15 metų troleibusą vairuojanti Jūratė: matau net tik besikeičiantį miestą, bet ir žmonių rūpesčius

Penkiolika metų Vilniaus gatvėse troleibusą vairuojanti Jūratė pranešime žiniasklaidai sako pasirinkusi šį darbą, kadangi labai mėgsta vairuoti, bendrauti su žmonėmis ir negali nustygti vienoje vietoje. Šiandien Jūratė „Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) vairuotojos darbą džiaugiasi galinti suderinti su vaiko auginimu bei komunikacijos studijomis.

Troleibuso vairuotoja iki šiol prisimena instruktoriaus žodžius, kad reikia nepamiršti, jog troleibusas turi du kelius – vieną gatvėje, kitą – viršuje. Reikia išmokti sekti abu kelius, išlaikyti dėmesį intensyviame eisme, o visų svarbiausia – nepamiršti rūpintis keleiviais.

„Kai pradėjau mokytis vairuoti troleibusą, instruktorius man pasakė, vairuotojo reakcija turi būti kokybiška, greita, dėmesinga, man tai patinka, nes esu aktyvi“, – pasakoja Jūratė.

Suderina darbą su šeima bei studijomis

Per penkiolika metų darbo pašnekovei teko pabuvoti motinystės atostogose, o dabar ji vairuotojos profesiją derina su vaiko auginimu.

„Nors vairuotojo darbas neatitinka įprastų ofiso darbo valandų ir prasideda labai anksti ryte arba popiet, tai suteikia ir tam tikros laisvės. Darbas vyksta pamainomis, slenkančiu grafiku. Pavyzdžiui, aš šiuo metu dirbu tik pirmoje pamainoje, o jau antrą valandą po pietų būnu namuose ir skiriu savo dėmesį vaikui bei mokslams“, – dalijasi Jūratė.

Iš prigimties aktyvi ir energinga Jūratė jau antrus metus studijuoja komunikaciją Vilniaus kolegijoje. Įgytos žinios ne tik patenkina smalsumą, bet padeda bendraujant su kolegomis.

„Išmokau ieškoti kompromisų, suprasti, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Pastebiu, kaip įmonė komunikuoja, kaip greitai perteikia informaciją keleiviams, vairuotojams. Turime darbuotojų grupę socialiniame tinkle, kur galime greitai ir kokybiškai bendrauti su administracija, sužinoti apie naujus projektus, atnaujinamas transporto priemones ir panašiai“, – teigia Jūratė.

Darbas kupinas netikėtumų ir išbandymų

Pašnekovė teigia, kad vairuotojo darbas yra labai atsakingas, nes turi užtikrinti keleivių saugumą, tačiau miestas yra gyvas ir kelyje dažnai pasitaiko netikėtumų. Sostinėje, kaip ir kituose didmiesčiuose, neišvengiami kamščiai, o maršrutinių autobusų ir troleibusų vairuotojams reikia suspėti laikytis grafiko, todėl kartais keleiviams gali atrodyti, kad vairuotojai skuba, yra susirūpinę.

„Šio darbo specifika tokia, reikia spėti važiuoti pagal grafiką, bet tuo pačiu stengtis, kad keleiviai nukeliautų saugiai. Juk būna, koks automobilis iššoka prieš troleibusą, sustoja, man tada irgi tenka staiga stabdyti, keleiviai gali nukristi. Todėl reikia daug atsakomybės ir dėmesingumo“, – pastebi Jūratė.

Troleibuso vairuotoja pasakoja, kad kartais nustebina ir keleiviai. Pavyzdžiui, tausodama visuomeninį transportą ir stengdamasi, kad žmonėms kelionė būtų kuo patogesnė, Jūratė kelio nelygumus ir duobes stengiasi saugiai apvažiuoti.

„Kartą prie manęs priėjo keleivė, pastebėjusi mano pastangas apvažiuoti nelygumus, padėkojo. Labai malonu išgirsti tokius žodžius. Laimingi keleiviai motyvuoja ir toliau kokybiškai dirbti, pasiekti kelionės tikslą laiku ir saugiai“, – pasakoja ji.

Pastebi pokyčius

Pasak pašnekovės, keičiasi ir pats miestas bei jo gyventojai: „Vilnius gražėja kasmet, daug gėlių, gamtos vaizdų. Katedros aikštė labai graži, matosi bažnyčios, pro atnaujintą Lukiškių aikštę malonu važiuoti. Centre gražūs žmonės, jaunimas. Dirbu jau daug metų, kasdien važinėju sostinės gatvėmis, matau kaip Vilnius pasikeitė. Važiuoju ir džiaugiuosi.“

Šypsosi, nes didžiausios kvailystės pasaulyje buvo padarytos rimtu veidu
Jūratė sako, kad viešasis miesto transportas yra svarbi dalis gyventojų kasdienybėje, padeda nukeliauti į darbą, mokyklą ar parduotuvę.

Džiugina, kad dirbant tokį darbą galimą pastebėti net tik besikečiantį miestą bet ir būti arti žmonių, jų rūpesčių ir džiaugsmų.

„Būna, kad ryte tėvai vaikus veža į darželį, šie verkia, neramūs. O aš pozityvi visada, vaikus labai myliu, pasiūlau prisėsti arčiau, jie žiūri per priekinį stiklą, kažkaip nusiramina. Mieste vaikai vaikšto ekskursijose, atkreipia dėmesį į troleibusus, papypsenu, pamojuoju, jie irgi nusišypso, moja atgal“, – prisimena Jūratė.

Kiekvieną darbo dieną Jūratė pradeda su pozityvu ir optimizmu: „Visada vadovaujuosi posakiu, kad visos didžiausios kvailystės pasaulyje buvo padarytos rimtu veidu, todėl atlieku darbą su šypsena. Geriausias mano darbo įvertinimas, kai keleiviai nusišypso, pamojuoja. Būsimiems vairuotojams patariu – neprarasti optimizmo ir nepamiršti, kad dirbame žmonėms“.