22 metų Viktorija apie pedagogo darbą: sunkiausia būna ne su vaikais, o tėvais – nevengia ir grubesnį žodį pasakyti

Pastaruoju metu kalbama, kad jaunimas nesirenka pedagogikos studijų. O pedagogų šalyje išties trūksta. Tačiau tie, kurie tvirtai apsisprendžia tapti pedagogais, kurie turi savyje užkoduotas mokytojui reikalingas savybes, džiaugiasi pasukę tokiu keliu, o darbą randa net studijų metais. Jonavoje augusi, vėliau į Šiaulius išsikrausčiusi ketvirtakursė Viktorija Rubliova žongliruoja savo laiku, skirtu studijoms, darbui ir gausybei pomėgių.

Pašaukimą pajuto dar vaikystėje

Koks turėtų būti tikras pedagogas? Kūrybingas? Nuoširdus? Atviras? Atsidavęs vaikams? Būsima pedagogė, ketvirto kurso studentė Viktorija Rubliova pranešime žiniasklaidai sako, kad tikras pedagogas turėtų turėti visas šias savybes ir dar daugiau.

Viktorija jau pradinėse klasėse suprato, kad jai skirta tapti pedagoge. Mergina pasakoja, kad į mokyklą jai visada buvo gera grįžti, patikdavo joje būti, kruopščiai atlikdavo namų darbus. Pasak jaunosios pedagogės, nuo pat vaikystės jautė, kad mokykla jai artima ir labai svarbi aplinka.

„Būti pedagoge – sena mano svajonė. Jau nuo pradinių klasių norėjau būti mokytoja, gyvenau ta svajone. Vis galvojau, kad kai baigsiu mokyklą, tikrai stosiu į pedagogiką. Jaučiau tarsi pašaukimą ir tikrai nesigailiu sprendimo“, – su meile apie savo pasirinkimą pasakoja studentė.

Viktorija prisimena šaunią pradinių klasių mokytoją – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendė rinktis šią profesiją.

„Mano pradinių klasių mokytoja sukurdavo labai gerą atmosferą klasėje, turėjome su ja teigiamą, gerą ryšį. Ji mus išklausydavo, palaikydavo, motyvuodavo, visada apie mūsų klasę tik geru žodžiu atsiliepdavo. Ji buvo atviras, nuoširdus ir kūrybingas žmogus, toks, koks ir turi būti tikras pedagogas. Su ja visada būdavo gera pamokos metu, tik geri prisiminimai“, – nuoširdžiai pasakoja mergina.

Semiasi įkvėpimo iš vaikų, aplinkos ir kolegių

Viktorija jau nuo pat pirmo studijų kurso dirba darželyje ikimokyklinio ugdymo mokytoja ir pasakoja, kad būdama su vaikais jaučiasi ypatingai. Pasak merginos, tikras pedagogas turi būti atviras, nuoširdus, kūrybingas, mylėti vaikus ir mokėti su jais bendrauti, atrasti ryšį.

„Man labai gera dirbti su vaikais, atrodo, kad čia ir turiu būti. Aš ne tik vaikus mokau, bet ir pati iš jų mokausi kiekvieną dieną, dirbant su jais mane supa vien geros emocijos. Vaikai mane pradžiugina savo mintimis, pasakojimais ir idėjomis“, – apie savo darbą kalba studentė.

Viktorija teigia, kad po studijų ir toliau tęs savo kelią pedagogikos kelyje, kitur savęs visiškai neįsivaizduoja, nors siekiant svajonės pasitaiko ir sunkių akimirkų.

„Buvo akimirkų, kai galvojau, kad gal man ši specialybė netinka, būna, kad tiesiog labai pavargsti. Bet tada pagalvoju, kad man labai patinka ir smagu dirbti su vaikais, ši veikla sekasi. Semiuosi įkvėpimo iš aplinkos, iš vaikų, iš savo kolegių darbe“, – apie kartais užklupusius sunkumus pasakoja mergina.

Šiuolaikiniai vaikai visai kitokie

Jaunoji pedagogė pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai dabar visai kitokie: jie labai smalsūs, aktyvūs, nori dominuoti, būti matomi, mėgsta išmaniąsias technologijas.

„Darželyje naudojame išmaniąsias technologijas, turime „Steam“ laboratoriją, kur yra robotų, išmanusis ekranas ir planšetės, įvairios priemonės, skirtos skaitmeniniam raštingumui ugdyti“, – pasakoja mergina.

