11 dienų, kurias Aliona norėtų ištrinti iš atminties – Mariupolio Dramos teatro šmėkla persekios mane visą gyvenimą

Nuo karo pradžios kalbinau ne vieną į Lietuvą atvykusį ar tėvynėje likusį ukrainietį, tačiau, ko gero, šis pokalbis buvo jautriausias ir skaudžiausias. Gal dėl to, kad mano pašnekovės Alionos Frolovos akimis galėjau atsidurti vienoje skausmingiausių Ukrainos vietų – Mariupolyje, slėptis liūdno likimo Dramos teatro rūsyje ir pajusti, ką reiškia šaltis, badas ir nuolatinė baimė dėl savęs ir mažamečių vaikų. Gal dėl to, kad viso ilgo pokalbio metu moters gerklę vis gniaužė ašaros ir tekdavo lukterėti, kol vėl galėdavo kalbėti. Gal dėl to, kad pati būdama mama galiu tik įsivaizduoti, ką reikia išgyventi, kai vaikas atsiduria okupantų užimtoje teritorijoje ir nežinia, ar pavyks jį kada nors apkabinti gyvą. Gal dėl to, kad juste jutau moters neviltį ir ilgesį dėl Rusijos kryptimi ne savo valia iš Mariupolio iškeliavusių tėvų.

Maistą ir vandenį paliko tėvams

Aliona – 41 m. ukrainietė, kurios gimtasis miesas – Mariupolis. Turi medikės, teisininkės specialybes, tačiau sulaukusi trečio vaiko suprato, kad viskam jos laiko neužteks, tad vėl sėdo prie mokslų ir tapo kvalifikuota masažuotoja. Alionos vyras iki karo “Azovstal” gamykloje užėmė atsakingas pareigas. Ir tai turbūt viskas, ką sužinojau apie jį. „Daugiau aš nieko negaliu sakyti“, – tarė man Aliona. Susijaudinusi dėl jo likimo perklausiau, ar jis esąs Ukrainoje, ar sveikas. „Taip“, – atsakė man, o balse – gal tik man pasirodė – pajutau šypseną.

Tačiau grįžkime į karo pradžią.

Aliona Lietuvoje – jau du mėnesiai. „Mariupolyje gyvenome kairiajame krante, kur už 5-6 kilometrų – jau siena su Rusija. Pabudome naktį nuo dundesio, stiprių smūgių, vaikai baisiausiai persigando, tad atsiguliau kartu su jais, kad bent kiek nurimtų. Ryte paskambino Chersone studijuojantis sūnus ir pranešė, kad apšaudomas miesto oro uostas, uždaryta oro erdvė. Iškart negalėjau tuo patikėti – kaip apšaudomas, negali to būti, kas taip gali elgtis?!“, – pasakoja trijų vaikų mama, su vyru auginanti aštuonerių Artiomą, devynerių Sofiią ir jūrininkų mokykloje studijuojantį septyniolikmetį Vladislavą.

Tačiau kad ir kaip nesinorėjo tikėti, tai buvo realybė – apie prasidėjusį karą ryte kalbėjo jau visi, nestabdomu srautu ėmė plaukti informacija, ką ir kur apšaudė, bombardavo. Iš pradžių nuosavame name gyvenanti šeima ketino ten ir likti, tačiau, kai po trijų dienų į netoliese esančios mokyklos kiemą nukrito didžiulis sviedinys – net geltona pašvaistė pakilo – nutarė kuo skubiau bėgti. Prisiglaudė pas tame pačiame rajone devyniaaukščiame name gyvenančius tėvus.

„O tai – visai greta „Azovstal“ gamyklos. Greitai supratau, kad ir tėvų bute ramybės nerasime. Visas Mariupolis jau žinojo, kad į gamyklą suvažiavo daug ukrainiečių karių, sutelkta karinės technikos – ten aukštesnė vieta ir patogus matymo laukas“, – pasakoja nuo vasario 27 dienos savaitę tėvų bute kartu su sesers šeima glaudusis moteris.

O tada, kovo 4 dieną, paskelbta, kad numatoma atidaryti žaliuosius koridorius, kuriais bus galima saugiai pasitraukti iš okupantų itin atakuojamo Mariupolio.

