Žadėti ima jau darbo pasiūlyme
Anot ISM universiteto Vadovų magistrantūros studijų ekspertės B. Ruplytės, darbdaviai pažadus pradeda dalinti jau darbo skelbime, o vėliau tai tęsia ir darbo pokalbio metu. Dažniausiai pažadai susiję su atlyginimu, priedais ar kitomis darbo sąlygomis, kurios galėtų pagerinti darbuotojo situaciją.
„Turbūt tai – kaip produkto ar paslaugos pardavimas. Kiekvienas darbdavys suinteresuotas save parduoti ir tai padaryti kuo geriau, todėl kartais pažada daugiau, negu gali įvykdyti. Kitas dalykas, yra tokių vadovų, kurie iš tikrųjų tuo metu, kai žada, tiki. Negali sakyti, kad jie meluoja. Jie tuo metu tiki, kad tai padarys arba kad galės tai įgyvendinti, bet ne visad pasiseka“, – sako B. Ruplytė.
Ji priduria – neretai ir patys kandidatai ne iki galo išsiaiškina, kokios bus darbo sąlygos, kas konkrečiai yra žadama. Pašnekovė pateikia pavyzdį, kad dažnai darbdavys gali žadėti lanksčias darbo sąlygas, lankstų darbo laiką, tačiau darbdaviui ir darbuotojui tai gali reikšti skirtingus dalykus.
„Jeigu darbdavys sako „lanksčios darbo valandos“, jis greičiausiai turi galvoje, kad reikės dirbti viršvalandžius. Darbuotojas, kuris tuo metu kandidatuoja, dalyvauja pokalbyje, greičiausiai įsivaizduoja, kad jis galės ateiti vėliau, išeiti kada nori. [...] Kandidatai gali išsiaiškinti – ką jūs turite omenyje „lanksčios darbo valandos?“ – pataria B. Ruplytė.
Pamiršus ko nors paklausti ragina pas darbdavį sugrįžti
Panašiai padėtį apibūdina ir „CV Market“ rinkodaros vadovė Raimonda Tatarėlytė. Ji pateikia kitą pavyzdį – dar skelbime nurodydama, kad „atlyginimas yra konkurencingas“, bendrovė vengia tiesioginio atsakymo, koks uždarbis iš tiesų bus mokamas.
„Tai būdas šiek tiek išsisukti nuo tiesioginio atsakymo, galimybė neparašyti pilno atlyginimo, bet paprastai toks pasakymas reiškia, kad atlygis atitinka rinkoje esantį vidurkį. Tai ir bus tas konkurencingas atlyginimas“, – nurodo R. Tatarėlytė.
Ji taip pat tvirtina, kad neretai žmonės pokalbio metu labai jaudinasi, todėl patys nedrįsta pasitikslinti, koks bus atlyginimas, ar neišsiaiškinti kitų dalykų. Specialistės pastebėjimu, neretai kandidatai apskritai linkę su viskuo sutikti, kad tik jiems būtų pateiktas darbo pasiūlymas.
„Vėliau, kai žmonės jau būna pačiame darbe, kyla įvairių klausimų: „kodėl čia taip?“, „jūs lyg ir kalbėjote apie kitą situaciją“. Galbūt pats darbuotojas irgi galėtų šiek tiek labiau pasidomėti ir nebijoti klausti, išsiaiškinti jam neaiškius klausimus pokalbio metu. Tada nekiltų nesusipratimų pačiame darbe“, – ragina R. Tatarėlytė.
B. Ruplytė antrina – jeigu vis dėlto apie ką nors prisiminėte iškart po darbo pokalbio, galite paprasčiausiai sugrįžti. Taip pat visada galima su darbdaviu susisiekti: „Kandidatas visada turi kontaktus ir visada gali sugrįžti ir paklausti. Klausimas, kiek jų tai padaro po to, kai išeina iš darbo pokalbio? Jeigu aš išėjau, bet dar turiu klausimų, ar aš grįžtu ir paklausiu? Grįžti galima ir telefoniniu skambučiu, elektroniniu paštu.“
B. Ruplytė pabrėžia – kandidatas privalo suprasti, kad pokalbis yra lygiavertis, nes darbdavys ieško specialisto, o kandidatas gali save pasiūlyti. Dėl šios priežasties nereikėtų galvoti, kad papildomi klausimai paskatins neigiamą darbdavio reakciją.
