– Dariau, ką reiškia, kai tėvai pasakoja apie savo vaiko veiksmus trečiuoju asmeniu: „mes laikėme egzaminą“, „mes galvojame rinktis štai tą specialybę“ ir pan.?
– Iš principo, kai sakome „mes“, atrodo, kad kalbame apie gerą dalyką – bendrumą. Tai reiškia, kad tėvai labai įsitraukę į vaiko gyvenimą, rūpinasi, linki paties geriausio. Visgi, medalis turi dvi puses: per didelis tėvų įsitraukimas gali palikti per mažai erdvės vaikui. Ypatingai tuo laikotarpiu, kai jis pradeda darytis savarankišku, kurti savo tapatumą, kurio svarbi dalis yra profesijos pasirinkimas. Vaikui reikia palikti asmeninės erdvės, laisvės pasirinkti. Tokiu atveju, kai bendrumas per didelis, vaikui gali būti sunku tai padaryti.
– Kiek įtakos tėvai turėtų daryti – kur ta riba, kuomet ji turėtų mažėti, keisti formą?
– Nėra vienos bendros ribos kiekvienai šeimai. Nėra blogai, kad tėvai vaikams stengiasi padėti pasirinkti profesiją. Daug blogiau, jeigu jie būtų abejingi. Tik svarbu pagalvoti, kad įtaka karjeros pasirinkimui nebūtinai yra tik įkalbinėjimas, kad rinkis tą ar aną profesiją, nes jausiesi stabiliai, turėsi galimybių gerai uždirbti, pamatyti pasaulio ir pan. Reikia nepamiršti, kad įtaka dažnai daroma asmeniniu pavyzdžiu. Vaikai, norime to, ar nenorime, daugiau išmoksta iš mūsų elgesio nei iš žodžių. Jie mato tėvų santykį su karjera. Ar jums darbas yra vargas ir grįžę pasakojate vien nemalonius įspūdžius, ar įdomius dalykus, pasiekimus, džiaugiatės įveiktai iššūkiais.
– Dažnai į karjeros konsultacijas ateina tėvai, kurių profesija perduodama iš kartos į kartą, ir sako: „jau nuo penktos klasės žinome, kad būsime odontologai“. Kaip vertinate tėvų lūkesčių perkėlimą atžaloms?
– Manau, kad jis neišvengiamas. Pats noras susilaukti vaikų yra susijęs su tuo, kad tikimės, jog jie įprasmins, praturtins mūsų gyvenimą. Neįmanoma išvengti noro, kad vaikai išpildytų vienokius ar kitokius mūsų lūkesčius. Čia svarbu, kiek daug tų lūkesčių turime. Man, kaip psichiatrui, tenka dirbti su vaikais, kurie turi įvairių problemų. Kai kurie – įgimtas savybes. Yra tokie vadinami raidos sutrikimai. Būna įgimtas matematikos raidos įgūdžių sutrikimas. Jei tokio vaiko tėvai labai norės, kad jų sūnus taptų programuotoju, matematiku arba fiziku, tai bus atžalos stūmimas į nuolatinę frustraciją, kadangi toje srityje jis savęs niekaip negalės realizuoti. Parodant vaikui savo lūkesčius, skatinant jį, reikėtų atsižvelgti į jo individualias savybes, polinkius, interesus, gabumus.
– O gal tėvams reikėtų visai nesikišti?
– Tada vaikas gali pajusti tėvų abejingumą. Nemanau, kad yra daug paauglių, kurie nuo mažens žino, kuo nori būti. Jie abejoja, todėl tėvų patarimas labai svarbus. Net nebūtinai patarimas, o galimybė pasitarti, pasišnekėti apie savo pasirinkimus, abejones. Tėvų vaidmuo čia labai didelis. Jie turi daugiau gyvenimiškos, profesinės patirties, realistiškesnį įsivaizdavimą. Kalbant su paaugliais susidaro įspūdis, kad daugumai rūpi, tik kaip įstoti į vieną ar kitą pageidaujamą specialybę. Apie tai, kad su įstojimu dalykai tik prasideda, užmirštama. Juk toliau laukia studijos: kokie dalykai bus dėstomi, ar jie yra tokie, kokių tau norisi? Tėvai, turėdami patirties, gali padėti vaikui apgalvoti tuos dalykus, apie kuriuos vaikas pats nepagalvoja.
– Domai, jūs pasirinkote karjerą vystyti tokioje pačioje srityje kaip ir jūsų tėtis. Ką studijavote?
– Studijavau verslo vadybą Londone ir įgijau nekilnojamo turto magistro laipsnį.
– Kokią įtaką jūsų karjerai darė tėvai?
– Spaudimo, kad turėčiau dalyvauti įmonės veikloje, nejaučiau. Pats domėjausi, ką veikia tėtis. Vasaras praleisdavau statybose. Kasdavau griovius, nešiodavau plytas, dirbdavau statybinių medžiagų parduotuvėje ir pan. Visa tai daryti man buvo labai įdomu. Nuo kokių 12 metų vienaip ar kitaip dalyvavau šeimos versle. Apsispręsti, kad tikrai noriu dirbti tėvų versle, paskatino 2008 metų pavasarį Anglijoje prasidėjęs ekonomikos lėtėjimas. Tuomet ten dirbau nekilnojamojo turto kompanijoje, finansų srityje. Kai pradėjo stoti sandoriai, investicijos, prasidėjo atleidimai, tapo nelabai įdomu. Tuo metu iš tėvų įmonės išeidinėjo vienas vadovas, atsirado laisva vieta ir tėtis ją pasiūlė man.
