Tarkime, išsikeliamas tikslas rytais keltis anksčiau. Atsikėlus pradėti daryti mankštą ar bėgioti. Vakare eiti į sporto klubą. Pradėti planuoti savo laiką, nuosekliai mokytis ir t. t. Tokie bandymai keisti daug ką vienu metu beveik visais atvejais veda prie vieno rezultato – užprogramuotos nesėkmės. Taip yra todėl, kad įprotis yra ne idėja ar mintis, o fiziologinis darinys – itin sudėtingas neuronų tinklas, esantis smegenų dalyje, vadinamoje pagrindiniu nervų centru (angl. „basal ganglia“). Ir tam, kad įprotis pasikeistų, turės būti išformuotas vienas neuronų tinklas arba suformuotas kitas, o tai labai stipriai apkraus smegenis.
Taigi dėl psichikos sandaros vienu metu žmogus yra pajėgus efektyviai formuoti tik vieną įprotį. Turintys panašių patirčių žino, kad visi mėginimai keisti savo gyvenimą iš esmės ar pasiekti greito, apčiuopiamo rezultato, kad ir kaip bebūtų apmaudu, yra tiesiausias kelias į nesėkmę.
Vienu metu ugdykite tik vieną įprotį
Daugiau nei dešimties metų darbo patirtis su tęstiniais, įpročius formuojančiais mokymais patvirtino, kad vienu metu dirbant su vienu įpročiu, per metus jų galima suformuoti keturis – penkis ar net daugiau.
Įpročio formavimas pagrįstas nuolatiniu kartojimu. Kantrybė ir nuoseklumas – komponentai, be kurių naujų įpročių išsiugdyti praktiškai neįmanoma. Išties daug žmonių klysta manydami, kad, pavyzdžiui, nusprendus suformuoti įprotį rytais daryti mankštą, tikslas bus pasiektas tuomet, kai mankštą jie darys nė nesusimąstydami, be jokių valios pastangų septynis kartus per savaitę.
Pradiniame etape nereikia sau kelti neadekvačių tikslų – pakaks pradėti daryti mankštą tris ar keturis kartus per savaitę ir įdėjus šiek tiek valios pastangų tęsti tai be pertraukų porą mėnesių. Pasiekę tokį tikslą žinokite, jog pamatas pirmajam įpročiui jau padėtas.
Kol toliau ugdote įprotį daryti mankštą, prijunkite ką nors naujo, tarkime, formuokite įprotį iš vakaro susidaryti rytojaus darbų planą. Ir čia neverta kelti pernelyg ambicingų iššūkių laiką griežtai planuoti visas septynias dienas per savaitę ir 100 procentų įgyvendinti viską, ką suplanavote. Su tokiomis ambicijomis pasieksite garantuotą nesėkmę. Pakaks trijų – keturių dienų, o matydami, kad šitai padaryti pavyksta vis lengviau, imkitės dar vieno naujo įpročio.
Žiūrėkite į įpročių formavimą kaip į žaidimą „lego“ kaladėlėmis: iš pradžių jums reikia padėti vieną kaladėlę, kad galėtumėte prijungti kitą.
Naujas įprotis per 21 dieną – pavojingas mitas
Kiekvienam iš paminėtų įpročių suformuoti prireiks maždaug trijų – keturių mėnesių. Neverta tikėtis, kad viskas įvyks per 21 dieną. Tai tėra populiarus ir labai gerai „parduodamas“ mitas, sukurtas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Laikui bėgant jis pasklido, keliavo iš lūpų į lūpas, kol galiausiai pasirodė knygų puslapiuose. Deja, ši visuomenėje paplitusi informacija neturi jokio mokslinio pagrindo.
Pavyzdžiui, Europos socialinės psichologijos žurnalo skelbto tyrimo duomenimis, įprotis susiformuoja 18–254 dienų laikotarpiu. Tuo tarpu ilgametė profesinė praktika dirbant su pokyčius įgyvendinančiais žmonėmis rodo, kad įpročiai išsivysto per 100–200 dienų. Greičiau kol kas dar nė vienam norimo rezultato pasiekti nepavyko. Daugelis atliko net po kelias trumpesnes įpročių ugdymo „sesijas“, tačiau ir tai nebuvo veiksminga.
Žinoma, jei planuojate ugdyti tokius įpročius, kaip ryte išgerti stiklinę vandens su citrina arba atsikėlus pasikloti lovą, yra didelė tikimybė, kad pakaks ir 21 dienos. Bet jei kalbame apie įpročius, kurie iš pagrindų keičia žmogaus elgesį darbe ir asmeniniame gyvenime, pokyčiui reikia daug daugiau laiko bei pastangų.
Darbas su įpročiais niekada nesibaigia
Aš beveik kasdien bendrauju su žmonėmis, kurie perskaitė dešimtis, o kartais net šimtus įvairių motyvacinių bei populiariosios psichologijos knygų, aplankė daug įdomių motyvacinių seminarų ir ne sykį bandė formuoti naujus įpročius: nusistatyti prioritetus ir juos išlaikyti, suformuoti ilgalaikius tikslus ir juos nuosekliai įgyvendinti, priimti tinkamus sprendimus stresinėse situacijose, gebėti deleguoti ir užtikrinti, kad deleguotos užduotys būtų atliktos bei daugybę kitų pačių įvairiausių įpročių.
Iš didelės šių žmonių dalies girdžiu apie tokias patirtis: „taip, pirmas dvi ar tris savaites man sekėsi tai daryti, bet po to kažkas nutiko... Aš vėl grįžau prie savo seno gyvenimo būdo. Po kurio laiko vėl nuėjau į seminarą (perskaičiau dar vieną knygą). Vėl dvi savaites buvau labai motyvuotas ir formavau naują įprotį, bet po to vėl sustojau, nes motyvacija išblėso“.
Taip nutinka tada, kai žmonės per daug pasikliauna savo trumpalaike išorine motyvacija ir tikisi greito rezultato. Jie mano, kad įpročio formavimas yra lengvas ir malonus procesas, kuris vyksta užvaldžius pakylėtoms emocijoms. Deja, yra visiškai atvirkščiai. Bet kokie didesni įpročiai sėkmingai suformuojami tada, kai pavyksta įveikti vidinį pasipriešinimą ir nenorą keisti esamą nusistovėjusią situaciją, kuri yra ne kas kita, kaip jau seniai suformuoti mąstymo bei elgesio įpročiai.
Todėl kiekvienam, kuris siekia ilgalaikio pokyčio, o ne trumpalaikės motyvacijos, reikėtų užduoti sau labai svarbų klausimą: kiek aš esu pasiryžęs išbūti psichologinio, emocinio bei fizinio diskomforto būsenoje, kad suformuočiau naują įprotį?
