Tik buvo viena bėda – paties N. Pasrichos nė iš tolo nepriminė idealaus. Greičiau jau priešingai.
Knygą jis parašė kaip seriją tinklaraščio įrašų, padėjusių tvarkytis su iširusios santuokos skausmu ir geriausio draugo sprendimu pasitraukti iš gyvenimo. Neilas persikraustė į viengungio būstą miesto centre ir pirmą kartą gyvenime apsigyveno vienas. Skaudžiai kankino vienatvė, chroniška nemiga ir nė akimirkai neatsitraukiantis nerimas.
Jaunas vyras nusprendė, kad geriausias visų šių emocinių problemų sprendimo būdas – stačia galva panirti į darbą. Visą dieną praleisdavo darbe priemiestyje, vakare pakeliui namo į miesto centrą suvalgydavo sumuštinį, o tada namuose prie kompiuterio prasėdėdavo iki pirmos ar antros valandos nakties, kol kelioms neramaus miego valandoms priveikdavo kone mirtinas nuovargis. Šeštą valandą ryto iš klampaus būdravimo pervargusį jauną vyrą prikeldavo žadintuvas.
Galiausiai užmigti nebepadėdavo ir nuovargis, teko griebtis tablečių. Pradėjo gerti tabletes, kad užmigtų, o vėliau – ir kad atsikeltų. Dėl streso neteko aštuoniolikos kilogramų. Diena iš dienos kankino galvos skausmai, maudė krūtinę, sutriko virškinimas. Kai kolegos pradėjo klausinėti, ar gerai išsimiega, įsigijo ir pradėjo naudoti juodus paakius maskuojančių priemonių.
Neturėjau laiko nei ilgiau miegoti, nei atsakinėti į klausimus, kodėl, prisipažįsta jis.
Žinojo, kad įsisuko uždarame rate.
Perskaitęs Roy Baumeisterio ir Johno Tierney knygą „Willpower“, įtikėjo, kad pagrindinė jo problema – sprendimų priėmimo nuovargis. Jo tikslų ir atlikti turimų darbų sąrašas buvo begalinis. Taigi, apimtas desperacijos, pradėjo kiekvieną dieną užrašų lapelyje pasižymėti kelis dalykus, kuriems tą dieną skirs didžiausią dėmesį. Tas lapelis su užrašu „Šiandien susitelksiu į...“ jam padėjo iš daugybės dalykų, „kurios galėčiau padaryti“ ir „turėčiau padaryti“ atsirinkti kelis „aš padarysiu“.
Ši praktika pradėjo lengvinti autoriaus kasdienybę, ėmė sklaidytis tas varginęs „o ką turėčiau daryti toliau?“ rūkas. Be to, padėjo ir ryžtas gigantiškus projektus supaprastinti iki paprastų užduočių. Paniką kėlęs tikslas parašyti knygą susiaurėjo iki tikslo „parašyti 500 žodžių“, didelio masto pasitarimas dizaino klausimais virto „trijų ekspertų pokalbiu prie kavos puodelio“, o nuolatinė savigrauža sportuoti ištirpo, palikdama kuklų, tačiau įgyvendinamą ir džiaugsmą teikiantį tikslą – „per pietus išeiti penkiolika minučių pasivaikščioti“.
„Šiandien susitelksiu į...“
N. Pasricha pasakoja, kad pradėjo reguliariai pirkti lapelių užrašams pakuotes – kaskart baigęs šimto lapelių pakuotę, jausdavo pasididžiavimą savimi.
Ši lapelių su dienos tikslais taktika padėjo išsilaisvinti iš sprendimų priėmimo nuovargio, tačiau autorius ir toliau per daug dėmesio skyrė neigiamiems dalykams. Per ateinančius kelis mėnesius jo akiratyje atsidūrė vienas tyrimas, kurio rezultatai atvėrė jam akis – visi tie negeri dalykai „ne mano kaltė“.
Ką tai reiškia?
Pasirodo, smegenyse yra migdolo dydžio sritis, kuri atsakinga už kasdieninį „spruk arba kovok“ hormonų išsiskyrimą. Kelis šimtus tūkstančių metų trunkantis evoliucinis programavimas pasistengė, kad norėtume be pabaigos domėtis blogomis naujienomis, liūdnomis žiniomis, prieštaringai vertinamais dalykais. Tai natūraliai mumyse integruota tendencija, kuri, tiesą sakant, šiandien daugiau kliudo, o ne padeda gyventi.
