– Miela, Aneta, vadovaujate hospisui – tokiai įstaigai, kurioje dirbant, atjautos, tarnystės reikia itin daug. Kas jus paskatino pasinerti būtent į tokią veiklą?
– Taip, mūsų hospiso kasdienybė yra tarnauti sunkiai, nepagydomomis ligomis sergantiems žmonėms. Darbas čia nėra vien tik darbas, tai yra tarnystė tiesiogine prasme. Reikia būti su ligoniu, padėti, atiduoti jam visą savo širdį.
Kodėl aš čia atsiradau? Baigusi magistro studijas ieškojau darbo, troškau, kad jis būtų ne vien pragyvenimo šaltinis. Norėjosi, kad veikla būtų prasminga ir bent šiek tiek panaši į tarnystę.
Vieną gražų žiemos rytą teko susitikti su hospiso direktore seserimi Michaela Rak, kuri mane ir pakvietė į darbo pokalbį. Jo metu nupasakojo viską, ką turėčiau čia dirbti. Tuo metu hospisas buvo ką tik įkurtas ir iki šiol yra pirmoji ir vienintelė tokia įstaiga Lietuvoje, teikianti paliatyviąją pagalbą tiek pačiame hospise, tiek namuose, tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Priimti kvietimą čia dirbti buvo iššūkis, nes supratau, kad darbas bus gana sunkus, teks susidurti su žmonių iškeliavimu į amžinybę, bet, vedina troškimo tarnauti, sutikau.
Štai jau aštuonis metus sėkmingai tą darau. Savo darbu prisidedu, kad pacientų kasdienybė būtų lengvesnė, šviesesnė, kupina gyvenimo spalvų, norų išsipildymo. Mūsų įstaigoje be etatinių darbuotojų dirba didžiulis būrys savanorių.
– Andriau, sakykite, kaip jūs priėmėte sprendimą savanoriauti Santaros klinikose. Ar ilgai svarstėte?
– Šį sprendimą priėmiau pasidavęs emocijoms, labai greitai, gerai neapgalvojęs – visgi, tai darydamas tu rizikuoji ir savo sveikata, ir aplinkinių.
Savanorystę traktuoju kaip visuomeninę veiklą, kai tu kažką atiduodi ir už tai nieko negauni arba gauni minimalų atlygį. Man tokia veikla nesvetima. Esu šaulys, labai seniai buvau karys-savanoris, dalyvauju įvairiose visuomeninėse veiklose.
Iš savanorių tikimasi, kad jie ateitų, kai labiausiai reikia ir, kai šiaip žmonės, kurie dirba tą darbą kasdieną, patiria iššūkius – ar psichologinius, ar fizinius, ar materialinius. Tu ateini ir, galima sakyti, užpildai tuštumą, kurių tie žmonės nepajėgia užpildyti.
– Andriau, su kokiais didžiausiais iššūkiais jūs susiduriate savanoriaudamas ligoninėje?
– Iš tikrųjų per praeitus metus savanoriaudamas patyriau tiek gerų emocijų!
Gal pačioje pradžioje, kai grįždavau po pamainos, visokios mintys lįsdavo: vis tiek virusas yra tam tikra radiacijos forma, jis yra visur, jo nematai ir nežinai, kaip nuo jo saugotis, bet kita vertus buvau sužavėtas medicinos personalo pozityvumo.
Žinote, mes ateiname jiems padėti ir jie prašo mūsų padėti, bet prašo taip nuolankiai, kad net pasimeti.
Medikų sąmonėje paskutiniu metu įvyko tam tikras lūžis – jie suprato, kad visuomenė pagaliau vertina jų darbą ir vertina taip, kad ateina neatlygintinai jiems padėti. Tai yra fundamentalus pasikeitimas – pirmiausia medikų mąstysenoje. Jie suvokė, kad jų profesija yra laikoma prestižine, reikalaujančia, visų pirma, pašaukimo.
– Andriau, kokių savybių reikia žmogui, kad jis būtų geras savanoris?
– Man labai gražus žodis yra pašaukimas. Ar profesinėje veikloje, ar savanoriaujant, žmogus turi tam jausti pašaukimą. Užsiimdamas ta veikla, turi jausti malonumą, pasitenkinimą.
Pavyzdžiui, medikai, policininkai ir kiti specialistai net dirbdami už atlyginimą atiduoda save visuomenei. O yra specialybių, kurių atstovai nėra linkę bendrauti. Pavyzdžiui, sprendžia mokslinius klausimus, bet jiems norisi tai daryti vienatvėje. Žmonės labai skirtingi. Kiekvienas gali savaip prie kitų gerovės prisidėti: vienas – savanoriaudamas, kitas – vienas kabinete sėdėdamas, bet padarydamas išradimą, kuris pakeičia milijono žmonių gyvenimus.
