Prieš 40 metų šią sritį pasirinkęs aviacijos inžinierius teigia vis dar nepraradęs susižavėjimo savo darbu bei jaučia pareigą užtikrinti, kad taip pat jaustųsi ir būsimieji specialistai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kaip gimė jūsų susižavėjimas aviacija? Kaip atsidūrėte šioje srityje?
– Viskas gyvenime vyksta neatsitiktinai, net jei ne pagal pirminį planą. Kiek save pamenu, mokykloje labiau domėjausi radiotechnika, lankiau radijo būrelį, jau dešimtoje klasėje pradėjau lituoti savo pirmąjį garso stiprintuvą, (bet jo, tiesą pasakius, taip ir nepabaigiau). Na, o vėliau nusprendžiau stoti į Kauno politechnikos institutą, Radijo aparatūros konstravimo ir gamybos fakultetą. Bet planus sujaukė klasės draugas. Jis grįžo iš Maskvos, neįstojęs į vieną anuomet populiarų institutą, pažiūrėjo į mane – penketukininką – ir, sužinojęs manuosius planus, pareiškė: „Gal tu kvailas? Varom į Rygą!“ O ką aš? Sutikau. Ir išvykome mokytis į Rygos aviacijos institutą.
Galima sakyti, vienas susitikimas su klasės draugu pakeitė mano likimą kardinaliai. Bet negali pykti – viskas taip ir turėjo būti. Juolab kad aviacija man nebuvo svetima – tėtis karo lakūnas, pusė šeimos narių susiję su aviacija, kita pusė – su medicina. Tad žinau, kad pasirinkau teisingai.
– Ar visą šį laiką – beveik 40 metų – išlikote tame pačiame karjeros kelyje?
– Taip. Mano įgyta specialybė – lėktuvų techninė priežiūra ir jų remontas – vis dar absoliučiai susijusi su tuo, ką veikiu šiandien. Po mokslų išvykau į Prienus, į eksperimentinės aviacijos gamyklą, kuri prisidėjo prie Lietuvos sportinės aviacijos kūrimo. Ten dirbau sklandytuvų „Blanik L-13“ remonto technologu. Po nepriklausomybės atkūrimo dirbau Vilniuje, o prieš keturis metus darbus perkėliau į KAMS Kaune.
– O kaip pavyksta palaikyti užsidegimą ir motyvaciją šiam darbui?
– Aviacijos inžinieriaus darbas tave kasdien atveda į nestandartinę situaciją. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia nemažai rutinos, bet jos taip neįvardinčiau. Čia ne kasdienė rutina, o kasdienė kova. Naujos dėlionės sprendimas ir atsakymų į klausimus ieškojimas.
– Kaip atrodo jūsų – aviacijos inžinieriaus – darbo diena?
– Viskas vyksta didžiuliame angare, kuris kažkiek panašus į autoservisą, tik darbai čia rimtesni – atliekame techninę lėktuvo priežiūrą. Visų pirma atliekama lėktuvo inspekcija – inžinierius apžiūri konkrečią zoną pagal užduotį, ir, jeigu suranda defektus, priima sprendimus, kaip juos pašalinti. Na, o tada, vieningos inžinieriaus ir mechanikų komandos jėgomis vyksta darbai. Svarbu juos atlikti per nustatytą laiką ir, žinoma, techninę dokumentaciją atitinkančiame lygyje. Mano parašas ant dokumento įrodo, kad visi darbai atlikti pagal galiojančią dikumentaciją – tai pats svarbiausias žingsnis, patvirtinantis, kad lėktuvas yra paruoštas ir gali skraidinti keleivius.
– Jaunieji kolegos jus vadina puikiu mokytoju. Kaip užgimė šis polinkis dalintis patirtimi?
– Visų pirma, esu trijų anūkų senelis, tad noras mokyti ir patarti kyla ne tik iš darbinės patirties. Į jaunuosius mechanikus dažnai žiūriu lyg į savo vaikus. Kai prie komandos prisijungia naujas žmogus, jaučiu, kad reikia jam padėti augti, kuo daugiau pasakoti. Taip, kiekvienas ateina su bazinėmis žiniomis, kurias įgyja besimokydamas, tačiau pirmieji prisilietimai prie lėktuvo būna patys sudėtingiausi.
Taigi, pradedame nuo pat pradžių – kokie yra varžteliai, kokios kniedės, kaip juos įsukti, kad nieko nesulaužytum ar, prireikus, galėtum lengvai išsukti. Kaip atlikti lėktuvo valymą, kokias medžiagas naudoti ir panašiai.