„Po rajonus važinėjo policijos mašina ir ragino tuos, kas turi galimybę, judėti į miesto centrą, kur jau formuojama automobilių kolona. Greitai susiruošėme. Neėmėme nei drabužių, nei maisto, nei vandens – tik porą nedidelių kuprinių su drabužių pamaina vaikams. Nežinojome, kaip, kiek laiko ir kokiu būdu keliausime – tad ėmiau tiek, kiek galėčiau panešti ant pečių. Maniau – ko reikės, paskui įsigysime, o maistą ir vandenį palikome tėvams, kurie nenorėjo palikti namų“, – pasakoja Aliona, šventai tikėjusi, kad tądien ir pavyks išvykti iš miesto.

Tuo metu Mariupolis jau nebeturėjo jokių energijos šaltinių: vandens tiekimas nutrūkęs, pramušus vamzdį nebebuvo dujų, nuo kovo 2 dienos dingus ir elektra.

Kai Aliona, jos sesuo ir keturi mažamečiai vaikai pasiekė miesto centrą, paaiškėjo, kad žaliasis koridorius neatidarytas, vyksta nepertraukiami apšaudymai, išvykti pavojinga. Kariai rekomendavo grįžti ir ieškoti, kur pasislėpti. Moterys su vaikais (Alionos sesers vaikams – 1,5 ir 13 metų) patraukė link kino teatro, kuriame, žinojo, įrengta tikra slėptuvė, patikimai sauganti nuo bombardavimų. Tačiau ji jau buvo perpildyta. Patruliavusieji pranešė, kad tie, kurie neturi kur dėtis, gali vyktį į Dramos teatrą – ten ruošiami rūsiai, kur ir bus galima prisiglausti.

„Ten buvo daug žmonių – tiek pačiame teatre, tiek rūsyje, kuris buvo dalinamas į kairę ir dešinę puses. Dešinė jau visa buvo užimta, net dorai praeiti nebuvo galima, tad mes, radę nedidelį tarpelį, įsikūrėme kairėje. Buvo ir tokie nedideli kambariukai, tačiau visi užimti. Susėdome ant grindų, pasitiesę kažkokias dėžes, vaikams po galva padėjome sauskelnes, kol dar jų turėjome, kuprines“, – pasakoja.

Savanoriai vyko ieškoti maisto

Apie žaliąjį koridorių ir galimybę išvykti buvo kalbama kasdien, tačiau tai ir likdavo pažadais – sakydavo, kad vis nepasisekė dėl kažko susitarti, todėl okupantai nesutinka leisti žmonėms išvykti. Nerimo apimtus žmones apsiėmė raminti Dramos teatro personalas. Teatralai, administracija rūpinosi, kur nukreipti vis atvykstančius žmonių srautus, tačiau iškilo maisto klausimas – visi buvo alkani, ištroškę. Netrukus atsirado savanorių, kurie pasisiūlė kartu su kareiviais važinėti po apšaudomą miestą ir maisto bazėse, sandėliuose ieškoti maisto produktų.

„Žinoma, miestui likus be vandens, elektros ir maisto, prasidėjo parduotuvių plėšimai. Tačiau ir patys kareiviai leido kai kurias bazes atidaryti ir imti maisto produktus – tik alkoholinių gėrimų neleido neštis“, – pasakoja Aliona.

Maistą gamino savanoriai, tačiau jo nuolat, ypač pirmomis dienomis, trūko. Alionos sesers kūdikiui reikėjo pieno mišinėlių, kuriems paruošti būtinas vanduo. Kadangi miestas buvo likęs be vandens, jį imdavo iš gaisrui gesinti skirtų kolonėlių.

„Tai buvo purvinas, smirdintis vanduo. Netrukus mažiems vaikams prasidėjo diegliai, jie nuolat verkdavo, negalėdavo užmigti“, – atsimena ukrainietė.

Negana to, teko kentėti šaltį. O lyg tyčia, tomis dienomis dar ir pasnigo, naktimis šalo. Buvo labai šalta, sako Aliona. Tačiau rūsyje buvo šiek tiek jaukiau – esantiems paties Dramos teatro patalpose buvo labai labai šalta.

Savanoriai gamino maistą ir dalijo – iš pradžių jo kartą per dieną gaudavo tik vaikai. Vėliau duodavo jau ir seneliams. Pamažu maisto produktų daugėjo ir maždaug po savaitės valgį gaudavo ir likę suaugusieji. Savanoriams tapo lengviau gaminti, kai kareiviai atvežė karo lauko virtuvėlę.

