Kodėl suklydus taip sunku atsiprašyti? Psichologė pataria, kaip tai padaryti nepararant orumo

Ar mokame, ar gebame atsiprašyti? Arba perfrazavus kitaip: ar mano ego yra toks pažeidžiamas, kad bet koks atsiprašymas man asocijuojasi su didžiuliu nusižeminimu ir tai mane sužalos? Ar galvoju, kad kiti visada yra labiau kalti nei aš? Ar visada turiu dominuoti? Ar, kas benutiktų, visada turiu gintis?

Kodėl sunku atsiprašyti?

Viena iš priežasčių – tai, kad atsiprašymas yra susietas su nusižeminimu. Taip, šiek tiek nusižeminti pripažįstant savo klaidas tikrai reikia ir tai sukelia mums pažeidžiamumo jausmą. Mūsų ego nepatenkintas.

Kita priežastis – tai gana skausmingos patirtys vaikystėje ar paauglystėje, kai tėvų kritika buvo nepagrįsta, kai iš mylimų žmonių trūko supratingumo ir meilės, dominavo tik reikalavimai bei šaltas bendravimas.

Ar tikrai nuoširdus atsiprašymas mus sumenkina?

Tikra ne. Mokėjimas nuoširdžiai atsiprašyti yra labai naudingas asmenybės brandai bei puikiam bendravimui su žmonėmis. Štai kokią naudą gausime, kai išmoksime atsiprašyti už savo elgesį, klaidas, pasakytus žodžius ar net mintis:

* Parodysime, kad mokame priimti atsakomybę.
* Atsiprašant išreikšime pagarba kitam žmogui.
* Nekartosime tų pačių veiksmų kitą kartą ir būsime sąmoningesni.
* Stiprės empatija.
* Tapsime brandesni ir labiau gebantys valdyti save.
* Turėsime geresnius santykius su žmonėmis ir mažiau konfliktų.
* Įsitikinsime, kad nors mūsų ego nebus labai patenkintas nusižeminimu, nes atsiprašant to šiek tiek reikia, bet tai jo nesumenkins.

Kaip Jūs elgtumėtės?

Pabandykime panagrinėti kelias realias situacija, kuriose reikėtų mokėti atsiprašyti:

Darbe. Įsivaizduokite, kad su kolega sutarėte, jog ataskaitas ar kitus svarbius dokumentus jam pateiksite tam tikrą dieną. Pamiršote. Kolega, kuris laukia ataskaitų, pyksta, išsako nepasitenkinimą.

Galimi keli jūsų elgesio šioje situacijoje scenarijai. Vienas iš jų – reiškiate pasipiktinimą atgal, kaltinate kolegą, kad jis jūsų neatjaučia ir nesupranta, kiek ir taip daug dirbate ir, kad galėjo pats ar pati apie tai priminti.

Dar vienas būdas išgirdus kaltinimus ar nepasitenkinimą – meluoti, kad, pavyzdžiui, sirgote ar sirgo kažkas iš artimųjų, o gal buvo kitų svarbių rūpesčių.

Trečias būdas – prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti, prisipažinti, kad pamiršote ir kitą mėnesį būsite atsakingesni, pasakyti, kad apgailestaujate, kad tai sukėlė kolegai sunkumų.

Aptarnaujant klientus. Galima situacija: atvežė naujas prekes ir jas teko skubiai sudėti į lentynas. Tuo metu salėje ar parduotuvėje laukė klientė, kurios jūs neaptarnavote. Gal nematėte, o gal tuo metu labiau norėjosi/ reikėjo prekes sukrauti. Visai nesvarbu, kokį vidinį pasiteisinimą turite, tačiau klientė yra nepatenkinta.

Išgirdus klientės nepasitenkinimą, vėl galite reaguoti skirtingai. Galite pareikšti, kad jūs turite daug darbo ir nespėjate, ir taip parodyti, kad klientė yra labai nesupratinga.

Kitas variantas – galite permesti kaltę pačiai klientei, kad, pavyzdžiui, ji nemandagi ar galėjo pati prieiti ir pasakyti, ko nori.

Dar vienas variantas – susiraukus aptarnauti.

O galima būtų tiesiog atsiprašyti, kad dėmesys buvo labiau nukreiptas į prekes ir, kad apgailestaujate, jog klientei reikėjo laukti.

Namuose. Sutarėte, kad grįžęs po darbo sutvarkysite kambarius, nes vakare ateis svečiai. Taip nutiko, kad apie pažadą pamiršote ir po darbo su kolegomis likote pabendrauti. Grįžus namo prisiminėte apie duotą pažadą, bet jau buvo per vėlu tvarkytis – svečiai ateina, o artimieji pyksta.

Galimi keli jūsų elgesio scenarijai. Vienas iš jų – pradedama teisintis ir meluoti, kad neplanuotai darbe teko ilgiau padirbėti.

Kitas – nedelsiant apkaltinta partnerį ar partnerę, kad „visada tenka tik man tvarkyti“.

Trečias – priimti atsakomybę ir atsiprašyti, kad pamiršote. Nuoširdžiai pasakyti, kad apgailestaujame ir paprašyti atleidimo už tai, kad susiklostė tokia nesmagi situacija, kad nuvylėte artimą žmogų.

Kaip atsiprašyti? Atsiprašant yra svarbūs keli dalykai:

Prieš atsiprašant:
* Trumpam stabtelti ir pabandyti situaciją pamatyti kito žmogaus akimis, pajausti, ką jis jaučia, kas jį įskaudino.
* Paklausti savęs, koks mano elgesys galėjo sukelti kitam žmogui nemalonius jausmus ar turėjo netikėtas ir nelauktas jam pasekmes.
* Atsakyti sau į klausimu, kokia dalis visoje šitoje situacijoje yra mano atsakomybės ribose ir už ką aš galiu prisiimti atsakomybę, kaip galėčiau kitą kartą, jau turėdamas šią patirti, elgtis kitaip.
* Už kokį savo elgesį turėčiau atsiprašyti.

Atminkime, kad atsiprašome gerai suprasdami savo atsakomybės ribas ir atsiprašome tik už tai, kas mūsų atsakomybės ribose. Pavyzdžiui, jei tvarkome darbe lentynas ir nematome kliento, tai atsiprašome, kad nepastebėjome žmogaus, nes tai mes galime kontroliuoti dėmesingiau stebėdami salę.

Atsiprašant:

* Pasakome „ atsiprašau“ ir pasakome dėl ko atsiprašome, dėl ko apgailestaujate.
* Pasakome ar parodome, kad suprantame, jog jūsų elgesys ar žodžiai įskaudinto kitą asmenį ar jam sukėlė nepatogumus.
* Pasiūlome sprendimą, žalos atlyginimą ar paklausiame, kaip galime ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, kliento aptarnavimo atveju galime pasakyti: „Atsiprašau, tikrai labai nesmagu, kad nepastebėjau, jog laukiate. Esu pasiruošęs atsakyti į klausimus“. Draugiškai nusišypsome arba kitaip parodome geranoriškumą.

Po atsiprašymo:

* Pasidžiaugiame, kad mums pavyko suvaldyti savo ego ir pasielgėme atsakingai bei brandžiai.
* Pastebime, kad atsiprašius nemaloni situacija baigėsi ir kitas žmogus nusiramino.
* Įsisąmoniname, ką kitą kartą galime padaryti panašioje situacijoje kitaip, kad nereiktų jaustis nesmagiai ir nereikėtų atsiprašyti.