Negaliu pasakyti, kodėl, bet mechanikai su įvairiais klausimais pas mane ateina kasdien. Tikriausiai ir eina kaip pas senelį! Matyt, jaučia, kad gali, o ir pats niekada nepalieku klausimo be atsakymo. Man užduodami klausimai dažnai būna nestandartiniai, tad priverčia ir dar sykį peržiūrėti dokumentaciją. Šiame darbe negali sakyti: „Man atrodo, kad turėtų būti taip...“ Spėliojimams čia ne vieta, dokumentacija nurodo konkretų atsakymą, kuriuo būtina vadovautis. Tai nuolat kartoju ir savo kolegoms-mokiniams.
– Ką apie šį darbą pasakytumėte jaunam žmogui, svajojančiam eiti panašiu karjeros keliu?
– Turiu perspėti, kad viskas, kas surišta su šiuo darbu, reikalauja didžiulės drausmės. Čia darai ne tai, ką nori – kaip aš sakau, čia vykdai svetimą valią ir tai turi daryti tobulai. Bet tai ir yra didžiausias šio darbo malonumas – visada žinai, kad užduotis atlikta tobulai, nes kitaip tiesiog negalėtų būti. Kiekvienas „Boeing 737“ lėktuvas iš angaro iškeliauja su identiškomis charakteristikomis, nepriklausomai nuo to, kur jis buvo aptarnautas, – Kaune, Vilniuje, Varšuvoje, o gal kažkur Amerikoje. Kai tai supranti, kai suvoki savo darbo reikšmę, tai ima teikti didžiulį malonumą.
Vietos savo nuomonei ar norui kažką daryti kitaip čia praktiškai nėra. Yra taisyklės ir techniniai reikalavimai, kaip viskas privalo vykti. Juos būtina žinoti ir vykdyti. Bet būtent tokiu būdu ir gimsta profesionalūs, aukštą lygį užtikrinantys specialistai. Kai pajauti savo profesinį tobulumą, pamatai nepriekaištingą rezultatą, tada ir pamilsti šį darbą. Tai specialybė, turintiems labai daug vidinių ambicijų.
Kalbėdamas apie būsimų specialistų atlygį, galiu pastebėti, kad nors pirmaisiais metais atlyginimai dar nebūna aukšti, po 2–3 metų nebegirdėti nė vieno skundo (juokiasi – aut. past.). Matau, kaip mano komandos mechanikai po poros metų darbo jau ir automobilį nusiperka, ir būsto paskolas pasiima. Tai yra kvalifikuotas darbas, reikalaujantis daug intelektualinių sugebėjimų, tad už jį ir tinkamai atlyginama. Na, o darbo sąlygos šios srities specialistų taip pat laukia neprastos, o ypač – Lietuvoje. Dirbame švarioje ir labai saugioje aplinkoje, tokių darbų saugos sąlygų, kokias turime Kaune, iš užsienio atvykę darbuotojai dažnai būna net neregėję.
Beje, žinau, kad aviacija traukia ne tik jaunus, apie savo svajonių profesiją galvojančius žmones. Neseniai padėjau įgyvendinti svajonę vienam sėkmingam 35-erių vadybininkui, dirbusiam vaistinėje. Šiandien jis dirba aviacijos mechaniku ir man sako, kad yra labai patenkintas savo pasirinkimu. Visiškai nesistebiu!
– O kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Ką veikiate vasarą, kai baigiasi jūsų darbo sezonas?
– Vasaros laukiu ištisus metus. Buvo pasiūlymų ir padirbti, bet atsisakiau, nes turiu vasaros atostogų svajonių planą. Kaip dukra sakė: „Gali planuoti, ką nori, bet vasarą dirbsi aukle“ (juokiasi – aut. past.). Mano anūkai gyvena Izraelyje, pirmasis netrukus atvyks į Lietuvą, taigi, jau sutariau su irklavimo treneriu, kad bandysime jį sodinti baidarėn. O rugpjūtį pats vyksiu į Izraelį atostogauti su anūkais.
Be buvimo seneliu, turiu ir kitų hobių – pats irkluoju sportinę baidarę bei važinėju kalnų dviračiu. Beje, beirkluodamas ir suremontuoti vieną kitą baidarę spėju. Sportininkai, o ypač – vaikai, jas neretai aplaužo, o sutaisyti ne visada taip lengva. Medžiagų, kurių reikia taisymui, turiu savo darbe, taigi, galiu jas panaudoti ir čia.
Žinoma, privalau rūpintis ir savo sveikata. Nors nepasakyčiau, kad „penkta pavara nebetraukiu į kalniuką“, priešingai – angare visi lygūs. Tačiau neturiu teisės nusileisti jaunimui. Stengiuosi jiems išlikti pavyzdžiu.