Norvegų autorius Petteris A. Stordalenas knygoje „Pagaliau pirmadienis!“ dalijasi savo susikurtais metodais, padėjusiais jam tapti vienu turtingiausių verslininkų Skandinavijoje.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Petterio A. Stordaleno knygos „Pagaliau pirmadienis! 10 patarimų, kaip mylėti kiekvieną dieną“
„Kaip sukurti ką nors labai aukštos kokybės?
Nesvarbu, ar tai idėja, išradimas, meno kūrinys, produktas ar verslo planas: koks efektyviausias būdas sukurti šedevrą?
Šiandien egzistuoja dvi nuomonės, paprastai išsakomos diskutuojant šia tema.
Viena teigia, kad šedevras sukuriamas iš perfekcionizmo. Valandų valandos kruopštaus darbo, kol galiausiai gauname tobulą produktą. Stivenas Džobsas yra geriausias šio metodo simbolis.
Kartą girdėjau istoriją apie tai, kaip „Apple“ inžinieriai turėjo S. Džobsui pristatyti pirmąjį „iPod“ prototipą. Jie ilgai prie jo dirbo, ir vienas pagrindinių tikslų buvo padaryti jį kuo mažesnį. Galiausiai S. Džobsas palaikė jį rankoje, pasukiojo, pavartė ir pažvelgė į inžinierius.
– Per didelis, – pasakė jis.
Kai inžinieriai paaiškino S. Džobsui, kad sumažinti jo fiziškai neįmanoma, jis dar kartą apžiūrėjo „iPod“, priėjo prie biure stovinčio akvariumo ir įmetė aparatą į vandenį.
– Žiūrėkit, – pasakė jis inžinieriams, – oro burbuliukai. Ten vis dar yra tuščios vietos. Padarykite jį mažesnį.
Likusi istorijos dalis gerai žinoma. „iPod“ pradėjo „Apple“ sėkmės istoriją, o S. Džobsas tapo superžvaigžde.
Kita vyraujanti nuomonė yra ta, kad už tobulo produkto stovi genijus.
Volfgangas Amadėjus Mocartas, gimęs su Dievo jam suteiktu talentu, kūrė vienas už kitą tobulesnius kūrinius.
Aš Mocarto nesiklausau nei kasdien, nei per šventes, tačiau netgi aš girdėjau apie jį daugybę mitus primenančių istorijų.
Esame linkę idealizuoti šių abiejų tipų žmones, tiek perfekcionistus, tiek kūrybingus genijus, kadangi idealizuojame tobulumą. Net Gandžiui buvo aišku, kad „Dievui patinka kokybė, o ne kiekybė“. Štai kodėl per darbo pokalbį, paklausti apie savo neigiamas savybes, esame linkę paminėti perfekcionizmą – gerai žinodami, kad tai nėra neigiama savybė, veikiau jau atvirkščiai, vienas geidžiamiausių charakterio bruožų, kokius tik darbuotojas gali turėti.
Tačiau jei tavo tikslas yra sukurti ką nors ypač aukštos kokybės, nė vienas iš šių metodų nėra būtinas. Iš tiesų šedevro link veda lengvesnis kelias. Tikrasis Mocarto ir S. Džobso sėkmės veiksnys.
(....)
Mes negalime sudarinėti tik šimtaprocentinių sandorių. Todėl mums pakanka aštuoniasdešimties procentų. Aštuoniasdešimt procentų yra fantastiškas skaičius, reiškiantis, kad galime nuveikti labai daug. Ir būtent šis skaičius išgelbėjo mus tada, kai prasidėjo naftos krizė.
Perfekcionistas, žinoma, mąstytų kitaip. Jis investuotų laiką ir išteklius į vieną viešbutį, kad tas viešbutis būtų tobulas. Perfekcionistas nepirktų naujo viešbučio tol, kol pirmasis netaptų šedevru.
Tačiau perfekcionizmas yra didžiausias produktyvumo priešas. Galima tai pamatyti jau vaikystėje. Pamenu mokyklos laikus, kai ypač mergaitės niekada nebuvo patenkintos dailiuoju rašymu. Jos parašydavo sakinį, jį nutrindavo ir nė kiek nepasistūmėdavo į priekį.
Tas pats negalavimas dažnai ištinka ir suaugusiuosius, pavyzdžiui, rašytojus ir žurnalistus. „Rašymo barjeras“ dažniausiai yra tiesioginė perfekcionizmo pasekmė. Yra žmonių, keliančių sau nepasiekiamus tikslus, ir todėl jie niekada neužbaigia darbų. Kino pramonėje yra posakis: „Filmas niekada nebūna baigtas, jis tiesiog paliekamas.“ Tai reiškia, kad filmai niekada netampa tokie, kokius juos kažkas įsivaizdavo pradėjus filmuoti. Jie netampa tobuli, ir tam tikru momentu reikia nustoti krapštytis su detalėmis ir tiesiog sustoti.
Tai ir yra produktyvumo savybė: gebėjimas pasakyti, kad jau gana. O jei nori ką nors sukurti, ką nors padaryti, nėra nieko svarbiau už šią produktyvumo savybę.
Didžiausias iššūkis svajojantiesiems tapti rašytojais yra užbaigti pirmąją knygą. Devyniasdešimt devyni procentai svajojančiųjų tapti rašytojais suklumpa jau šioje vietoje. Tas pat galioja ir kitose srityse. Turite idėją kurti verslą? Daugelis ją turi. Bet tik labai maža dalis turi tai, kas padės jiems tą idėją įgyvendinti.
