Konsultacijų bendrovės „McKinsey&Co” atlikta apklausa apie nuotolinį darbą pandemijos metu parodė, kad ženkliai išaugo darbuotojų efektyvumas ir mokymų paklausa. Vis dėlto didžiausius iššūkius verslo organizacijose kėlė ir ypač išaugęs darbuotojų perdegimas, sumenkęs bendradarbiavimas tarp kolegų, technologinės infrastruktūros ir saugumo reikalavimų užtikrinimas bei darbotvarkės suvaldymas, rašoma pranešime spaudai.
Balanso ribos nyksta
Anot personalo direktorės, darbo ir asmeninio gyvenimo balansą galima būtų prilyginti kone esminei ekonominei problemai, kai neriboti norai bei poreikiai susiduria su ribotais ištekliais.
„Paroje turime ribotą valandų skaičių, sąskaitoje – ribotą pinigų sumą. Yra asmeninės energijos ir idėjų ribos. Neįmanoma įgyvendinti visų norų, tad šioje frustracijoje imame ieškoti balanso. Kaip subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą? Kaip subalansuoti vaidmenis (tėčio/mamos, vyro/žmonos, kaimyno/-ės, profesinį)? Iki pandemijos darbo ir asmeninio gyvenimo balansas buvo suvokiamas taip – noriu kokybiškai realizuoti save darbe, tačiau kartu rasti laiko ir energijos veikloms po darbo, t.y. nenoriu gyventi, kad (tik) dirbčiau.
Pandemijos metu darbas tiesiogine šio žodžio prasme atėjo į asmeninį gyvenimą. Kai darbo vieta yra miegamajame ar virtuvėje, kažin ar galima kalbėti apie griežtą darbo ir asmeninio gyvenimo atskyrimą“, – įsitikinusi personalo vadovė.
Darbostogos nėra išeitis
R. Alonderienės teigimu, kalbant apie balansą, svarbu įvardyti, kad balansas yra procesas, jo paieškos ir jo išlaikymas niekada nesibaigia.
„Taip kaip akrobatas ant lyno geriausiai geba balansuoti judesyje, taip ir kitose srityse balansas yra ilgalaikio proceso dalis. Antra vertus, balansas yra labai asmeninis kiekvieno darbuotojo reikalas. Kiekvienas žmogus skirtingais gyvenimo etapais turės ir skirtingą savo norų rinkinį. Pavyzdžiui, tėčiui ar mamai su mažu vaiku įmonės savaitgalio renginiai ar darbostogos bus mažiau patrauklios nei šeimos neturinčiam ar vaikus užauginusiam darbuotojui. Į tai būtina atsižvelgti“, – sako vadovė.
Biuras padeda išlaikyti rutiną
Pasak žmonių ir organizacijos vystymo direktorės, nors ribos tarp asmeninio ir darbinio gyvenimo išsitrynė, tokį pokytį galima išnaudoti kūrybiškai, stiprinant komandą ir jai padedant šiame iššūkių laikotarpyje.
„Viena vertus, šių dviejų veiklų susiplakimas neabejotinai kelia iššūkių – arba sunku pajusti, kada darbo pradžia, arba prisiversti apskirtai dirbti, kita vertus, neliko darbo pabaigos. Žmogui labai daug suteikia simbolinės rutinos puoselėjimas – atvažiavimas į darbą ir išvažiavimas, darbo apranga, skirtingos pokalbių temos darbe, kitokia darbo kava ir pan. Šios „prabangos“ karantino metu neliko. Kita vertus, įmonės turi galimybę jautriai pažvelgti į šią situaciją ir „sudalyvauti“ asmeninėse darbuotojo veiklose, pavyzdžiui, pasiūlyti nuotolinius užsiėmimus vaikams, įtraukti visą šeimą į įmonės renginius.
Kai ruošėme pirmą nuotolinį metų pradžios renginį savo įmonėje, puikiai supratome, kad renginys, stebint ekraną iš namų, nėra vien tik darbuotojo renginys. Tad įtraukėme šeimas – visa šeima gavo į namus vakarienę, specialius renginio marškinėlius. Vaikai galėjo džiaugtis vaikiškų filmų pasirinkimais ir skanumynais, kol tėveliai stebėjo oficialią įmonės programą ar įsitraukė į pramogines veiklas“, – pavyzdį pateikia R. Alonderienė.
Būtina susitarti su vadovu
Personalo direktorės teigimu, vienas iš svarbiausių patarimų, siekiant išlaikyti darbo ir poilsio erdvės balansą, pirmiausia atvirai pasikalbėti su savo tiesioginiu vadovu.
„Būtina susitarti su vadovu, kada prasideda ir baigiasi darbuotojo darbo diena. Gal vieni geriau dirba rytais, o kitiems reikia kelių valandų pertraukos dienos viduryje. Šio susitarimo laikymasis reiškia pagarbą ir darbuotojo privatumui, kad nesuskambėtų telefono skambutis 21 valandą vakaro, nes „gi vis tiek iš namų dirbi“. Vadovui būtina padėti darbuotojui nusistatyti dienotvarkę ir taip pat nepamiršti netradicinių būdų, siekiant nuolat su juo palaikyti ryšį, tačiau tuo pačiu ir stengiantis neperžengti jo asmeninės erdvės ribų. Tai padės ne tik pastebėti darbuotojo emocinę būseną, bet ir užtikrinti jo gerovę, o gal net ir laiku užkirsti kelią pirmiesiems perdegimo sindromo požymiams“, – pataria R. Alonderienė.