Tai reiškia, kad mūsų migdolinė smegenų sritis tikra problemų ieškojimo, radimo ir sprendimo profesionalė, tačiau sudaro palankias sąlygas ir tuo naudotis. Žiniasklaida ir socialiniai tinklai iki negalėjimo ištobulino šią saldžiarūgščią kombinaciją, pasisavinančią didžiausią įmanomą jūsų dėmesį. Taigi, autorius nusprendė, kad tai, jog yra pesimistas, niūrus ir negatyvus, nėra jo kaltė – tai pasaulio kaltė!
Bet juk jis gyvena būtent tokiame pasaulyje. Tad ką daryti? Tyrimas, kurio metu buvo lyginami žmonės, kurie rašė padėkas kitiems, ir tie, kurie užsirašinėjo tik blogus dalykus, atskleidė labai paprastą tiesą – jeigu kiekvieną mielą dieną dešimt savaičių iš eilės užsirašysite dalykus, už kuriuos jaučiatės dėkingas ir laimingas, būsite ne tik laimingesnis, net ir fiziškai sveikesnis.
Taigi, autorius kitoje lapelio, kur rašėsi „Šiandien susitelksiu į...“, pusės ėmė kiekvieną dieną užsirašyti ir „Esu dėkingas už...“.
Treniruojate kūną? O N. Pasricha pradėjo tokias kasdienines padėkas vertinti kaip treniruotę smegenims. Svarbiausia, kad padėka būtų labai konkreti. Jeigu kiekvieną dieną reikšite dėkingumą savo mamai, namams ir viršininkui, naudos iš to nebus. Reikia rašyti labai konkrečius dalykus, pavyzdžiui, „Esu dėkingas už nuostabų saulėlydį, kurio fone kitoje gatvės pusėje esantis viešbutis atrodo fantastiškai“ arba „Esu dėkingas už tai, kad mama atvežė pagamintos lazanijos“, arba „Esu dėkingas už tai, kad taip skaniai mieste papietavome su bičiuliu Tomu“.
N. Pasricha teigia, jog labai didžiavosi savo lapelių įpročiu, pajuto kokybinių gyvenimo pokyčių, tačiau suprato, kad jo gyvenime vis dar per daug streso. Tada jo kelyje pasitaikė tyrimas iš „Science“, pavadinimu „Don‘t Look Back in Anger“. Jo esmė – su amžiumi atsisakant dalykų, dėl kurių gailitės, didėja pasitenkinimas gyvenimu. Kitaip tariant, pasidalinus savo nerimu, lengviau jo atsikratyti.
Taigi, N. Pasricha savo lapeliuose pradėjo rašyti dar vieną eilutę: „Paleidžiu...“
„Paleidžiu... tą nemandagų elektroninį laišką, kurį parašiau vakar vėlai vakare“. „Paleidžiu.... susitikimą su viršininku, kurį paprasčiausiai pamiršau“. „Paleidžiu... faktą, kad jau dvi savaites neprisiruošiu paskambinti tėvams“.
N. Pasricha teigia, kad šis jo išsiugdytas lapelių įprotis aukštyn kojomis apvertė jo gyvenimą. Tiesa ta, kad per parą esame budrūs maždaug tūkstantį minučių. Jeigu dvi minutes skirtume pozityviai savo smegenų treniruotei, padarytume labai daug, kad tos likusios 998 minutės būtų laimingesnės ir kokybiškesnės.
Bėgant laikui, lapelius N. Pasricha pakeitė užrašų knyga, kurią laiko ant naktinio staliuko. Vos pabudęs, pirmiausia pamato ją, o pats faktas, kad į jį rašyti reikia tiek nedaug, sudaro įspūdį, jog sėkminga diena užprogramuojama jai dar net neprasidėjus.
Tik ar N. Pasricha jaučiasi pagijęs? Ar kiekvieną dieną jaučiasi laimingas? Žinoma, kad ne. Bet tas dviejų minučių rytinis ritualas drastiškai pagerino jo gyvenimo kokybę.