Pageidavo gražiai atrodančių vergų
Iki pandemijos dalis darbdavių tarsi siekė įdarbinti tik darbovietei patogias, apsimokančias, socialiai pageidautinas ir problemų nesukeliančias darbuotojo dalis: jo produktyvumą, lankstumą ir discipliną, gebėjimą priimti racionalius sprendimus ir galimybę dirbti viršvalandžius; iki niekados atidėtą tėvystę/ motinystę ir darbo traktavimą kaip pagrindinį gyvenimo prioritetą. Dar pridėkime kokybišką sveikatą, gražią „pakuotę“ (tvarkinga išvaizda + pavyzdingai gera nuotaika) ir nesenkančią energiją („Pailsėsim, kai numirsim!“). Bet ar šie epitetai tikrai yra apie Žmogų?
Iki skausmo nuasmeninta darbo aplinka
Lyg to dar būtų maža, dalis darbdavių kūrė nuasmenintą darbo aplinką, kurioje Žmogus: negalėjo ant savo darbo stalo laikyti savo Šeimos nuotraukos ir kitų malonių asmeninių smulkmenų, negalėjo savo kabinete auginti mėgstamų gėlių ar gerti iš artimojo dovanoto puodelio, nes turėjo naudotis vienodais korporatyviniais indais. Kartais jis net negalėjo gerti kavos ten, kur jam patinka (tik specialiai tam leistinose vietose) ir jam buvo draudžiama rengtis taip, kaip patogu ir tinka (todėl per prievartą dėvėjo drabužius, išsiuvinėtus darbovietės vertybėmis, nusipirktomis per kokią nors vertybinių paieškų sesiją, kuria niekada netikėjo).
Nemažai žmonių neteko ir savo kabinetų, padėjusių kurti jaukumą ir išlaikyti rutiną: vietoj to kas rytą atėję į darbą ošiančiame „open space“ jie turėjo sėsti vis prie kito stalo be stalčiaus, kuriame anksčiau laikydavo dantų šepetėlį, naudojamą popiet ir vaiko dovanotą piešinį. Turbūt šį sąrašą galite tęsti be galo? Tokioje vergoviškoje organizacinėje kultūroje Žmogus labai pasiilgo tikro savęs. Ir natūralių savo įpročių tenkinimo.
Kai darbas skolingas gyvenimo
Todėl Žmogus, tokiose darbovietėse apsimetinėjęs Robotu, pandemijos pradžioje džiaugėsi nuotoliniu darbu: galėjo ilgiau pamiegoti, spėti papusryčiauti su Šeima, išvengti automobilių spūsčių ir atsakinėti į el. laiškus iš lovos, su chalatu ar užsitepęs veido kaukę. Jis vertino galimybę paprastai ir patogiai rengtis, dirbti su katinu ant darbo stalo, nematyti nemėgstamų kolegų, neužuosti jų kvapo, sutaupyti lėšas, skirtas važiavimui į darbą, atitinkamo lygio aprangai ar dienos pietums.
Per pietų pertrauką Žmogus įjungdavo skalbimo mašiną, pasivaikščiodavo basas po sniegą, pasimylėdavo ar nuravėdavo rožes. Nes Žmogus suprato, kiek jo darbas yra jam skolingas gyvenimo. O juk už neatiduotas skolas mes pykstame.
Darbo dirgikliais apnuodyti namai
Ar pradėjus dirbti nuotoliniu būdu, darbo ir asmeninio gyvenimo disbalansas iš tiesų atsistatė? Per pandemiją darbas užėjo arba net nesivalydamas kojų įsibrovė į namus: priklausomai nuo to, ar darbovietė iki tol jau taikė nuotolinį darbą ir kokia organizacinė kultūra vyravo. Nemažai žmonių ėmė daugiau nešiotis darbo savo galvose: darbas ir darbovietė nebeteko įprastos fizinės išraiškos: visą laiką buvome ir darbe, ir namie. Anksčiau darbe turbūt kiekvienas turėjo kabinetą, pro kurį eidavo spartesniu žingsniu, kad tik išvengtų nemėgstamo kolegos, bet grįžę namo nuo šių asociacijų buvome saugūs. Deja, su nuotoliniu darbu tos asociacijos persikėlė į mūsų namus: jei šefas ar klientas besiputodamas aprėkė, kai sėdėjote virtuvėje prie stalo, tikėtina, prie to stalo nebebus taip skanu.