„Kovo 13 dieną buvo mano jauniausio sūnaus gimtadienis – Artiomui sukako aštuoneri. Vaikas tikrai ne rūsyje norėjo savo gimtadienį švęsti. Kažkas parūpino šokoladinių saldainių, juos ištirpdėme puode virš ugnies ir sumaišėme su kažkieno atneštais sausainiais – taip pagaminome „tortą“. Net žvakių atsirado, savanoriai atnešė žaislų. Kai Artiomas visa tai išvydo, buvo labai laimingas. Manote, galima visa tai pamiršti? Ne, niekada! Vaikas visada tai atsimins, mes visi atsiminsime“, – moteris labai jaudinosi tai pasakodama.

Ryžosi žaliųjų koridorių nelaukti

Jei iš pradžių okupantai atakavo miesto pakraščius ir Dramos teatre besislepiantieji regėjo toliau nuo centro degančius pastatus bei nuo jų kylančių dūmų debesis, pamažu visa tai artėjo – bombos ėmė kristi ir už 100-200 metrų nuo teatro.

„Kartą išlindę į viršų pamatėme, kad sviediniai sugriovė visai netoli miesto centre stovėjusius ir kone baigtus restauruoti pastatus – šiemet jie turėjo atverti duris. Supratę akivaizdų pavojų žmonės pradėjo bruzdėti – pirmosios mašinos, kurios pasiryžo važiuoti iš miesto be jokių žaliųjų koridorių, pajudėjo kovo 13 dieną. Išvyko apie 80 automobilių ekipažų, puikiai supratusių, kuo rizikuoja. Kareiviai važiuoti leido, bet įspėjo, kad saugumo niekas negali garantuoti. Tik patarė važiuoti tiesiai kelio viduriu, neišsukant iš jo nei į kairę, nei į dešinę. Prisakė dienos metu jokiu būdu nestoti, o naktį nevažiuoti“, – mintimis į tas dienas grįžta Aliona.

Kadangi nagingi jaunuoliai „kažkokiu stebuklingu būdu“ atkūrė interneto ryšį ir pastatė generatorių – atsirado galimybė porą valandų per dieną susisiekti su išoriniu pasauliu, pasiskambinti ar nusiųsti ir gauti žinutę.

„Tokiu būdu sužinojome, kad pirmieji išvykusieji saugiai paliko Mariupolį. Jie nubraižė maršrutą, kokiu keliu važiuoti, ir jau kovo 14 dieną išvyko kiti ekipažai, o kovo 15-ą – ir mes. Ne, ne savo automobiliu. Mano mašina liko garaže – maniau, kad ten ji bus saugi, tačiau sudegė – kaip ir namas, kaip ir garažas“, – tai nutiko, kaip vėliau Aliona sužinos iš kaimynų, jau pirmomis kovo dienomis.

Aliona su seserimi ir vaikais pateko į draugų šeimos automobilį – iš viso nedideliu automobiliu susispaudę važiavo aštuoniese. Buvo keli išvykstančiųjų srautai – ryte, apie vidurdienį ir trečią popiet.

„Labai ilga ir sunki buvo kelionė iš miesto. Nutįso apie 2 tūkstančių automobilių eilė, ji strigo, o virš galvų nuolat skraidė ir niekas nežinojo, kada koks sprogmuo nukris. Buvo be proto baisu – niekada daugiau nebenorėčiau to išgyventi... Kai jau ištrūkome iš miesto, judėjome greičiau“, – pasakoja ukrainietė.

Kur dingo nėščiosios, gimdyvės ir našlaičiai?

Tačiau taip laukto palengvėjimo nebuvo – dar būdami kelyje žmonės sužinojo, jog kitą dieną po jų išvykimo Mariupolio dramos teatras buvo subombarduotas.