Viktorija teigia, kad ir šiuolaikiniai darželiai dabar daug modernesni ir atviresni, įsiklauso į kiekvieno vaiko nuomonę, labiau atsižvelgia į vaiko norus, skatina puoselėti kūrybiškumą.

„Seniau viskas labiau priklausydavo nuo ikimokyklinio ugdymo pedagogės, dabar atsižvelgiama į vaiko norus. Stengiamės vaikams įskiepyti žmogiškąsias vertybes: nuoširdumą, atvirumą, pagarbą kitam ir sau pačiam, toleranciją, kūrybingumą“, – apie šiuolaikinius darželius kalba jaunoji pedagogė.

Sunkiausia darbo dalis – vaikų tėvai

Paklausus jaunosios pedagogės, su kokiais iššūkiais tenka susidurti dirbant, Viktorija sako, kad sudėtingiausia darbo dalis yra tikrai ne vaikai, o jų tėveliai.

„Svarbu yra sukurti ne tik ryšį su vaikais, bet ir su jų tėvais. Būna, kad tėvams reikia pasakyti ir ne itin smagių dalykų, bet bandai tai padaryti taktiškai ir teigiamai. Čia kaip tas „sumuštinio principas“: iš pradžių pasakai kažką teigiamo, tada neigiamo ir vėl kažką teigiamo. Bendravimas su vaikų tėvais yra nuolatinis mokymasis, sunkiausia pedagogo darbo dalis. Ne visi tėvai moka pagarbiai kalbėti, reikia mokėti neimti į galvą, jeigu kažką grubesnio pasako, reikia mokėti ir nuomonę išsakyti. Visokių situacijų būna“, – apie pedagogo profesijos sunkumus pasakoja Viktorija.

Dalyvauja įvairiose veiklose

Viktorija save įvardija kaip kūrybingą sielą. Mėgsta užsiimti rankdarbiais, piešti, lanko VU Šiaulių akademijos liaudiškų šokių ansamblį „Saulė“, kur prireikia ir ištvermės, disciplinos. Visos šios veiklos būsimai pedagogei padeda atsipalaiduoti.

„Sužinojau, kad Šiaulių akademijoje yra tautinių šokių ansamblis, tai pagalvojau: kodėl gi ne. Prieš tai nebuvau lankiusi jokio šokių būrelio, todėl pradžioje reikėjo įdėti tikrai daug darbo. Labai džiaugiuosi, kad mane ten taip šiltai priėmė ir turiu galimybę šokti“, – sako ketvirto kurso studentė.

Mergina aktyviai dalyvauja ir akademijos gyvenime, kaip pati sako, iš mokymo įstaigos stengiasi imti viską, ką ji duoda.

„Tik pradėjusi studijuoti pirmame kurse, pasakiau sau, kad turiu iš universiteto imti viską, ką jis duoda. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose, studentų atstovybės veikloje, atstovauju studentus studijų komitete. Džiaugiuosi, kad išdrįsau ir dalyvauju šiose veiklose, kad sugebėjau perlipti per save. Išvažiavau iš nedidelio miesto, nieko nepažinojau, neturėjau draugų šiame mieste, todėl pradžioje buvo nedrąsu“, – apie savo veiklas pasakoja būsima pedagogė.

Apie didmiestį nesvajojo

Viktorija kilusi iš Jonavos, tačiau didieji miestai, galvojant apie studijas bei darbą, jos netraukė.

„Didelių miestų aš nemėgstu, todėl mano pasirinkimas buvo Šiauliai. Nenorėjau studijuoti nei Vilniuje, nei Kaune. Šiaulius man rekomendavo ir pažįstami. Taip ir nusprendžiau, kad turiu stoti mokytis būtent čia“, – apie savo pasirinkimą pasakoja Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos studentė.

Paklausus, kaip save įsivaizduoja po 5–10 metų, mergina teigia norinti išbandyti ir pradinių klasių mokytojos specialybę.

„Ateityje įsivaizduoju save dirbančią mokykloje pradinių klasių mokytoja. Norėčiau ir kvalifikaciją pasikelti, tapti vyr. mokytoja ar mokytoja metodininke. Planuose yra ir magistro studijos. Neatmetu galimybės keliauti ir į kitą šalį, įsidarbinti lietuvių mokykloje. Dar mąstau, žiūrėsim kaip bus“, – apie savo planus pasakoja 22-jų metų studentė.