Paklausus apie trokštamą atlyginimą siūlo sakyti tiesą
R. Tatarėlytės pastebėjimu, ypač dažnai žmonės nedrįsta klausti apie atlyginimą ne tik dėl to, kad paprasčiausiai pamiršta, bet ir dėl to, kad jaučiasi nejaukiai. Jeigu atranka vyksta ne per vieną, o per kelis pokalbius, šį klausimą reikėtų iškelti per paskutinį pokalbį.
Jeigu darbdavys pats pasidomi, kiek žmogus norėtų uždirbti, pašnekovės siūlo nesikuklinti ir sakyti tikrąją sumą. B. Ruplytė teigia, kad nereikėtų galvoti, jog paprašius daugiau už kitus kandidatus darbdavys kreips dėmesį tik į norimą uždarbį.
„Tai priklausys nuo darbdavio. Visada sakau, kad atrankos metu svarbiausia atsirinkti darbuotojus, kurie savo asmeninėmis vertybėmis labiausiai atitinka organizacijos vertybes. Tai, ko gero, yra svarbesnis dalykas nei 200 eurų skirtumas. Kitaip kyla klausimas, ar turėsiu lojalų darbuotoją, kaip ilgai jis dirbs“, – sako B. Ruplytė.
R. Tatarėlytė taip pat siūlo pasidomėti apie tai, ką tiksliai teks dirbti. Neretai, sako specialistė, darbdavio ir darbuotojo suvokimas skiriasi: „Būna labai daug nesusipratimų, kad pozicijos pavadinimas darbdaviui atrodo vienoks, bet ieškantis darbo jį supranta visiškai kitaip. Paskui atėjęs į darbą jis pamato, kad tai yra ne tai, ko tikėjosi.“
Ji pataria informacijos apie darbovietę pasiklausti joje dirbančių ar dirbusių asmenų, paieškoti atsiliepimų socialiniuose tinkluose.
Situacija gerėja – neišpildyta lieka vis mažiau pažadų
R. Tatarėlytė pastebi, kad vis dėlto situacija rinkoje pasikeitė. Prieš trejus metus maždaug 70 proc. žmonių tvirtindavo, kad darbdaviai neįgyvendino pažadų. Dabar didesnė dalis žmonių mano, kad darbdaviai įvykdė tai, ką pažadėjo per darbo pokalbį.
„Gal tai susiję su minimaliu perversmu darbo rinkoje – dabar kontrolę savo rankose turi darbuotojas, o ne darbdavys, – svarsto R. Tatarėlytė. – Anksčiau darbdavys buvo pagrindinis, kuris suteikia darbą. Šiuo metu nedarbo lygis mažas, specialistų trūksta, todėl darbdavys stengiasi pritraukti darbuotoją. Jeigu jis neįgyvendins pažado, darbuotojas tiesiog išeis. Tai neparanku pačiam darbdaviui.“
B. Ruplytės nuomone, minėti pokyčiai sveikintini. Jos teigimu, iš dalies jiems įtakos turi socialiniai tinklai, viešumas – apie darbdavius galima rasti daug informacijos: „Ypač darbuotojai dalinasi blogąja patirtimi. Viešumoje, kalbantis su draugais, savo aplinkoje tikrai apie tai galima sužinoti.“
Jeigu darbdavys vis dėlto pažadų neįvykdo, pirmiausia, pataria B. Ruplytė, reikėtų kreiptis į patį darbdavį. Tai ypač aktualu, jeigu iš pradžių darbo sąlygos buvo geros, bet vėliau jos suprastėjo. Specialistės aiškinimu, tokius pokyčius gali lemti ne piktybinis darbdavio elgesys, o rinkos pokyčiai, krizė ar kiti veiksniai.
Pagal LRT RADIJO laidą „10–12“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.