Ir dažnai juos sustabdo ar sulėtina tas pats dalykas: tobulumo paieška.
Pirmiausia ieškoma tobulos idėjos. Tada gaminamas tobulas prototipas. Tada – tobulas pristatymas investuotojams arba partneriams.
O tu pats ar esi iš tų, kurie neatsisako jų netenkinančio darbo, nes laukia tobulo pasiūlymo? Kurie nerašo todėl, kad neturi tobulo kabineto rašyti? Kurie nepaima telefono ir neskambina tiems, kurie galėtų pasiūlyti svajonių darbą, nes neturi tobulos prezentacijos?
Tokiu atveju, ko gero, nieko neįvyks.
Tai ir yra perfekcionizmo problema, jis stabdo pažangą ir įgyvendinimą. Vis dėl to reikia priimti ir neigiamas puses. Juk, nepaisant visko, perfekcionizmas sulaužo naujas kliūtis. Būtent jis sukuria kokybę.
Bent jau taip galvojome anksčiau.
(...)
Štai čia mes ir prieiname prie sėkmės: daugumos visų laikų didžiųjų menininkų, išradėjų ir įkūrėjų sėkmės faktorius yra ne tai, kad visos jų idėjos ir darbai yra aukštesnės kokybės nei konkurentų. Tiesiog tas keletas gerų idėjų pasitaikė dėl tokios paprastos priežasties kaip didelis produktyvumas.
Jie pataikydavo dažniau todėl, kad dažniau spirdavo kamuolį į vartus.
Jie tapo geresni, nes buvo produktyvesni ir daugiau treniravosi.
Kelias į kokybę veda per kiekybę.
(...)
Tai kaipgi su Stivenu Džobsu – pagrindiniu perfekcionistu?
Taigi.
S. Džobsas visai nebuvo perfekcionistas. Kai „iPhone“ buvo paleistas, jo baterijos veikimo laikas ir klaviatūra buvo gerokai mažesni nei kitų išmaniųjų telefonų. Pirmasis „Mac“ kompiuteris turėjo prastą atmintį ir prastas daugiaveikos galimybes, o jo ekranas buvo tik nespalvotas. „Apple“ produktai vis dar yra vieni blogiausių.
Tačiau S. Džobsas buvo kitoks. Jį domino smulkmenos. Kai kurios konkrečios smulkmenos. Jis manė, kad šios smulkmenos sudaro konkurencinį produkto pranašumą. „iPod“ atveju svarbiausia buvo dydis, todėl jis nepasidavė, kol jo vizija nebuvo išpildyta. Dėl to jis padarė nemažai kompromisų ir toleravo dalykus, kurie toli gražu nebuvo tobuli.
S. Džobsas niekada iki galo neištobulindavo produktų prieš paleisdamas juos į rinką. Priešingai, jis garsėjo tuo, kad pristatydavo produktus dar prieš jiems pradedant veikti. Jis taip pat žinojo, kad geriausias būdas sukurti aukštos kokybės produktą yra paimti jį iš laboratorijos ir paleisti į rinką, kad vartotojai galėtų jį išbandyti ir pateikti gamintojams grįžtamąjį ryšį, reikalingą produktui tobulinti. Būtent todėl kiekvienas „Apple“ produktas turi daugybę atnaujintų versijų, tiek technologijos, tiek dizaino atžvilgiu.
Aštuoniasdešimt procentų padaro tavo tikslą įgyvendinamą. Dėl jų gali pabaigti procesą. Tai suteikia tau produktyvumo, apimties, pagreičio. Tai suteikia tau saugumo nesudėti visų kiaušinių į vieną krepšelį.
Kad ir kaip stengsies, viskas vis tiek nebus tobula.
Daugelis jaučia nesėkmės baimę, ir tai nėra keista. Gana daug žmonių linkę džiaugtis kitų nesėkmėmis.
Štai kodėl turime nustoti stigmatizuoti tuos, kurie bankrutuoja, nes bandymai jau patys savaime yra vertingi. Be tų įmonių, kurios žlunga, nebūtų ir tų, kurioms pasiseka. Tyrimų pasaulyje to svarba taip pat pripažinta. Ten vertingos ir hipotezes paneigiančios teorijos. Juk jos taip pat priartina mus vienu žingsniu arčiau tikslo.
Ne veltui NASA atmeta kandidatus, turinčius vien tik sėkmės istorijas. Jie verčiau ieško kandidatų, patyrusių pralaimėjimą, bet sugebėjusių atsikelti ir vėl sugrįžti. Jie nenori, kad žmonės slėptų savo silpnybes ir klaidas. Jie ieško tų, kurie sąžiningai pripažįsta savo klaidas, iš jų mokosi ir jas įveikia. Jiems reikia žmonių, kurie bando. Daug kartų.
Žmonių, kurie kuria kiekį.
Tad, jei turi idėją, neleisk jai apdulkėti. Jei nori ką nors išbandyti, bandyk. Pulk stačia galva. Veik. Iš klaidų mokomės, jos priartina tave arčiau tikslo. „Tobulumas – gėrio priešas“, sakė prancūzų filosofas Volteras.
Aštuoniasdešimt procentų nėra tik pakankamai gerai. Tai ne tik kelias į sėkmę.
