Jis teigia, kad šis, ypač tarp menininkų ir sportininkų įsitvirtinęs hiperspecializacijos mitas ir tėra tik mitas, neturintis absoliutaus pagrindimo moksle ir praktikoje. Sportininkų istorijas ir mokslininkų tyrimus apie specializacijos svarbą D. Epsteinas nagrinėja savo knygoje „Žmogaus ribos: kodėl universalai triumfuoja specializuotame pasaulyje“, kurią lietuviškai išleido leidykla „Liūtai ne avys“.
Ar būti kairiosios ausies chirurgu – teisingas kelias?
Dažnai esame mokomi, kad kuo konkurencingesnis ir sudėtingesnis tampa pasaulis, tuo siauresnę specializaciją turime įgyti (ir kuo anksčiau pradėti), kad mums pavyktų. Geriausiai žinomos sėkmės ikonos yra iškeliamos už jų ankstyvą subrendimą ir gerą pradžią – Mocartas prie pianino klaviatūros, „Facebook“ generalinis direktorius Markas Zakerbergas (Mark Zuckerberg) prie kitokios klaviatūros.
Reaguojant į gausėjančią žmonijos žinių biblioteką ir tarpusavyje susaistytą pasaulį kiekvienoje srityje iškeliamas siauras dėmesio laukas. Onkologai specializuojasi nebe tirdami vėžį, bet susitelkia į vėžį, apimantį konkretų žmogaus organą ir ši tendencija kasmet stiprėja. Chirurgas ir rašytojas Atulas Gavandis (Atul Gawande) pareiškė, kad daktarams juokaujant apie kairiosios ausies chirurgus, „turime patikrinti ir įsitikinti, kad tokių dar nėra“.
Britų žurnalistas Metju Saidas (Matthew Syed) bestseleryje Bounce, kuriame gvildenama dešimties tūkstančių valandų tema, teigė, kad britų vyriausybė klysta nesekdama Taigerio Vudso ryžtingos specializacijos pavyzdžiu. Kilnoti aukšto rango vyriausybės tarnautojus iš vieno departamento į kitą, jo nuomone, „yra ne mažiau absurdiška, nei priversti Taigerį Vudsą žaisti ne golfą, o beisbolą, futbolą ar ledo ritulį“.
Nebent paminėsime tai, kad Didžiosios Britanijos didžiulė sėkmė per paskutines vasaros olimpines žaidynes po dešimtmečių vidutiniškų pasiekimų buvo paskatinta programų, parengtų specialiai tam, kad pritrauktų suaugusius žmones išbandyti naujas sporto rūšis ir sukurtų kanalą tiems, kurių polinkiai atsikleidžia vėliau – „lėtai bręstantiems“, kaip man apibūdino vienas iš tarnautojų, atsakingų už šią programą. Matyt, sportininko, netgi to, kuris trokšta tapti elitiniu sekdamas Rodžerio Federerio pavyzdžiu ir išbandydamas skirtingas sporto šakas, idėja nėra tokia jau absurdiška. Elitiniai sportininkai savo gebėjimų viršūnėje koncentruotai, sąmoningai praktikai praleidžia daugiau laiko nei jų elitui nepriklausantys bendraamžiai.
Vėlyva specializacija – sėkmės raktas
Kai pradėjau rašyti apie šiuos tyrimus, susidūriau su apgalvota kritika, bet taip pat ir su neigimu. „Galbūt kuriame nors kitame sporte“, dažnai sakydavo fanai, „bet mūsų sporte tai nėra tiesa.“
Populiariausio pasaulyje sporto – futbolo – bendruomenė buvo rėksmingiausia. Ir tada, lyg būčiau gavęs ženklą, 2014-ųjų pabaigoje vokiečių mokslininkai paskelbė tyrimą, kuriame buvo aprašyta, kad jų nacionalinės rinktinės žaidėjai, ką tik laimėję pasaulio taurę, tipiškai buvo vėlyvos specializacijos ir iki 22 metų ar vėlesnio amžiaus buvo žaidę ne ką daugiau organizuoto futbolo nei mėgėjų lygos žaidėjai. Didžiąją dalį savo vaikystės ir paauglystės jie praleido žaisdami neorganizuotą futbolą ir praktikuodami kitas sporto šakas.
Kitas futbolo tyrimas, paskelbtas po dvejų metų, palygino tokių pat įgūdžių žaidėjus, kai šiems buvo vienuolika metų, ir stebėjo juos dvejus metus. Tie, kurie praktikavo įvairesnių rūšių sportą ir žaidė neorganizuotą futbolą, „bet nelankė daugiau organizuoto futbolo užsiėmimų / treniruočių“, patobulėjo labiau, kai jiems buvo trylika metų. Dabar šie atradimai atkartojami plataus spektro sporte, nuo ledo ritulio iki tinklinio.
Hiperspecializacijos mitas
Išpažįstama hiperspecializacijos būtinybė sudaro didelės, sėkmingos ir kartais gerais ketinimais grįstos rinkodaros mašinos šerdį – tiek sporte, tiek už jo ribų. Realybėje Rodžerio Federerio kelias iki sporto žvaigždės yra daug labiau paplitęs nei Taigerio Vudso, bet tokių kaip Rodžeris sportininkų istorijos pasakojamos daug tyliau, jeigu iš viso pasakojamos. Žinote kai kuriuos vardus, bet tikriausiai nežinote aplinkybių.
Pradėjau rašyti šią įžangą iš karto po 2018-ųjų JAV nacionalinės futbolo lygos Didžiosios taurės rungtynių, kurioje pagrindinis žaidėjas, prieš futbolą kaip profesionalas žaidęs beisbolą, Tomas Bredis (Tom Brady), susidūrė su žaidėju, kuris buvo patyręs futbole, krepšinyje, beisbole ir karatė, o studijų metais rinkosi tarp koledžo krepšinio ir futbolo – Niku Folzu (Nick Foles).
Po kiek laiko, tą patį mėnesį, Čekijos sportininkė Estera Ledecka (Ester Ledecká) tapo pirmąja moterimi, laimėjusia auksą dviejose skirtingose sporto šakose (slidinėjimo ir snieglenčių sporto) tos pačios žiemos olimpinėse žaidynėse. Vaikystėje Ledecka praktikavo daugelį sporto šakų (vis dar tebežaidžia paplūdimio tinklinį ir plaukioja burlente), paskui pirmenybę suteikė mokyklai ir niekad neskubėjo tapti pirmąja varžybų paauglių kategorijoje. Washington Post straipsnis kitą dieną po to, kai ji laimėjo antrą aukso medalį, pranešė, kad „sporto specializacijos eroje Ledecka skelbia įvairovės išlaikymo idėją“.
Iš karto po jos žygdarbio Ukrainos boksininkas Vasilijus Lomačenka sumušė mažiausią kovų, per kurias įmanoma laimėti pasaulinius titulus trijose skirtingose svorio kategorijose, rekordą. Vaikystėje Lomačenka ketverius metus nelankė bokso, nes mokėsi tradicinių ukrainietiškų šokių. Jis vėliau mąstė: „Būdamas mažas išbandžiau tiek daug skirtingų sporto šakų – gimnastiką, krepšinį, futbolą, tenisą – ir manau, kad galiausiai viskas išėjo į gerą, nes visos šios skirtingos sporto šakos pagerino mano pėdų darbą.“
