Išsivaduoti nuo išankstinių nuostatų ir aplinkinių nuomonės mums paprastai neleidžia noras patikti ir jaustis grupės dalimi. Tačiau jos teigimu, svarbu, kad žmogus nesistengų įtikti, bet kalbėtų apie tai, kas pačiam patinka, ką supranta ir kuo pats tiki. Todėl, kad bet kuri auditorija nesąmoningai jaučia, kuomet kalbama nenuoširdžiai. Kaip įveikti viešojojo kalbėjimo baimę? Kokiomis savybėmis pasižymi geras kalbėtojas ir įtaigi kalba? Apie visa tai kalbamės su „AZ Training“ mokymų trenere, koučingo specialiste Agne Zinkevičiūte, pristatančia leidyklos VAGA išleistą retorikos specialisto ir režisieriaus Donaldo Duškino knygą „Retorika. Retoterapija“.
Vedate koučingo sesijas, mokymus apie streso profilaktiką, darbuotojų motyvaciją, atsipalaidavimo praktikas įvairioms įmonėms. Turbūt pritarsite, kad daugelis žmonių vis dar bijo kalbėti viešai, kaip manote, kodėl?
Viešojo kalbėjimo baimė yra pati didžiausia iš visų žmogaus baimių. Tik po jos eina mirties baimė. Manau, kad ši baimė visų pirma kyla iš baimės, kad klausantieji nepriims, kritikuos arba neduok dieve „nušvilps.“ Mums įprasta norėti būti grupės dalimi. Mes norime patikti.
Tačiau aš savo klientams sakau: jeigu kalbėdamas prieš auditoriją būsi savimi (100 proc.), jeigu kalbėsi tai, kuo pats tiki, kas tau labai svarbu, jeigu norėsi tai perduoti auditorijai – ar liks vietos baimei? Baisu yra tada, kai žmogus nori pasirodyti geresnis, gražesnis, protingesnis. Dar baisiau, kai žmogus kalba apie tai, ko pats iki galo nesupranta arba netiki tuo, ką sako. Auditorija tai nesąmoningai jaučia.
Kodėl šiuolaikiniam žmogui svarbu mokėti kalbėti viešai?
Mes visi kažką parduodame. Jeigu norime, kad mūsų paslaugą, prekę ar idėją pirktų, būtų gerai pasimokyti tai pristatyti viešai. Viešasis kalbėjimas yra įgūdis, kurį galima ištreniruoti. Tereikia noro ir kantrybės. Tačiau aš negaliu teigti, kad kiekvienas turi mokėti viešai kalbėti. Kiekvienas turime teisę rinktis. Tačiau jeigu jau nusprendėte kalbėti viešai, geriau daryti tai profesionaliai. Beje, viešojo kalbėjimo įgūdžiai labai praverčia ne tik kalbant prieš auditoriją, bet ir bendraujant su artimaisiais, draugais, kolegomis, nepažįstamaisiais.
Donaldas Duškinas knygoje „Retorika. Retoterapija“ išskiria pagrindinius geros, įtaigios kalbos bruožus, ar sutiktumėtete su jais? Kokios savybės, jūsų manymu, yra reikalingos geram kalbėtojui ir kodėl?
Taip, sutikčiau. Visų pirma, kalba turi būti nuoširdi ir patraukianti emociškai. Mes galime pamiršti faktus, galime pamiršti klaidas, tačiau emocijos, kurią sukėlė kalba, nepamirštame. Geriau, kad tai būtų teigiama emocija. Antra, gera kalba yra įtaigi kalba, kuri turi stiprią pradžią, nuoseklų dėstymą ir labai aiškią, konkrečią pabaigą, pageidautina, paliekančią stiprią emociją ir norą veikti. Trečia, gera kalba yra informatyvi kalba. Tačiau tik sausos informacijos neužteks. Kalba turi įtraukti emociškai. Galiausiai labai svarbu varijuojančios intonacijos, balso tembras, gestai ir pauzės, vietoje ir laiku.
Kalbant apie gero kalbėtojo savybes, išskirčiau šias:
1. Autentiškumas. Kai jis yra, tai pusė darbo. Žmonės mėgsta autentiškumą.
2. Charizma. Ji pritraukia, įkvepia.
3. Artistiškumas. Gera klausytis kalbos, kurią sako visokeriopai „gyvas“ žmogus, kurio veide ir visame kūne aiškiai matomos stiprios emocijos.
Galbūt galėtumėte išskirti keletą D. Duškino knygoje „Retorika. Retoterapija“ įvardijamų patarimų, kurie padėtų įveikti viešojo kalbėjimo baimę ir tapti geresniu kalbėtoju?
Pirma, paruošus kalbą, ją būtina repetuoti tol, kol jausitės absoliučiai ramus dėl to, ką ketinate perduoti auditorijai. Antra, stebėkite ir valdykite savo kvėpavimą. Kai koncentruojatės į savo kvėpavimą, jūsų balsas skamba tvirčiau ir jūs atsipalaiduojate.
Kokios visuomenėje gerai žinomos asmenybės, jūsų akimis, atrodo puikiai įvaldžiusios retorikos meną? Ko iš jų būtų galima pasimokyti?
Visų pirma, paminėčiau Baracką Obamą. Žavi šios asmenybės kalbėjimo konkretumas, aiškumas, ramybė. Tai pasitikėjimą keliantis žmogus. Taip pat verslininkas, gyvenimo būdo treneris, tarptautinių bestselerių autorius Tony Robbinsas, iš kurio galima pasimokyti energijos, išraiškingos kūno kalbos, konkretumo ir gebėjimo įkvėpti.