„Kovo 16 dieną buvome netoli Zaporižės, kai man paskambino draugas iš Mariupolio ir pranešė, kad Dramos teatro nebėra. Sakau, kaip nebėra? Jei atvirai – pagalvojau, kad tai kažkoks bjaurus pokštas. Ne, man sako, nebėra – 16-osios rytą subombardavo. Draugas ėjo mūsų po griuvėsiais ieškoti. Būdami teatre su visais susidraugavome – tiek buvusiais rūsyje, tiek pačiame teatre, padėdavome vieni kitiems, vaikai draugų susirado. Didžiulis skausmas ir bejėgiškumas apėmė išgirdus apie tragediją. Pasakojo, kad griūvant pastatui pirmame aukšte buvusieji buvo prispausti, įkalinti, o kilus gaisrui galiausiai sudegė gyvi. Ir nors skaičiau, kad rūsyje buvusiuosius pavyko išgelbėti, tačiau man nė su vienu iš tų, ką pažinojau, iki šiol nepavyko susisiekti. Kur jie pasidėjo? Gal Mariupolyje vis dar nėra ryšio?... Niekur neradau informacijos ir apie nėščias, pagimdžiusias moteris, kurios subombardavus ligoninę buvo apgyvendintos nedideliuose grimo kambariukuose – ten buvo šiek tiek šilčiau. Dramos teatre buvo ir keliasdešimt našlaičių, kurie buvo atvežti paslėpti nuo bombardavimų. Kas nutiko visiems tiems žmonėms, juos kažkur išvežė? Niekur apie tai neradau jokios informacijos“, – papasakojusi Aliona ilgam nutilo.

Moters skaičiavimu, jiems išvykus rūsyje galėjo likti apie pusantro šimto žmonių, o pirmame aukšte – ir iki kelių šimtų, mat ten nuolat plūdo ir plūdo saugumo ieškoję žmonės. Ir nors iš pradžių teatro administracija niekam neleido įsikurti ant scenos – buvo baiminamasi, kad virš jos esantis kupolas nėra saugi pastogė, tačiau niekur nebetilpę žmonės galiausiai užėmė ir šią vietą.

Kartą, jau būdama saugi, Aliona sapnavo, kad vaikšto po Dramos teatro rūsius ir atidžiai apžiūrinėdama kiekvieną kampą vis kažko ieško. Moteris viliasi vieną dieną išgirsti, koks teatre, kur ji praleido vienuolika dienų, prisiglaudusiųjų likimas.

Nespėjusiai atsitokėti po tokios tragiškos žinios Alionai paskambino vyriausiasis sūnus. „Klausia: mama, kur jūs? Sakau, ką tik į Zaporižę atvykome. Ir jis papasakojo, kad netoli Zaporižės buvo apšaudyta automobilių kolona. Pasirodo, tie, kas išvyko kiek vėliau nei mes, pateko į ugnį. Nukentėjo vienas ekipažas, kur buvo ir kūdikis.

Dievas mus vėl apsaugojo. Supratau, kad esame saugūs, kad pavyko ištrūkti iš Mariupolio, tačiau palengvėjimo nebuvo. Teatro nėra, žuvo daugybė žmonių, visoje Ukrainoje gaudžia sirenos, sūnus liko okupuotoje teritorijoje – galima tiesiog išprotėti“, – žodžiais sunku perteikti tai, ką Alionai ir jos artimiesiems teko patirti.

Vos įsikūrusi – į darbą

Po trijų dienų keliautojai pasiekė Poltavos sritį. „Ten buvo gana ramu, mus apgyvendino hostelyje, gavome švarių drabužių, maisto tiek, kad pagaliau galėjome sočiai pavalgyti. Ir galų gale galėjome išsimaudyti ir išsimiegoti – buvome purvini, susivėlę, pajuodusiomis panagėmis“, – atsimena ukrainietė.

Gražiame Horishni Plavni miestelyje Aliona su artimaisiais praleido 10 dienų. „Tačiau nuolat gaudė sirenos ir supratau, kad okupantai nesustos ir kad vieną dieną gali pradėti bombarduoti. Tarkime, būnant parduotuvėje užkaukia sirenos, pardavėja, kaip jai nurodyta, visus išveja lauk ir užrakina duris. O žmonės stovi gatvėje ir nežino, kur dėtis. Nebenorėjau, kad vaikai vėl ir vėl tai patirtų, tad nutarėme keliauti toliau. Traukiniu pasiekėme Lvivą, iš ten – Lenkijos pasienį. Būdama Lenkijoje susisiekiau su Lietuvos savanoriais ir jau po pusantros valandos sėdėjome autobuse, o po 13 valandų pasiekėme Vilnių. Buvome maloniai nustebinti, kaip viskas puikiai ir sklandžiai suorganizuota“, – pasakoja Aliona. Raudonasis Kryžius rado šeimą, kuri ukrainiečių pabėgėliams užleido savo butą, o patys išvyko į užmiestyje esančią sodybą.

