– Martynai, tikiuosi nesuklysiu pasakydamas, kad jums teko nemažai įdėti darbo, kad savo muzikinėje karjeroje pasiektumėte to, ką pasiekėte? Koks sėkmės receptas?
– Visi klausia to auksinio sėkmės recepto, kurio iš tikrųjų nėra, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas ir istorija yra unikalūs ir viskas labai priklauso nuo aplinkybių. Talentas gali egzistuoti žmogaus viduje, bet taip ir likti nepastebėtas, nekultivuotas. Taip ir likusi tik to talento užuomazga.
Mano atveju, talento užuomazga buvo pastebėta, tuomet, kai pradėjau pirštais barbenti į stalą ir gana išdidžiai šeimai, susėdusiai aplink tą stalą, sakyti, kad groju įsivaizduojamu fortepijonu. Tas fortepijonas taip ir galėjo likti tik mano vaizduotėje, nes tikras fortepijonas namuose neatsirado – šeima tiesiog negalėjo jo įpirkti. Vis dėlto, kaip alternatyva man į rankas buvo įteiktas akordeonas.
– Galima sakyti, kad negimėte su sidabriniu šaukštu burnoje?
– Galima taip sakyti, bet kas gi yra tas sidabrinis šaukštas? Jei viską matuojame pinigais, tada – ne, bet jeigu pagal šeimą, kaip joje auginamas žmogus, pilietis, tai galvoju, kad net ir su auksiniu šaukštu gimiau. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią aplinką. Ką ir minėjau anksčiau – aplinkybes. Kai žmonės pastebi talentą ir leidžia jį ugdyti. Nors, kai man įteikė akordeoną, pas muzikos mokytoją mokytis nėjau. Nebuvo, kas paaiškintų, kaip tą daryti. Tiesiog pasakė: „ – Imk ir grok“. Tačiau tie 3–4 metai, kuomet vaikščiojau mūsų sodybą apsupusiais miškais, ir pats kaip mokėjau grojau lietuvių liaudies dainas, buvo geras laikas. Tikrasis darbas prasidėjo tada, kai atsidūriau muzikos mokykloje. Nebuvo labai lengva, bent jau pradžioje, todėl, kad jau šiek tiek pažinojau šį instrumentą ir man atrodė, kad juo galiu groti. Man taip atrodė...
– Margarita, ar sutinkate, kad vien gebėjimai savaime sėkmės karjeroje negarantuoja?
– Be abejo, pats tas žinojimas, kad aš galiu, esu gabus, nieko negarantuoja. Kaip Martynas pasakė, reikėjo ir gamas groti, ir pradėti dirbti, bet kas man labai patiko iš to, ką girdėjau, kad tėvai pamatė, kaip jis tais pirštais į stalą barbeno. Nes kalbant apie gabius vaikus, tai pirmas žingsnis yra pamatyti, kad tas jaunas žmogus turi savyje talentą, daugiau gabumų negu jo bendraamžiai ir padėti jam eiti tuo savęs pažinimo, suvokimo, ką jis gali, keliu. Ta pati pradžia yra pamatyti, paskui – padėti, nes savaime tikrai nieko neįvyksta.
– Neteko sutikti žmogaus, kuris sakytų, kad mano mylimiausias užsiėmimas yra mokytis gamas...Kas jus įkvėpė, padėjo tą sunkų etapą išgyventi?
– Pasaulio istorijoje esame girdėję apie menininkus, kurie yra savamoksliai. Pavyzdžiui: Josephas Brodsky, Vincentas van Goghas, Frida Kahlo. Visgi, jeigu kalbėtume apie klasikinius muzikantus, tai savamoksliu tapti neįmanoma. Galiausiai turi atsidurti kažkokioje mokykloje, kur tave išmokytų pagrindų. Labai džiaugiuosi, kad tų mokslų paragavau. Nors lavinau savo klausą grodamas pats, bet tikrai reikėjo mokytojo, kuris paaiškintų, kaip teisingai tai daryti, kaip dėlioti pirštukus ant klaviatūros, kaip taisyklingai išgauti garsą. Mokytojas išmoko labai daug teorinių ir praktinių dalykų, kurių pats neišmoksi.
– Margarita, yra nemažai jaunų žmonių, kuriems gerai sekasi mokykloje, nors jie neruošia namų darbų, tėvai nėra matę jų prie knygų, neužsiima papildoma veikla. Kaip paskatinti jaunus žmones, turinčius gebėjimų, įdėti daugiau darbo, kad atsiskleistų visas jų potencialas?
– Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, jis susiduria su daug disciplinų. Pradinėse klasėse pradeda mokytis kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, dailės, muzikos, kūno kultūros. Nuo penktos klasės dar daugiau dalykų prasideda. Vaikas gauna labai daug informacijos. O talentingas jis gali būti keliose srityse, net visose. Žinome, kad tikrai yra tokių gabių žmonių, kurie ką tik bepabandytų, jiems tas sekasi. Gali dainuoti, gali sportuoti, gali loginius uždavinius spręsti. Labai svarbu kiekvieną vaiką vertinti individuliai. Jau kone dešimt metų apie tai kalbama, bet vis tiek visus mokome vienodai, pagal bendrai priimtą sistemą – mokykla yra visiems ir visi turi tą pačią programą. Taigi, jei neatsiras mokytojo, kuris pamatys vaiką, kuris jį supras ir pradės vesti tuo teisingu keliu, tada tie gebėjimai tiesiog nepasireikš, jam viskas daugiau ar mažiau geriau seksis ir jis baigs mokyklą nepastebėtas.
Tiesa, kartais gabūs vaikai turi labai didelių emocinių iššūkių, nes jie supranta daugiau negu jų bendraamžiai, o kai supranta daugiau, tai jiems kyla daugiau klausimų. Jeigu į tuos klausimus mokytojai neatsako, tada motyvacija krenta, tas vaikas netgi gali pradėti elgtis destruktyviai. Būna, kad labai gabūs vaikai netgi iškrenta iš mokyklos, nelanko, pradeda itin blogai elgtis. Mokykloje mes turime tai pamatyti ir padėti, bet tam reikia labai daug psichologinių žinių. Manęs per mokymus dažnai klausia, ką su tuo gabiu vaiku daryti? Aš gabius vaikus ugdau vadovaudamasi keturiomis kolonomis: 1. Reikia jį pamatyti. 2. Suprasti. 3. Mokyti. 4. Mesti iššūkį. Prieš metant iššūkį labai svarbu vaiką pažinti, suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, vienaip ar kitaip mokosi. Kitaip iššūkis nei padės jam tų gebėjimų atskleisti, nei jis pats norės jį priimti.
– Yra toks dalykas kaip adekvatūs iššūkiai. Tai, kas vienam gali būti didelis iššūkis, kitas tai padaryti gali be pastangų. Kuris yra vertesnis: ar tas, kuris įdėjo daug darbo, ar tas, kuris padarė viską beveik be pastangų? Martynai, ar buvo jūsų karjeros pradžioje, viduriniame etape, tokių iššūkių, kuriuos pasiekus, atrodė, kad būsite pačioje viršūnėje?
– Esame įpratę koncentruotis į produktą, ypač, kai kalbame apie iššūkį, visi įsivaizduojame galutinį rezultatą. Visgi, ugdymo procese ir ypatingai kalbant apie iššūkius, ko gero daug daugiau dėmesio reikia skirti procesui. Kaip ir Margarita minėjo, iki mokymo dar yra pažinimas ir supratimas. Supratimas kiekvieno individualiai, o ypač meno ugdyme, yra be galo svarbus ir esminis dalykas.
Žinoma, iššūkių aš patyriau. Mano akordeono mokytoja sakydavo, kad kuo daugiau žmonių manęs klauso, tuo geriau groju. Tai galėčiau teigti, kad su tais iššūkiais gana lengvai susidorodavau. Kita vertus, priklauso, į ką žiūrėsime – ar tai, kaip moki sudominti klausytojus, ar į tikslumą, techniką, kas reikalauja įdirbio ir pastovaus darbo. Iki šiol man yra daug sunkiau būtent kasdien save priversti dirbti ir kas dieną tobulinti techniką.
– Martynai, mokėtės muzikos pas mokytoją – greičiausiai nebuvote vienintelis jos mokinys, ar jautėte, kad keliami iššūkiai jums tinka, kad tobulėjate, ar tiesiog viskas pavykdavo savaime?
– Nuo vaikystės girdėjau, kad būsiu artistas, būsiu puikus, būsiu šaunus. Tai galėjo išugdyti manyje nepamatuotą pasitikėjimą savimi. Ir aš labai džiaugiuosi, kad tas neatsitiko.
Taip, aišku, mokykloje buvo ir kitų mokinių, bet ko gero jau nuo pat pirmųjų dienų jutau, kad turiu išskirtinį talentą ir iš manęs tikimasi daugiau. Nesuvokiau to kaip spaudimo, tai mane įkvėpė.