Taip mūsų asmeninės aplinkos tvirtovė tarsi apsinuodijo neigiamais darbo dirgikliais. Ir pabėgti nuo jų nebebuvo kur: juk netekome tokių asmeninio gyvenimo malonumų, kaip kelionės, naujos pažintys, valgymas restoranuose, ėjimas į teatrą, kiną ar baseiną. Bet tuščia vieta ilgainiui užsipildo, tad iš vaidmenų ir veiklų derinimo azarto išradome naują kilpą ant kaklo: darbostogas. Ir nors jos neturi nieko bendra su atostogomis (kurių paskirtis ir prasmė – pailsėti nuo darbo), po darbostogų eiti atostogų – juk šiukštu, nevalia.
Asmeniškumo krizė
Mes netekome įprastos rutinos ir darbo dienos ribų, kurias vėliau ilgai teko atstatinėti ir iki šiol pavyko dar anaiptol ne visiems. Be to, papildomų 40-50 val. per savaitę su antra puse/ vaikais dažnam pasirodė per daug: net jei kūrė šeimą iš meilės, neretai savo artimiausiems jautė pyktį, o už pyktį – kaltę ir gėdą.
Maža to, pasaulis apvirto aukštyn kojom: kol mūsų išsiilgti artimieji staiga nebegalėjo užeiti į svečius (kaip graudu buvo kalbinti močiutę stovint po balkonu), mūsų namuose virtualiai pradėjo būriuotis visiškai svetimi žmonės: pvz., kolegos, kurių savo noru niekuomet nebūtume pasikvietę į svečius dėl antipatijos ar filosofijos nemaištyti darbo ir asmeninio gyvenimo. Viena vertus, tai, kas buvo asmeniška (pvz., tėvų namų kvapas) – dingo, kita vertus, tai, kas buvo labai asmeniška (pvz., mūsų namų interjeras), tapo vieša.
Galiausiai pasigedome tarp kolegų buvusio asmeniškumo: kokia šiandien Ingridos iš skyriaus X nuotaika? Rytais prie kavos ją nuskaitydavote vien iš kūno kalbos: ateidavo džiaugsminga arba sukukusi, raudonom lūpom arba paburkusiais paakiais. Kartu su ja kikendavot, bijodavot, apkalbėdavot ir nuliedavot ašarą, kol ilgainiui per pandemiją Ingrida tapo tik tamsiu langeliu virtualiuose susirinkimuose.
Lovoje su kolegom
O gal buvo ir taip, kad darbdavys ir kolegos, praradę pusiausvyrą, pradėjo ropštis į jūsų lovą: skambinti ir rašyti laiškus prieš miegą, sekmadieniais ir prašydavo per atostogas Turkijoje trumpam prisijungti į šventąjį Zoom. Žmonės, praradę pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kartu prarado ir savikritiką. Nes jie darboholikai ir manipuliatoriai: jiems patiko naktį dirbančio susireikšminusio ir nepakeičiamo herojaus vaidmuo. Nes jie demonstratyviu atsidavimu darbui siekė pelnyti kažkieno prielankumą ar sukelti kaltės jausmą, kad kiti dirba per mažai. Nes taip jie slėpėsi nuo skausmo dėl savo vienatvės, kurią anksčiau paslėpdavo išorinio pasaulio šurmulyje. Nes dalis darbdavių (nebyliai) reikalavo, kad darbuotojas visada būtų pasiekiamas, tarsi sakytų „Esi man skolingas už privilegiją man dirbti“. O už šio reikalavimo – nei daug, nei mažai – tiesiog agresyvūs, nebrandūs, nesaugūs, įtarūs, todėl norintys dėmesio „čia ir dabar“ bei siekiantys kontroliuoti.
Dalis vadovų, užuot išreiškę pasitikėjimą nuotoliniais darbuotojais, vedė iš proto juos įkyria mikrovadyba: rytais vertė atsiskaityti, ką šiandien jie darys, popiet – kiek ir ko jau padarė, o prieš miegą duodavo bizūno, „kad rytoj padarytų daugiau“. Visa tai nepadėjo nei santykiams, nei geresniems rezultatams, tačiau sukėlė pelnytą įtarimą, kad iš dalies darbuotojų ketinama pasiimti daugiau, nei priklauso darbdaviui: visą jo gyvenimą.