Moters džiaugsmui, ji galėjo likti kartu su seserimi ir šios vaikais. Kai esi toli nuo tėvynės, sako, labai svarbu turėti bent kokią sąsają su artimaisiais, o ir lengviau visiems kartu.

Buto šeimininkai atvykėliams nupirko trūkstamus baldus, parūpino maisto, higienos priemonių. „Jie pasirūpino viskuo, kad galėtume atvažiuoti ir gyventi. Esame be galo jiems dėkingi“, – sako Delfi Karjera pašnekovė. Ir tai dar ne viskas – kai vos atvykusi į Lietuvą Aliona panoro susirasti darbo, čia vėl jai padėjo buto šeimininkai. – Ieškojau darbo per skelbimus, tačiau užpildyti anketą nemokant lietuvių kalbos – labai sudėtinga. Tada šeimininkai per socialinius tinklus pranešė, kad ieškau darbo, ir taip mano gyvenime atsirado grožio salono „Amor“ savininkė Deivilė.“

Po dviejų savaičių buvo sutvarkyti dokumentai ir Aliona pradėjo dirbti masažiste – tai, ką darė ir paskutinius penkerius metus.

„Savo darbą puikiai išmanau, labai myliu ir dirbu ne tiek dėl pinigų – norėdama padėti žmonėms visą širdį įdedu, tai mano pašaukimas. Ir vis tiek pirmą darbo dieną labai jaudinausi, tačiau viskas praėjo labai gerai. Kolektyvas puikiai mane priėmė, klientams taip pat patinku – jie vis grįžta ir grįžta pas mane“, – sako veido grožio, celiulito gydymo, įvyniojimo, nugaros atpalaiduojančias ir kitas procedūras atliekanti specialistė.

„Jūs neįsivaizduojate, kiek daug žmonių man skambina ir nori užsiregistruoti pas Alioną į masažus, visi nori ne tik išbandyti, bet ir padėti jai. Aliona yra puiki savo srities profesionalė ir klientai negaili gerų žodžių jos rankoms – po masažo pagerėja savijauta, praeina nerimas bei įtampa. Sulaukiu komplimentų ir dėl Alionos būdo: ji rūpestinga, miela, spinduliuoja šilumą, nepaisant to, kad viduje galbūt kunkuliuoja skausmas ir nežinomybė dėl Ukrainoje likusių artimųjų,“ – pasakoja grožio salono vadovė Deivilė Lenčiauskienė

Dvi savaitės – nenusakomos įtampos ir ilgesio

Alionos vaikai jau lanko pamokas, mokosi lietuviškose klasėse. Mokykloje yra įdarbintų ukrainiečių mokytojų, kurie dėsto matematiką, fiziką ir pan., o piešimo, kūno kultūros ir muzikos pamokas lanko kartu su visa klase. Vaikai mokosi lietuvių kalbos, o grįžę namo jos pamokina ir mamas. Aliona sako besistengianti mokytis ir vis žodį kitą įterpti lietuviškai bendraudama su klientais. Alionos sesuo su mažiausia atžala sukasi namuose, gamina maistą, prižiūri buitį.

Paklausta apie vyriausiąjį sūnų, Aliona neslepia, kad tai buvo vienas sunkesnių etapų, kuriuos teko išgyventi karo metu. „Norėjau, kad jis būtų su manimi. Tačiau Vladislavas – nepilnametis, iš šalies be suaugusiųjų gali ir neišleisti, o kaip jį pasiimti, neaišku. Nors tuo metu okupantų užimtame Chersone buvo sąlyginai ramu, nujaučiau, kad tai ilgai netruks. Susiradau ukrainietę teisininkę, kuri pakonsultavo, kaip elgtis. Na o kai pasigirdo kalbų apie kažkokius referendumus, rusiškų pasu dalybas, supratau, kad laukti nebegalima – pradėjau ieškoti savanorių, kurie galėtų jį, nepilnametį, paimti. Regis, jau pavykdavo kažką rasti, tačiau tai automobilis sugesdavo, tai dėl kitų priežasčių kažkas nebegalėdavo pajudėti. Galiausiai pavyko rasti jaunuolius, kurie į savo ekipažą ieškojo mamos su kūdikiu. Pasirodo, kad automobilius, kuriuose yra moterų su kūdikiais, greičiau ir lengviau praleidžia pro blokpostus. Tačiau kai jiems paaiškinau situaciją, kad vaikas šalyje liko vienas, jie sutiko jį išvežti iš Chersono“, – pasakoja moteris.