Praėjus keletui metų, pradėjau dalyvauti festivaliuose, konkursuose. Konkursai yra labai gera atskaitos ašis, kuomet gali pasižiūrėti, kaip tau sekasi, save pristatyti ir palyginti su kitais.
Man juose pakankamai gerai sekėsi nuo pradžių. Kuo toliau, tuo geriau. Nors kaip menininkui man dabar, tai labai daug įtakos neturi, bet labai džiaugiuosi, kad jie buvo. Galbūt tapo privalumu vėliau, studijuojant Londone.
– Margarita, paprastai klasėje yra 22–25 vaikai, o mokytojas vienas. Jis mokinius turi ugdyti patriotais, pilietiškais ir visokiais kitokiais. Dar pažinti gabius vaikus, individualiai į juos pažvelgti, iškelti adekvačius iššūkius. Kaip mokytojui visa tai padaryti?
– Tokiam būti. Jeigu nesu patriotė, tai negalėsiu išugdyti patriotų. Su pilietiškumu – tas pats. Turiu būti tokia, kokius noriu ugdyti vaikus. Jeigu aš būsiu nepareiginga, tai ir tiems vaikams pareigos jausmo neįskiepysiu.
Vaikai mokosi iš savo aplinkos, perima tėvų, senelių pavyzdį. Taip pat ir mokytojų. Iš savo pavyzdžio turi ugdyti, tada nereikia daug ruoštis ir laiko užtenka, nes, koks esi, tokią informaciją transliuoji iš vidaus. Jeigu sau gyvenime nekeli iššūkių, kaip gali įkvėpti priimti iššūkį gabų mokinį?.. O tie gabieji netgi ir patys nori mokytoją išbandyti. Gali šitą puslapį perskaityti per penkias minutes, o mokytoja, ar gali? Susėdi ir kartu dalyvauji, parodai, kad gali. Kitas dalykas, mokiniams visada leidžiu stebėti, ką pati veikiu. Sugalvojau, kad reikia padaryti 20 atsispaudimų. Tada dar tik du padarydavau, bet tik pertrauka, o aš ant žemės ir darau. Vienas mokinys ateina ir klausia, ką aš čia darau. Atsakiau, kad atsispaudimus. O jis man pasakė, kad labiau kaip meška ant žemės atrodau. Taip juokas suėmė, bet per pusę metų pasiekiau trokštamą rezultatą.
Gabieji vaikai būna prisijungia, kiti savo iššūkį lygiagrečiai įveikinėja. Yra tokių gabiųjų, kurie stebi, bet aš tą jaučiu, kadangi mokinius labai stengiuosi pažinti. Žinau, kad stebėdamas mane, nors neprieidamas, nieko nepasakydamas, jis pradės įgyvendinti savo iššūkį. Taip, iššūkis turi būti adekvatus. Jeigu vienam lengvai pasidaro, kitam gali būti labai sunku. Vėlgi, reikia pažinti vaiką ir tada skirti iššūkį. Kasdien pagrok 10 minučių ir taip penkias dienas iš eilės. Atrodo, kas čia yra dešimt minučių penkias dienas iš eilės, bet kartais disciplina tampa iššūkiu. Reikia atkreipti dėmesį ir įkvėpti savo pavyzdžiu, būti tuo, į kurį vaikas gali pasižiūrėti, kai jam sunku arba prisiminti, ką padarė mokytojas, tada vaikui lengviau.
– Martynai, savo pavyzdžiu įkvepiate visą jaunųjų akordeonistų kartą, ką palinkėtumėte žmonėms, kaip jiems pastebėti savo potencialą, kaip kelti sau adekvačius iššūkius?
– Pirmiausia, neapkrauti savęs nepamatuotais iššūkiais. Labai dažnai norime to finalinio rezultato ir tik jį įsivaizduojame. Reikia išmokti pasimėgauti tuo procesu, kuris vyksta iki pasiekiant rezultatą. Tas procesas gali būti labai kūrybiškas, įdomus, įkvepiantis. Taip pat susikurti tinkamą aplinką talentui vystyti, surasti tinkamus pakeleivius – mokytojų, šeimos, aplinkos parama ir buvimas šalia yra labai svarbu.
– Margarita, koks būtų jūsų palinkėjimas mūsų jauniems žmonėms, kaip atskleisti potencialą?
– Linkiu pastebėti tuos vaikus, kurie yra aplink mus, jiems padėti, klausytis jų. Ieškoti bendraminčių, žmonių, kurie palaiko, kad ir kaip keistai iš šalies atrodytų jūsų idėjos. Padeda ir nekelia neigiamų emocijų.
„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.