Atrodo, kas čia tokio? Juk darbas yra tik darbas ir nebūtinai jis turi būti įdomus, lengvas ar mums patinkantis. Visai neseniai dar buvo taip, kad mūsų tėvams, seneliams rinktis darbą ne visada buvo galima – kur „paskyrė”, ten dirbo ir džiaugėsi tuo, ką turėjo. Taigi kelti klausimą, ar darbas įdomus, ar ne, daug kam vis dar tiesiog nepadoru. Juk darbas yra darbas. Svarbu, kad laisvalaikis būtų turiningas, turėtume mylimą šeimą ir daug draugų, galėtume keliauti ir skaniai valgyti. Taip, tai yra be galo svarbu, norint gyventi visavertį gyvenimą. Bet ar tikrai?
Kodėl parduodame savo brangų laiką tam, kas nepatinka? Priežasčių yra daug ir kiekvienam ji gali būti skirtinga. Bet dažniausiai minimos yra šios:
- Bijome keistis, rizikuoti ir žengti nors vieną mažą žingsnį nežinomybės link. Tokiais atvejais visada save raminame, kad kaimyno žolė žalesnė, o ir gerai tik ten, kur mūsų nėra. Ramindami save taip ir neišdrįstame padaryti kažko, kas nukeltų mus į geresnę realybę. Jei toje baimėje užsibūname per ilgai, mažėja pasitikėjimas savimi, tampame nepatenkintais, pradedame sabotuoti savo sėkmę ir vis mažėja šansai išeiti iš to užburto nemalonių įsipareigojimų rato.
- Nenorime paleisti to, ką turime. O kartais gal ir nebegalime, nes turime paskolų, įsipareigojimų ir stiprų įprotį turėti visko ir daug. Amerikiečiai turi labai gerą išsireiškimą: Because we love our golden handcuffs (liet. Mums patinka mūsų auksiniai antrankiai). Kartais svajonių darbą sumaišome su sociume gražiai skambančiomis pareigomis, blizgančiais automobiliais, prabangiais biurais ir kokteiliais ant jūros kranto. Taip, visa tai yra nuostabu. Bet ar tikrai yra tik vienas kelias – parsiduoti už brangiai ir nemaloniai sau?
- Tiesiog tingime. Normalu, kad norint turėti daugiau, geriau, įdomiau, reikia įdėti pastangų. Galbūt mokėti užsienio kalbą, galbūt pagilinti turimus įgūdžius, o galbūt tiesiog atnaujinti gyvenimo aprašymą, kad galėtume jį išsiųsti, kandidatuodami į mums įdomų darbą. Dejuoti ir skųstis yra daug lengviau, negu ryžtis papildomam žingsniui. Deja, ilgainiui nieko nedarydami iš vidinio nepasitenkinimo pradedame kaltinti visus aplinkui, dėl kurių neva mums nepavyko turėti daugiau ar geriau, piktintis tais, kurie turtus susikrovė ir išdrįso siekti savo svajonių, o galiausiai – nekęsti savęs.
Nelaimingi, nemėgstantys savo darbo darbuotojai yra mažiau produktyvūs, jie dažniau klysta, nebaigia darbų iki galo, įmonė dėl jų mažiau uždirba. Galiausiai tyrimai rodo, kad dirbantys nemėgstamą darbą uždirba mažiau nei tie, kurie myli jų darbą. Ne, mylinti savo darbą mokytoja kol kas neuždirbs daugiau nei nekenčiantis to, ką daro, teisininkas ar pardavimo vadybininkas. Bet, jei lyginsime degančio aistra ir atbulomis rankomis dirbančių teisininkų pajamas, skirtumą tikrai matysime. Ir laimėtojas bus tas, kuris myli tai, ką daro. Taigi gal raktas į didesnes galimybes ir geresnį darbą yra pamėgti tai, ką darome, arba galiausiai imtis to, ką mėgstame?
Kaip? Iš savo patirties žinau, priėmus vidinį sprendimą keisti savo realybę ir žingsnis po žingsnio mažinant tai, kas mūsų aplinkoje nepatinka, reikalai pradeda gerėti. O tai tikrai gali kiekvienas, tereikia pajudėti. Tarkime:
1. Jei nepatinka iki gyvo kaulo įgrįsę darbai, kuriems nėra galo, ir jau visiškai neaugate savo darbo vietoje, drąsiai kalbėkite su savo vadovu apie tai ir neatstokite tol, kol kartu rasite galimybių juos sumažinti ar pakeisti. Gal tai bus proceso patobulinimas, gal darbų perskirstymas ar net atsisakymas, nes jie seniai nekuria vertės. Gal tai, kas nebeįdomu Jums, yra naujos galimybės kažkam kitam organizacijoje, o Jūsų laukia nauja, įdomi vieta.
Jūs šnekate apie tai, bet Jūsų negirdi? Ir taip jau keleri metai? Tai ką Jūs ten veikiate?
2. Jei nepatinka tai, kad visos užduotys Jums „nuleidžiamos” nepasitarus, išdrįskite pasiūlyti savo idėjas. Jei jos niekada nepriimamos, eksperimentuokite dėl pateikimo būdo tol, kol pataikysite. Jei vadovas neišgirsta vienaip, gal išgirs kitaip. O gal vieną dieną neklauskite, o imkite ir padarykite savaip ir parodykite, kad galite. Dažnas darbdavys nori įsitraukusio darbuotojo. O įsitraukusio darbuotojo požymis – visų pirma padaryti, o paskui pasakyti.
Drąsu? Taip, bet gal verta kartais išdrįsti?
3. Jei norite kilti karjeros laiptais, keisti darbą ar netgi sritį, dar šiandien įvardinkite, ko Jums trūksta naujoms pareigoms užimti. Gal reikia pakelti kvalifikaciją, gal atsinaujinti CV, o gal tiesiog paskambinti senam bičiuliui, kuris minėjo, kad jo įmonėje reikalingas toks specialistas kaip Jūs.
Aiškus žinojimas, kas esate, ko norite ir ko reikia, kad nueitumėte ten, yra sėkmės garantas. Tik taip, Jums reikės veikti, o ne laukti.
4. Jei įmonėje esanti kultūra netinka, išdrįskite apie tai pasakyti. Jei neapsiverčia liežuvis ir bijote, atsiribokite nuo susibūrimų, kurie nėra privalomi (kavos gėrimai ar parūkymai). Tą laiką geriau skirkite laiką sau. CV atsinaujinimas turės daug daugiau naudos Jums nei eilinė istorija apie vadovą, kuris nieko nesupranta, ar kvailus klientus, kurie vėl nieko nenupirko. Kita vertus, įmonės kultūra – joje dirbantys žmonės.
Atsukite veidrodį į save – gal ir Jumyse kažkas yra tokio, ko taip nemėgstate aplinkoje?
5. Jei apskritai kurį laiką norite nedirbti ir gerai pailsėti, prieš priimdami sprendimą dėl tolimesnės karjeros, jau šiandien atsidėkite po tam tikrą pinigų sumą ir pradėkite juos kaupti, kad galėtumėte išeiti į niekur ir pasikrauti energija naujoms veikloms.
Variantų keisti realybę yra tikrai daugiau nei penki. Jų begalė. Ir taip – viskas mūsų rankose. Kuo daugiau savarankiškų sprendimų priimame savo gyvenime, tuo sparčiau augame, vystomė, o galiausiai gyvename savo, o ne kažkieno kito gyvenimą. Aukos, nuolatos besiskundžiančio ir aplinkinius kaltinančio, vaidmuo yra labai lengvas. Bet, ar jis mums padės būti ten, kur norime būti?