5 nemaloniausi padavėjų darbo ypatumai, arba – su kuo jos susiduria kiekvieną dieną

Jūsų dėmesiui – kelių padavėjomis dirbusių jaunų moterų pasakojimai, kurioms šis darbas pasirodė esantis veikiau košmaras nei svajonė.

Dirbti padavėja nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Negali pusę dienos plepėti su draugais darbo vietoje kaip Rachel iš serialo „Draugai“. Iš tiesų padavėjos kiekvieną dieną susiduria su daugybe sunkumų, o kartais – net su pavojais, po kurių pasikeičia požiūris į profesiją.

Štai penkios tikros istorijas apie tai, su kuo darbo vietoje susidūrė penkios kavinių ir restoranų padavėjos. Vardai, jų prašymu, pakeisti.

Sunku rasti laiko asmeniniam gyvenimui

Vilija, 26 m.

Viešojo maitinimo pramonėje dirbu jau 10 metų, galiu pagrįstai teigti – kad ir ką jums sakytų per darbo pokalbį, žadami grafikai (pvz., 2 darbo dienos ir 2 laisvos ar pan.) virsta absoliučiai nenormuojamomis pamainomis.

Jei kas nors susirgo ar neatėjo į savo pamainą, mane visada iškviesdavo į darbą net per išeiginę dieną. Jokie prieštaravimai („negaliu, turiu asmeninį gyvenimą, turiu teisę pailsėti“) vadovų neįtikindavo. Jie dar ir nustebdavo, kad turiu reikalų ir planų. Ypač dažnai dingdavo šeštadienių vakarai ir sekmadieniai. Tikras pragaras, turint omenyje, kad dirbi po 12 valandų per dieną.

Ar galima desertui – jus?

Karina, 21 m.

Esu populiaraus barų tinklo padavėja. Klientai vyrai dažnai bando flirtuoti, o flirtas neretai pakvimpa priekabiavimu. Vieni mėto frazes „jei nebūčiau vedęs“, kiti netgi siūlo pinigų ir kviečia važiuoti kur nors poilsiauti. Nemaloniausia buvo, kai vyras, su šypsena žiūrėdamas į mane, pareiškė: „Ar galima desertui – jus?“. Paskui jis niekaip nesutiko susimokėti, kol neva aš nesutiksiu važiuoti pas jį. Laimė, apsaugininkai su juo išsiaiškino, tik nemalonus prieskonis ilgam išliko.

Ne, mes ne šunys

Nerija, 24 m.

Jau trejus metus dirbu padavėja, kartais susiduriu su atvirai demonstruojama nepagarba. Kartą man sako: „Žinote, šitų bulvių ne nepaliečiau, galėsite suvalgyti virtuvėje.“

Supykau ir nors sakoma „klientas visada teisus“, negalėjau nutylėti ir atsakiau: „Ne, mes ne šunys. Nevalgome maisto likučių, galime patys sau nusipirkti maisto.“

Pavojus gyvybei

Sofija, 19 m.

Dirbu kavinėje ne pačiame saugiausiame mikrorajone. Pasitaiko, kad čia užsuka neblaivūs žmonės, kurie nekreipia dėmesio į mano prašymą išeiti iš kavinės, prašo įpilti taurelę sirupo arba ateina ir pradeda gerti savo turimą alkoholį.

Dažniausiai griežtas tonas ir grasinimai iškviesti policiją padeda – pavyksta išprašyti juos už durų. Bet vieną kartą, likus pusvalandžiui iki kavinės uždarymo, vienas probleminis lankytojas išsitraukė iš kišenės peilį ir ėmė man grasinti. Labai išsigandau, nebuvo ko pakviesti į pagalbą; tada leidau jam likti kavinėje ir paskambinau savininkui. Šis greitai atvažiavo ir viską sutvarkė. Bet mane iki šiol nukrato šiurpas, prisiminus tą atvejį.

Kenkia sveikatai

Marija, 22 m.

Mokydamasi antrame kurse kelis mėnesius dirbau picerijoje. Būdavo labai sunku išlikti žvaliai ir aktyviai 12 valandų, gerdavome daug energinių gėrimų arba kavos. Širdžiai tai nebuvo sveika, nuolat plakdavo pašėlusiu greičiu. Po šitokio krūvio ant kojų iššoko venos – pirmi varikozės požymiai.

Kolegės, kurios ilgiau dirbo picerijoje, sakė, kad joms dažnai patirrdavo emocinį pervargimą arba, apimtos depresyvių nuotaikų, imdavo savęs nekęsti.