O tos svarbiausios savybės, manau, yra pašaukimas ir atsidavimas.
– Aneta, sakykite, ar hospise pakanka savanorių. Kokie tai žmonės?
– Turime tris pagrindines savanoriavimo hospise sritis. Medicininė – ta, kuri reikalauja tam tikrų žinių ir pasiruošimo, vidinio, teorinio, ir praktinio. Nemedicininė, kai savanoris gali padėti atlikti buities darbus, palaikyti švarą, vasarą sutvarkyti gėlyną lauke (turime nemažą vidinį kiemą). Taip pat savanorystė įvairių akcijų ir renginių metu.
Kiekvienas pagal savo sugebėjimus, norą, polinkius, gali pasirinkti sritį, kurioje jaustųsi geriausiai.
Mūsų savanoriai yra labai skirtingi žmonės, bet visi ateina vedini širdies troškimo, pašaukimo tarnauti neatlygintinai kitam žmogui.
Mes juokaujame apie mūsų savanorių amžių, kad tai yra 50 plius ir 50 minus.
Iš tiesų, ateina įvairaus amžiaus žmonių: nuo vyresniųjų klasių moksleivių iki senjorų, kurie nori dalytis savo širdimi, skirti kitiems savo laiką, talentus.
Mūsų savanoriai sako, kad buvimas hospise jiems yra savotiška gyvenimo mokykla, kuri parodo, kokias vertybes reikėtų pasirinkti gyvenime. Kaip susidėlioti prioritetus. Žinoma, dėl pandemijos aktyvi savanorystė nevyksta, tačiau mūsų savanoriai yra labai kūrybingi, išradingi ir randa būtų bei galimybių kaip ir šiuo metu prisidėti prie hospiso veiklos.
Turime savanorių, kurie karantino metu turėjo daugiau laisvo laiko, tai numezgė kojinių, pirštinių, skarų mūsų ligoniams. Viena savanorė vąšeliu nunėrė žaislų mūsų mažiesiems pacientams.
Kiekvienas esame skirtingas, turime skirtingus talentus ir kiekvienas galime rasti, kur savanoriauti: ar hospise, ar padėti skurstantiems. Pasirinkimų yra labai daug.
– Ar turite pakankamai savanorių: reikia kviesti ar užtenka tų, kurie kreipiasi patys?
– Kol kas savanorių mums užtenka. Visgi, jei kažkas norėtų prisidėti prie hospiso veiklos, tikrai labai maloniai kviečiame.
Kai susirenka nauja savanorių grupė, vedame mokymus, kad žmonės žinotų, kas yra hospisas, kaip vyksta tarnystė, susipažintų šiek tiek ir su medicina.
Džiugu, kad per savanorių mokymus įgytos žinios praverčia žmonėms ir jų asmeniniame gyvenime. Būna taip, kad kažkas iš artimųjų suserga, tada žmogus jau būna pasirengęs jam padėti.
– Andriau, esate ir verslo atstovas. Versle juk duodančioji prigimtis taip pat matoma. Tarkime, tokiose sferose kaip klientų aptarnavimas. Kokie jūsų pastebėjimai?
– Lankomės skirtinguose restoranuose ir kavinėse, matome tuos pačius darbuotojus, kurie daugelį metų mus aptarnauja. Ir aš visą laiką jais žaviuosi, nes tam reikia turėti pašaukimą, prigimtį padėti, tarnauti.
Kartais atrodo, kad visuomenėje kai kurios profesijos yra stigmatizuojamos. Pavyzdžiui, galvoju apie kiemsargį. Jeigu žiemą jis nesutvarkys šaligatvių, mes galime nukristi ir susižaloti.
Jeigu jaučiame, kad dirbdami savo darbą rūpinamės kitais, kažką duodame, tai yra aukščiausias pasiekimas, nepriklausomai nuo to, kokią profesiją esame pasirinkę. Manau, kad yra tikrai sunku dirbti, kai neturi noro kažką atiduoti.
– Pagalvokime apie administratorių. Jo tiesioginis darbas yra padėti visiems, esantiems biure. Bet kartais nutinka taip, kad ateini pas administratorių po pietų, ir galvoji, gal ateisi rytoj – matai, kad ta jo duodančioji prigimtis šiandien jau išnaudota. Ką daryti žmonėmis, kurie jos tiek daug neturi?