– Taigi, kai gavote kvietimą prisijungti prie šeimos verslo, jau turėjote sukaupęs darbo patirties kitoje įmonėje?
– Taip, susiklostė aplinkybės ir aš apsisprendžiau. Nesigailiu, man labai patinka dirbti kompanijoje. Pritapau, kolektyvas draugiškai priėmė. Bet tai nebuvo man nuo mažens diegiama – kad dirbsiu šeimos versle. Tėvai labiau norėjo, kad turėčiau tam tikrus įgūdžius, su kuriais gyvenime nepražūčiau. Suvokimą apie pinigus, finansus, vadybą. Studijuodamas bakalaurą išmokau daug naudingų dalykų: nuo supratimo, kas yra pelnas ir nuostolis iki rimtesnių vadybos klausimų, finansų. Man patiko tas platumas. Šiandien galėčiau dirbti visai kitame versle, bet tai, ką išmokau, pritaikyčiau. Esu dėkingas tėvams už tai, kad mane paskatino rinktis būtent šias studijas. Kadangi pats nebuvau apsisprendęs, jų patarimas buvo labai naudingas.
– Teko skaityti, kad būdamas paauglys itin domėjotės muzika, užsiimdavote didžėjaus veikla ir galvojote su tuo sieti ateitį. Kaip ta jūsų gyvenimo pusė atrodo dabar?
– Turbūt čia žurnalistai leido sau pasireikšti (šypsosi). Paauglystėje susiformavo du stiprūs mano hobiai, kuriuos iki šiol turiu. Vienas – elektroninė muzika. Kitas – istorija. Nuo mokyklos laikų itin domiuosi istorija, norėjau ją net studijuoti, bet tėvai padarė didelį spaudimą. Sakė, kad tai liktų hobiu, nes, baigus istorijos studijas, gautų žinių gyvenime nelaibai kur nepritaikysiu. Taigi, istorija taip ir liko hobiu, daug skaitau, domiuosi. Dėl muzikos, tai pagrodavau mokyklos vakarėliuose, paskui – universitete. Negalvojau apie karjerą muzikoje. Su tėčiu pajuokaudavome, kad, jei nesiseks mokslai, galėsiu tapti didžėjumi. Beje, vieno didžiausių pasaulyje bankų „Goldman Sachs“ vadovas turi pogrindinę didžėjaus karjerą – laisvu nuo darbo banke metu jis groja vakarėliuose ir kuria muziką. Kaip matome, jei labai nori, suderinama viskas.
– Dariau, kai jūs rinkotės savo karjeros kelią, kokią jums įtaką padarė tėvai?
– Jaučiau tėvų palaikymą. Giminėje nebuvo daug medikų, tačiau aš buvau vienas iš tų vaikų, kuris jau aštuntoje klasėje žinojo, kad taps psichoterapeutu. Klausydamas, ką kalba Domas, pagalvojau, apie dar vieną labai svarbų pasirinkimą: kas bus tavo profesine veikla, o kas – hobis.
Esu girdėjęs daugybę istorijų, kai žmogus iš pradžių bando save realizuoti vienoje, labiau racionalesnėje srityje, ir ta veikla jam nesiseka. O tada finansinę sėkmę jis atranda savo hobyje. Manau, turėti hobį yra labai svarbu kiekvienam, kad netaptume darboholikais, nepatirtume perdegimo sindromo, kuris gali pasireikšti bet kurios profesijos žmogui, labai nuoširdžiai dirbančiam savo darbą.
Svarbu, kad hobis išliktų ir būtų tai, kur numetame darbe sukauptą emocinį krūvį, nuovargį, taigi, kai vaikai renkasi karjerą, tėvai turėtų apie tai su jais pasikalbėti.
– Domai, esate dviejų vaikučių tėtis. Ar jau mąstėte, koks bus jūsų vaidmuo, jiems renkantis karjerą?
– Vyresnėlis jau buvęs statybose, o trejų metų mažylis jau pradeda valdyti žaislinį ekskavatorių. Namuose diskutuojame, kaip iš nuskendusio tanklaivio, gabenusio naftą, jis siurbiama, kad neužterštų vandenyno. Matau, kad sūnaus piešiniai tampa kruizinių laivų, lėktuvų, katamaranų brėžiniais. Jaučiame jo aistrą inžinerijai, skatiname, įsitraukiame, domimės. Visgi, jis dar mažas, jo interesai gali keistis. Šiame etape labiau stebime, ar vaikai turi polinkį tiksliesiems dalykams ar vadinamuosius minkštuosius įgūdžius. Labiau nei apie karjerą, šiame etape galvojame apie hobius. Manome, kad labai svarbu atrasti ir savo sportą: sūnus yra išbandęs ir golfą, ir tenisą. Kol kas bandome, matuojamės, kas tinka ir patinka.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!