– Daugiau nei 12 metų praleidote kario tarnyboje, kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?
– Būdamas 16-os metų su dviem draugais įstojau į Savanorišką krašto apsaugos tarnybą (dabartinės Krašto apsaugos savanorių pajėgos). Pagal tuo metu galiojusius įstatymus pavyzdingai dalyvaujantiems pratybose ir išlaikius numatytus testus po dviejų metų buvo įskaitoma privalomoji karinė tarnyba, tad tikėjomės, kad sulaukę 18-os būsime atitarnavę Tėvynei ir galėsim užsiimt visiškai kita veikla. Vienaip suplanavome, bet visai kitaip gavosi: du iš trijų draugų baigę mokyklą įstojome į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos Karo Akademiją.
– Kas lėmė, kad planai pasikeitė ir pasirinkote karininko profesiją? Kaip sekėsi studijos?
– Tokio amžiaus jaunuoliui galimybė dalyvauti karinėse pratybose ir šaudyti iš kovinio ginklo, neslėpsiu, padarė nemažą įspūdį, tačiau didžiausią įtaką vis tik turėjo tuometiniai vadai. Jų atsidavimas darbui, gebėjimas sudominti, taip pat parodytas pasitikėjimas ir buvo tie faktoriai, nulėmę pasirinkimą.
Studijos buvo nelengvos, teko priprasti prie kariško režimo, tvarkos ir disciplinos. Mokėmės tiek civilinių, tiek karinių dalykų, didelis dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasirengimui. Be mokslų į mūsų pareigas įėjo budėjimai, akademijos teritorijos ir kareivinių tvarkymas, tad laisvo laiko likdavo nedaug. Visas ketverių metų mokymosi ciklas buvo suplanuotas taip, kad pereitume pasirengimą nuo eilinio kario iki karininko, o baigę studijas gebėtume bet kokiomis sąlygomis vadovauti būriui karių – 25–40 žmonių. Po akademijos baigimo teko tarnauti įvairiuose daliniuose Panevėžyje, Vilniuje, Klaipėdoje, kelti kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienyje, vykdyti štabo karininko, būrio vado ir vyriausiojo instruktoriaus pareigas.
– 2005 metais išvykote į misiją Afganistane. Kokia tai buvo profesinė, gyvenimo patirtis?
– Po misijos grįžote dirbti į Klaipėdą ir ten padėdavote pasiruošti kitiems kariams vykti tarnauti ne tik į Afganistaną, bet ir į kitus karštus taškus – Kosovą, Iraką. Nors netrūko profesinių iššūkių, karjeros pokyčių ir paaukštinimų, tačiau pradėjote žvalgytis ir į kitas profesines sritis? Kas tai lėmė?
– Pasikeitusi sveikatos būklė ėmė neatitikti karinei tarnybai numatytų sveikatos reikalavimų, kas ir nulėmė profesinės krypties keitimą.
– Kaip jums sekėsi įsitvirtinti darbo rinkoje išėjus iš tarnybos? Kas lėmė, kad priėmėte galutinį sprendimą persikvalifikuoti?
– Po tarnybos kariuomenėje teko išbandyt keletą skirtingų profesijų. Pradėti viską nuo pradžių ir atrasti ką noriu, mėgstu ir galiu daryti gerai, paprasta ir lengva nebuvo. Teko išbandyti renginių organizavimo, NT brokerio ir žmogiškųjų išteklių sritis. Sprendimas persikvalifikuoti į IT sritį nebuvo greitas, kadangi sritis atrodė ganėtinai tolima nuo visko, ką dariau iki tol, bet kai savo paskutinėje pozicijoje supratau, kad nelabai turiu galimybių augti, priėmiau sprendimą, kad atėjo laikas tai keisti. Išėjau iš darbo HR srityje ir užsirašiau į programavimo kursus.
– Kaip susidomėjote technologijų sektoriumi ir kodėl pasirinkote būtent Front-End programavimo sritį?
– Tiesą pasakius, mintį apie posūkį į IT sritį pametėjo 2018 metais viename iš portalų perskaitytas straipsnis apie „Devbridge“ organizuojamą nemokamą akademiją. Norėjau iš karto ir sudalyvauti atrankoje, bet skaitydamas reikalavimus sužinojau, kad reiks laikyt IT žinių testą, o tokių žinių mane tuo metu nebuvo. Kiti metai susiklostė taip, kad persikvalifikavimas į IT sritį dėl įvairiausių asmeninių aplinkybių buvo kiek atidėtas. 2020 metų bandymas praeiti atranką nebuvo sėkmingas, bet 2021-ieji man buvo sėkmingi. Įveikiau atranką į „Sourcery for Front-End“ programuotojų akademiją, o ją sėkmingai baigęs, sulaukiau kvietimo prisijungti prie įmonės „Devbridge“ komandos. Mano pomėgis fotografijai, darbo su nuotraukų redagavimo ir vektorinės grafikos programomis patirtis nulėmė kad pasirinkau Front-End programavimo sritį, kurioje šios žinios nemažai praverčia.
– Kaip sekėsi adaptuotis naujoje aplinkoje ir pradėti visiškai naują profesinį etapą?
– Adaptacija įmonėje vyko ganėtinai sklandžiai, iš vienos pusės dėl to, kad kai kurie procesai su savo tikslais ir pobūdžiu yra panašūs į tuos, kurie vykdomi kariuomenėje ir iš kitos pusės todėl, kad dirbu su puikia ir patyrusia komanda, kuri svariai prisidėjo ir palengvino mano įsiliejimą į komandą ir projektą. Sunkiausia per šį laiką turbūt buvo (ir vis dar yra), kad prisijungiau prie ne pirmus metus vystomo produkto ir be programavimo žinių dar reikėjo sugerti itin daug įvairios informacijos apie patį projektą, verslo logiką, specifinius procesus.
– Šiuo metu esate jaunesnysis Front-End inžinierius, prie kokių IT produktų šiuo metu darbuojatės? Ir ką norėtumėte pasiekti savo profesinėje srityje?
– Dirbu prie aplikacijos leidžiančios įmonėms organizuoti duomenis apie finansines operacijas ir teikti ataskaitas apie jas įvairių šalių atsakingoms institucijoms. Mano kasdieninės užduotys labai įvairios, bet jeigu jas visas apibendrintume, tai būtų programinės įrangos dalies, kurią mato ir su kuria dirba klientas, pavertimas vizualiai patrauklia ir funkcionalia. O ateities planai yra žemiški ir paprasti – dirbti, mokytis, tobulėti, semtis patirties, o visa kita, tikiu, ateis su laiku.