– Tikriausiai tai ir yra iššūkis vadovams, kurie atsirenka žmones ir formuoja kolektyvus. Administratorius, viena vertus, dauguma vertina galbūt kaip žemesnės grandies darbuotoją organizacijose struktūroje, tačiau tikriausiai tai yra ašis. Tai žmogus, kuris organizuoja kitų darbą. Jeigu jis neturi vidinio jausmo, kad turi visiems padėti, užtikrinti, kad kolektyvas sklandžiai dirbtų, tai sudėtinga ir jam pačiam, ir kolektyvui.
Yra žmonių, kuriems darbas su kitais tiesiog netinka. Užsidarę kabinete, jie galėtų daryti labai tikslius darbus ir puikiai su jais susitvarkytų. Tačiau, jei juos įmetam į poziciją, kai jie turi realizuoti savo duodančiąją prigimtį, kurios neturi, tai yra iššūkis ir jiems, ir kolektyvui.
– Aneta, ar pasitaikė, kad atėjęs savanoriauti, žmogus nepritapo? Pajuto, kad tai ne jam?
– Turėjome kelis tokius žmones, bet, kaip ir minėjau, savanorystė yra be galo plati sąvoka. Kiekvienas pagal savo poreikius gali surasti kitų savanorystės galimybių, būdus, kur galėtų būti naudingas.
Tam ir yra skirti savanorių mokymai, kad po jų žmogus suprastų, ar tikrai tai yra ta vieta, kurioje jis norėtų savanoriauti.
Turėjome kelis žmones, kurie po mokymų viską apmąstė ir padėkoję pasakė, kad jiems pas mus būtų per sunku emociškai: matyti sunkiai sergančius ir mirštančius.
– Visos prigimtys pasireiškia gana anksti. Jos susiformuoja jau šešių metų. Aneta, ar atsimenate iš savo vaikystės kažkokius epizodus: savanorystę, dalyvavimą visuomeninėje veikloje, kuri susijusi su pagalba kitiems?
– Taip, tiek mokyklos, tiek studijų laikais teko rengti įvairių akcijų, savanoriškais pagrindais daryti įvairius dalykus. Negalėčiau įvardyti, kada tiksliai supratau vidinį norą padėti kitiems ir tarnauti, bet tikrai tas slypėjo mano širdy.
Žinau, kad susitelkę mes galime padaryti labai daug gero.
– Andriau, ar jūs prisimenate iš savo vaikystės, kad dalyvaudavote visuomeninėje veikloje, bandėte savanoriauti?
– Skautų priesaiką priėmiau 1989 metais, kai dar nebuvo nepriklausomos Lietuvos. Teko visuomeninėje veikloje dalyvauti daug ir įvairiausioje, ar tai būtų studentiška veikla universitete, ar savanorystė krašto apsaugoje.
Tačiau dėl to, kad buvau visuomeniškai aktyvus, visą laiką turėjau dilemą: atsiduodamas visuomeninei veiklai, meti iššūkį aplinkiniams. Taip išeina, kad kitiems padedi savo šeimos narių sąskaita.
Dar mokydamasis mokykloje, bandžiau savanoriauti vaikų namuose. Po poros ten praleistų kartų, supratau, kad tai ne man – dar šiandien prisimenu tuos emociškai sudėtingus išbandymus, kuriuos ten patyriau.
Kalbant apie tuos žmones, kurie dirba hospise, tai lyginant su jais, mano savanorystė yra niekas. Net negaliu lygintis su žmonėmis, kurie savanoriauja ten, kur yra skausmas ir liga.
– Aneta, ko palinkėtumėte žmonėms, kurie svarsto apie savanorystę?
– Kiekvienam drąsos ir ryžto žengti lemtingą žingsnį. Jeigu jaučiate širdy, kurioje srity norėtumėte būti naudingas, pasitarnauti, tai linkėčiau drąsos paskambinti į tą įstaigą, kurioje norėtumėte savanoriauti, paklausti, kokia situacija, pasakyti, kad turite dvi rankas, kurios nori tarnauti, ir didelę širdį, kuri atvira naujoms užduotims. Dalinkimės savo talentu, laiku ir noru kurti geresnį bei gražesnį pasaulį.
– Andriau, kaip jaučiatės, kai savanoriaujate?
– Jausmas yra geras ir tikriausiai mes tai darydami esame savanaudžiai, nes gauname sau gerų emocijų.
Čia yra rūpesčio ir savimi, ir savanaudiškumo, bet gerąja prasme, nes tas mus ir skatina daryti gera. Reikia rūpintis savimi tam, kad galėtume pasirūpinti kitais. Tai rūpestis ir savo savijauta, kai duodi kažką kitam.
Norintiems savanoriauti, turiu patarimą: reikia susirasti bičiulių, su kuriais norėtumėte savanoriauti. Iš savo patirties žinau, kada surandi vieną kitą bendramintį, su juo savo idėja pasidalini, tada energija susijungia ir tai daryti drąsiau.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!