta tūkstantis ir vienas labiausiai vykusių ir belekaip nevykusių sprendimų, sunku viską ir atsiminti.
Tarkim, jau beveik susiruošusi studijuoti vadovų magistrantūrą, ėmiau ir susiturėjau, nes išsigandau, kad... atims mano naivumą. Kad pasakys, kaip viskas TURI būti, išjuoks mano neprofesionalumą, pamins mano įmonės įsivaizdavimą ir, žodžiu, viską suknis. Tai ėmiau ir nutariau nesimokyti – jei tiek laiko variau iš nuojautos, let me continue.
Tada tie visi ofisai. Buvo sau ramiai vienas, bet vat užsireikėjo daugiau. Šiandien turim šešis. Negaliu pasakyti, kad sprendimas žiauriai vykęs, bet vis dar tikiuosi, bus geriau in the long run (svarbiausia, mano tuščiagarbystė labai happy).
Ir visi vadovai, kai pagalvoji, jų buvo nežmoniškai daug, nes pradžioj ieškojau žmogaus, kuris dirbtų vietoj manęs, o šitas yra praktiškai neįmanoma, ypač, jei aš sėdžiu pašonėj ir viską komentuoju, ir kabinėjuosi, ir aiškinu, kaip geriau, ir nervinuosi, kad vis tiek negerai, grynas malonumas. Tada, kai jau turėjom daugiau filialų, bet neturėjom pinigų, reikėjo idėjinių žmonių. Per laiką paaiškėjo, kad idėjiniai tik idėjoms ir tinkami, bet ne verslo vystymui, tad teko krapštyti galvas, kur rasti kitokių, gudresnių, labiau patyrusių.
Kai kuriuos deimantus radom visiškai atsitiktinai (tarkim, Viktorija Baltušienė, kuri Kauno AKS iškrapštė praktiškai iš reanimacijos palatos ar Ligita Norušaitytė, atėjusi iš kur kas didesnės įmonės ir nutarusi, kad biški mums čia reikia parodyti, kaip ką daryti), kai kurie patys prisistatė prie mūsų durų. Padarę savo ir išeidami vieni verkė, kiti džiūgavo, buvo visaip. Man pačiai kiekvieno išėjimas buvo asmeninis pralaimėjimas ir praktiškai visus dešimt metų kaltinau save už kiekvieną darbuotoją, kuris pasirinko nebaigti gyvenimo AKS.
Jei būtų mano valia, aš tiesiog liepčiau visiems visada sėdėti ofise, būti laimingiems ir daugiau nieko neveikti, vežčiau jiems picas, kad nereiktų eiti valgyti, ir vakarėlių vedėjus, kai pasidarytų nuobodoka. Man AKS ir jo darbuotojai – ir šeima, ir draugai, ir labai didelė dalis mano sąmoningo gyvenimo, tai pamėgink, kad gudrus, ko nors nepriimti asmeniškai. I am trying, OK?
Nu, kas čia dar. Sveikinu pati save, kad man neatsibodo. Daugelis, mano akyse atsidariusių mokyklą ir po kiek laiko metusių šitą reikalą, neišlaikydavo būtent to, kad tu VISADA dirbi, visada. Ar atostogauji, ar skaitai knygą, ar sėdi greitojoj – tau paskambins, kad tas ir anas, reikia spręsti DABAR, ir tu spręsi.
Nervinsiesi, rėksi, verksi, bet spręsi, nes AKS tavo vaikas, nes be tavęs niekas nenuspręs, o jei nuspręs, žinai, kad tau netiks, nes visi išeis namo, o tu liksi pasirėmusi ant stalo, galėsi irgi eiti namo, bet ryte atsikėlusi vis tiek turėsi spręsti, ir sprendimas kabės virš tavo galvos ir voliosis rytinėj košėj ir plaukios tavo klozete ir gnaibys tavo panages. Tu būsi viena su savim ir su savo idėja, kad AKS turi būti, privalo būti geriausia mokykla ir mylimiausia darbovietė visada ir per amžius, ir kaip jau tai padaryti, spręsi tu, kiekvieną dieną visus dešimt metų. Nu nafik, kai pagalvoji.