Netradicinis mechanikas
Pažvelgus į Deivido rankas, akivaizdu, kad jo darbas susijęs su mechanika. Tepalų dėmės, įbrėžimai ir randas, likęs po nusideginimo lazeriu. Tačiau besikrapštančio po variklio dangčiu ar montuojančio automobilio ratus vaikino nepamatysite. Deividas gamina rankų darbo mechanines ir elektronikos dalis čioper tipo motociklams bei dirba su reklamine bei reprezentacine spauda – gamina specialius lipdukus. Reikia pripažinti, kad tai gana specifinė ir netradicinė mechanikos sritis, tačiau Deividas tikina, jog nei klientų skaičiumi, nei uždarbiu toli gražu nesiskundžia.
Kadangi Deividas daugiausiai dirba su čioper tipo motociklais, jo klientai, kaip juokauja jis pats, dažniausiai tinka jam į tėvus, nes tai vyresnės kartos baikerių itin mėgstama transporto priemonė. Vaikino darbas yra labiau prabangos, nei būtinybės reikalas, mat gedimų jis netaiso – į jį kreipiasi tie, kurie nori papuošti savo motociklą, paversti jį išskirtiniu. Tokios paslaugos gana populiarios Vokietijoje, tačiau Lietuvoje iki šiol nėra daug būtent šioje srityje veikiančių servisų.
Paklaustas, ar nebijojo nerti į tokią neįprastą veiklą ir investuoti čia savo lėšas bei laiką, vaikinas ryžtingai atsako, jog baimių ir įvairių minčių visada yra, bet jei nebandysi, niekada nesužinosi, kaip viskas galėjo susiklostyti. Iš pirmo žvilgsnio kuklus ir nedrąsus vaikinas iš tiesų yra labai ryžtingas, kupinas ambicijų ir gyvenime vadovaujasi posakiu „Jei bijai – nedaryk, jei darai – nebijok“.
„Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad turiu draugų, kurie turi idėjų, nori kažko, bet nieko nedaro. Bet tu privalai judėti. Nukentėsi, tai nukentėsi, bet būsi pabandęs. Kas blogiausia gali nutikti? Prarasi investuotus pinigus? Juk pinigai uždirbami. O štai nepabandęs gali amžiams paleisti savo svajonę. Svarbiausi yra nebijoti bandyti“, – paklaustas, ką patartų verslą kurti norinčiam jaunimui, užtikrintai atsako Deividas.
Vaikystę praleido garaže
Rytas ar vakaras, darbo diena ar savaitgalis – Deividą beveik visada rasite jo dirbtuvėse Aukštelkėje, kur ir gimsta visi stebuklai ant motociklų. Nors dirba daug, tačiau pervargęs vaikinas nesijaučia. Kaip pats sako, tai ne tik darbas, bet ir hobis. Čia dažnai galima pamatyti įspūdingų motociklų, dirbtuvėse Deividą aplanko bendraminčiai, su kuriais jis kalbasi, diskutuoja, kartais net kuria. Na, o tepaluotos ar subraižytos rankos teikia laimę, nes primena, kad didžiausia gyvenimo aistra jam tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Kas gali būti geriau, nei užsidirbti iš veiklos, kurią itin mėgsti?
Deividas nuo mažų dienų laiką leisdavo garaže tarp ardomų ir remontuojamų mašinų. Tuo užsiėmė jo senelis, turėjęs nuosavą autoservisą, jo tėtis, todėl dar būdamas mažas berniukas jis vietoj žaislinių mašinėlių jau čiupinėjo tikrų detales.
Nenuostabu, kad baigiant mokyklą didelių klausimų, kur stoti ir ką toliau mokytis, Deividui nekilo. Jis jau žinojo, kad mechanika yra jo pašaukimas, taigi pasirinko tobulinti savo žinias Šiaulių profesinio rengimo centre. Vėliau tame pačiame centre baigė ir vizualinės reklamos specialybę. Abi šias sritis jis ir panaudojo gyvenime, kurdamas savo verslą.
Vaikinas juokiasi, kad kai pradėjo mokytis, turėjo daug pasitikėjimo savimi. Visgi, atėjo ne „žalias“, jau turėjo, kaip manė, pakankamai patirties.
Griauna stereotipus apie profesines mokyklas
Deividas neslepia, kad pradėjęs mokytis profesinėje mokykloje iš aplinkinių yra sulaukęs ne itin malonių replikų. Esą, ką tu veiksi baigęs profesinę, čia mokosi tie, kurie po mokyklos tingi toliau mokytis. Tačiau tokios kalbos vaikinui kelia juoką.
„Visur ir visada buvo motyvuotų žmonių, kurie ateina pasisemti žinių ir yra tokių, kurie ateina atsėdėti valandas ir gauti teigiamą pažymį. Taip būna mokyklose, taip būna universitetuose, profesinė mokykla irgi ne išimtis. Labai kvaila taip skirstyti žmones, juolab, kad profesinio mokymo lygis Lietuvoje yra tikrai labai aukštas“, – sako šiaulietis.
Vaikinas itin džiaugiasi, kad besimokydamas turėjo galimybę dalyvauti ir tarptautinėse mainų programose. Buvo išvykęs į Daniją ir Vokietiją.
„Vokietijoje pamačiau daug technikos, nematytos technikos, daug ką supratau. Danijoje buvome mokykloje, servise, ten irgi įgijau daug naudingos patirties. Tačiau lyginant su Lietuva galima pasidžiaugti, kad nuo užsienio šalių mechanikos srityje tikrai daug neatsiliekame, o kai kuriais aspektais gal jas net lenkiame“, – pasakoja Deividas.
Deividui renkantis profesiją buvo lengva, artimieji jau žinojo, kokiu keliu vaikinas nori eiti, todėl nebuvo jokių svyravimų ar bandymų jį atkalbėti. Tačiau pasitaiko daug atvejų, kai baigę bendrojo ugdymo mokyklas jaunuoliai nori mokytis tam tikros specialybės, bet šeimos nariai bando atkalbėti.
„Žmogus gal būtų puikus suvirintojas ar barmenas, bet tėvai liepia baigti „aukštąjį“. Ir tada jaunas žmogus pasmerktas mokytis ir vėliau dirbti darbą, kurio jis negali pakęsti. Tai labai neteisinga, nes kiekvienas turi teisę pats nuspręsti, kuo jis nori būti“, – įsitikinęs Deividas.
Pirma mašina – daužtas „golfas“
Nors Deivido didžioji meilė ir aistra yra dviratės transporto priemonės, automobilis, kaip sako jis, taip pat reikalingas. Šiuo metu gatvėmis jis rieda įspūdingu juodu BMW kabrioletu. Tiesa, jį sako dar šiek tiek tobulinantis, iki vasaros sezono tikisi darbus užbaigti.
Automobilių vaikinas yra turėjęs ne vieną, tačiau prisiminęs patį pirmąjį jis nusikvatoja.
„Man buvo septyniolika metų, dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo, bet man iš Vokietijos jau buvo parvarytas daužtas „golfas“. Kainavo gerokai pigiau, reikėjo tik susiremontuoti ir teises išsilaikyti. Gerai važiavo, tais laikais buvo vau“, – šypsosi Deividas.
Vaikinas neslepia, kad mėgsta retesnes, išskirtines ir galingas transporto priemones. Tačiau nepaisant to, saugumas kelyje jam yra prioritetas. Kad ir kaip smagu būtų lėkti visu greičiu, Deividas tikina savo ir kitų eismo dalyvių gyvybėmis nerizikuojantis ir vairuojantis atsakingai.