Robotas irgi Žmogus
Visa tai dalį organizacijų ir kolektyvų uoliai vedė neapykantos ir perdegimo prarajos link. Nors iš tiesų per pandemiją darbdaviai pagaliau privalėjo įdarbinti ne Robotą, o visą Žmogų: pavargusį, vėluojantį, turintį vaikų, nebegalintį taip paprastai suderinti darbo ir asmeninio gyvenimo, asmeninį gyvenimą palaikiusį prioritetu, sunkiau (?) sukontroliuojamą, sergantį ir slaugantį namiškius, prasčiau ir paprasčiau atrodantį bei blogos nuotaikos: išsigandusį, sutrikusį, liūdną, piktą, apatišką. Į darbą priimti ne vergą, o Žmogų, kuriam reikia pagalbos.
Dalis darboviečių iš tiesų uoliai rūpinosi savo Žmonių psichikos sveikata: kvietė į mokymus apie perdegimą, streso valdymą, nuovargį; kompensavo psichikos sveikatos specialistų ir mentorių paslaugas; atidžiau vertino psichosocialinę riziką darbe ir net nuotoliniu būdu organizavo papildomą užimtumą savo darbuotojų vaikams. Kad tik darbuotojai atsikvėptų ir neišsikvėptų, būtų sveikesni ir laimingesni.
Tačiau kitos nuėjo lengviausiu keliu ir tepasiūlė sintetinį formalių santykių atkūrimą: įvedė privalomą virtualią kavą kartą per savaitę su mažiausiai pažįstamu kolega ar tiesiog prievarta liepė grįžti į biurą, neleisdami rinktis ir neišgirsdami šio pasirinkimo priežasčių.
Nauja darbo ir gyvenimo realybė
Pasibaigus pandemijai, problemos nesibaigė: Žmonės niekuomet nebebus tokie, kokie buvo iki jos, o sukauptas emocinis pašalas dar ilgai rodys veidus. Tačiau anapus šios realybės gyvenantys lektoriai leido sau pasakyti, kad darbo ir asmeninio gyvenimo disbalanso tema išėjo iš mados: anot jų, žmonės išmoko išgirsti savo pašaukimą, susikurti savo svajonių darbą ir dirbti savo pačių nuspręstu ritmu.
Jei tai būtų tiesa, kas savaitgalį operuos ūmų apendicitą? Kas mokys vaikus matematikos ir naktimis gesins gaisrus? Kas atsilieps į šimtąjį skambutį valstybinėse institucijose, mums pasimetus savo juridiniuose reikaluose? Greičiausiai visi šie žmonės dirba iš pašaukimo – tik pašaukimas neapsaugo jų nuo labai didelio darbo krūvio, beprotiško ritmo ir perdegimo prarajos. O vienišai mamai, lenkiančiai nugarą per du darbus, nes brango elektra, dujos, maistas ir paskola bankui, postringavimai apie pašaukimus ir savo pačios nuspręstą darbo ritmą mažų mažiausiai primena kliedesius. Nes ją šaukia alkani vaikai prie stalo – tai ir yra jos didysis pašaukimas.
Kas pirmesnis: darbas ar gyvenimas?
Taigi, per pandemiją pradėjome konstruoti naują gyvenimo ir darbo realybę. Mes per ilgą laiką kalbėjome apie darbo ir gyvenimo balansą nė nesuprasdami, kad žodis „gyvenimas“ šiame sakinyje ir mūsų sąmonėje turėtų būti pirmesnis už „darbą“. Nes gyvenimas nėra tik darbas, bet darbas – gyvenimo dalis. Tai ne tik pašaukimai ir savirealizacija: juk už tai, kad gyveni, turi ir susimokėti.
Akivaizdu, kad šiandien mūsų nauja realybė dar nėra baigta: po sunkaus periodo Žmonės vis dar neatgavo jėgų, vis dar ieško teisingo santykio ir pusiausvyros. Šiose paieškose pagarba sau, savo ir kito asmeniniam gyvenimui ir namams įgavo naują prasmę. Ar išgirsime savo kolegų poreikius ir ar mūsiškius išgirs darbdaviai?