Vladislavas buvo atvežtas į Nikolajevą, iš kur padedant Raudonojo kryžiaus savanoriams pasiekė Odesą, vėliau – Vinicą. O jau iš ten Alionos rasti savanoriai jaunuolį pervežė į Lietuvą.

„Atvežė iki pat laiptinės durų. Žinote, tą akimirką, kai jį pamačiau... Tas emocijas sunku nupasakoti žodžiais... Tokiais momentais pagalvoju, kad vis tik stebuklai egzistuoja, – prisiminusi itin jautrias akimirkas ir daugiau nei 2 savaites trukusią beprotišką įtampą Aliona susigraudina. – Viską pasaulyje buvau pasirengusi atiduoti, kad tik visi vaikai būtų su manimi, būtų saugūs.“

Lietuvoje Vladislavas toliau mokosi Chersono jūrininkų mokykloje – nuotoliniu būdu. Tik pergyvena, kad negalės atlikti praktikos, kuri būtina baigiant antrą kursą. Aliona jau pradėjo domėtis, kur sūnus galėtų pilnavertiškai mokytis Lietuvoje. Na o pats Vladislavas susidomėjo ir M. Romerio universiteto kompiuterinių žaidimų studijomis. „Ketina važiuoti į dekanatą sužinoti, kokios jo galimybės studijuoti. Jei pavyktų įstoti, bandytų derinti abi studijas“, – jaunuolio planus perpasakojo mama.

Sugriovė namus ir leido išeiti į Rusiją

Jei vaikai – šalia ir juos Aliona gali bet kada apkabinti, giliai atsidūsta, kai prakalbame apie tėvus. Alionos vyro tėvai liko Mariupolyje. Uošvis buvo stipriai sužeistas ir kontūzytas, kai būnant namuose tiesiai į kambarį atskrido sviedinys. Vyras viena akimi nemato, dingo ir klausa. Tėvai nei gali išvažiuoti, nei to nori. Taip ir liko glaustis name, kad ir gerokai apgriuvusiame.

Alionos tėvai bute slėpėsi iki paskutinės minutės – kol namas buvo subombarduotas. „Ir jie išėjo. Išėjo pėstute. Tuo metu – o tai buvo balandžio 2 dieną – į Ukrainos gilumą negalėjo pasukti, nes jau buvo sugriauti abu tiltai, todėl jiems leista vykti tik į Rusiją. Dabar jie yra Rostovo apskrityje. Už savo santaupas išsinuomojo butuką, taip ir gyvena. Jiems labai sunku – sunku be mūsų, sunku gyventi nežinioje. Neįsivaizduoja, kaip ir už ką reikės gyventi, kai baigsis santaupos – o jų jau tuoj neliks“, – pergyvena Aliona.

Tiesa, tėvams leidžiama išvykti iš Rusijos, tačiau ne į Ukrainą. Tad norint pasiekti namus, esančius vos už keliasdešimties minučių kelio, jiems tektų kirsti visą Rusiją, pervažiuoti Latviją, Lietuvą, Lenkiją ir tik tada vėl galėtų patekti į tėvynę.

„Mano tėveliams – daugiau kaip septyniasdešimt. Tėtis patyręs du insultus, mama serga hipertonine liga. Jie neatlaikytų tokios kelionės, o ir keliauti nėra už ką. Nutarė kol kas lukterėti – gal vis tik netolimoje ateityje bus leidžiama grįžti į Ukrainą“, – nutęsė moteris.

Ką jaučia „išlaisvintojams“

Kai paklausiau, kaip du mėnesius gyvenanti Lietuvoje moteris jaučiasi, išgirdau: „Labai sunku. Taip norisi namo... Tik niekas negali pasakyti, kada mes galėsime grįžti. Nieko negalime planuoti – juk niekas negalvojo, kad prasidės karas ir atsidursime Lietuvoje. Kol kas liekame čia. O ir grįžti neturime kur. Sesuo taip pat benamė – daugiabutis, kuriame ji gyveno, visas sudegė. Ką jaučiu okupantams? Neapykantą. Nes niekas jų nekvietė mūsų vaduoti. Jie „išlaisvino“ mane nuo mano namų, nuo vyro, nuo šalies.“