– Ačiū, kad atėjai šiandien pas mus paeksperimentuoti. Koks dabartinis iššūkis tavo pareigose?
– Tai, matyt, yra rezultato siekimas, nes esu įmesta visiškai į naują vietą ir tai yra iššūkis pačiai sau. Tu jautiesi, kad tavo pareigos yra didesnės už tave pačią ir tai – didelė atsakomybė, siekis pasiekti didelių rezultatų. Konkrečiai tai mano didžiausias iššūkis yra biuro auginimas, t. y. žmonių skaičiumi ir finansais matuojamas.
– Jeigu dabar žvilgteltume: pareigos yra didelės, o kaip tu pati jautiesi? Dabar įsvaizduokime, kad čia yra tavo pareigų objektas. Kaip tu pati save matai šioje vietoje?
– Aš visada sakau, kad tai yra man per dideli batai. Aš pastebiu visada gyvenime, kad ir ko besiimčiau, aš visada imuosi, kas yra tikrai didesnis ir sunkesnis nei kad aš galiu panešti. Tai iš tikrųjų man padeda labiausiai tobulėti. Galbūt aš nesijaučiu pakankamai saugi, nejaučiu tos laisvės, kad aš čia viską žinau, bet man tada tai yra įdomu. Tą akimirką, kai man tampa viskas žinoma ir aš einu: „ai, čia viską taip reikia daryti“, nebėra iššūkio ir tiesiog niekas nevyksta. Tai va taip jaučiuosi.
– Jei leistume sau dabar sustoti, vėjas pučia, mes dabar sėdime, šviečia saulė, šilta. Paminėjai, kad yra dideli batai. Tai kokio dydžio tas batas? Įsivaizduokime, jei mes jį čia padėtume.
– Vat kaip iki tų gėlyčių.
– Nuo čia? Wow. Tikrai nemažas.
– Yra dar daug kur užaugti.
– Jei įsivaizduojame didelį batą, ko reikėtų, kaip mes padėtume tau, kad jis pamažėtų ir tu geriau pasijaustum?
– Aš manau, kad tas batas jau mažėja ir galiu įvardinti, kas pagrinde padeda tą batą mažinti ir man augti, didėti. Tai visų pirma kolegų pagalba – turiu savo mentorių ir mokytoją, kuris man padeda ir perduoda savo patirtį ir tas iš tikrųjų padeda labiausiai. Antras dalykas yra aplinkinių ir tų pačių kolegų, su kuriais dirbu, palaikymas. Kai matai, kad tave palaiko ir pasitiki, tai matai, kad nieko nėra neįmanomo. Tas batas jei man prieš metus atrodė kitoje upės pusėje, dabar aš jau jį matau – jisjau čia.
– Supratau, dar minėjai, kad kalbini žmones. Kokie vaizdiniai iškyla, kai tai darai?
– Kokie vaizdiniai, kai galvoju, kad tai reikės daryti? Tai faktas, kad iškyla dvejonės, kad ką čia pasakyti, kaip nesusimauti, ar čia viskas bus gerai ir ar nepadidinsiu po viso šito vėl savo bato. Tai vat greičiausiai tokie vaizdiniai.
– Kai tai sakai, kas vyksta tavyje šiuo metu?
– Suintensyvėja tenai viskas, nėra ramu, tikrai.
– Kurioje vietoje suintensyvėja? Čia? O kas ten suintensyvėja, jei padarytume tokį truputį zoomą ir leistume sau patyrinėti?
– Kai kalbu apie tokius dalykus, toks jausmas, kad ten prisipildo kažko sunkaus. Atrodo, kad prisipildo sunkesnių dalykų. Žinau, kad tai kažkokie dalykai, kuriuos reikia suvaldyti, reikia su jais šiek tiek padirbėti. Net ne šiek tiek, o daug, manau. Bet taip pasidaro sunku. Kai prieš tai kalbėjau apie kolegas ir kas man padeda, man pasidarė lengva lygiai ten pat.
– Reiškiasi ten taip keičiasi: yra sunku, lengva. Jeigu žvilgteltume į tą sunkumą, jei jis turėtų kokią nors substanciją: spalvą, medžiagą – kas tai būtų?
– Jeigu įsivaizduočiau? Dabar įsivaizduoju, kad tai yra toks apskritimas juodas ir matau tokias švieseles, bandančias prasibrauti.
– Aha. O tos švieselės? Jei bandytum intensyvinti tą prasibrovimą?
– Bandau.
– Kas vyksta dabar?
– Ji prasikverbia, nebelieka to apskritimo.
– O ta švieselė – iš kur visa tai ateina?
– Iš centro. Juodas apskritimas, tai iš centro.
– Įdomu su tuo centru. Jei leistum sau užsimerkti ir leisti tai šviesai tiesiog sklisti?
– Darosi lengviau.
– Jauti pojūtį šilumos. Ačiū tau už kelionę ir pažinimą. Koks dabar pojūtis tavyje?
– Gera, ramu, šilta.