Išvykstančiuosius smerkė ir giminės, ir nepažįstamieji
„Pietinėje Ukrainos dalyje, Vinnytsia apskrityje, kur mes gyvenome, ypatingos karo padėties nebuvo, tačiau aplink jau sprogdino karinius objektus, oro uostus. Apie bėgimą negalvojau, kol vieną naktį karinis lėktuvas praskrido tiesiai virš mūsų namo ir taip žemai, kad triukšmas buvo siaubingas, tiesiog kurtinantis! Tada ir nutariau, kad negaliu pasilikti, reikia vežti vaikus į saugią vietą“, – po dviejų dienų septynetukas traukiniu, vėliau autobusu jau keliavo link Lietuvos.
Tačiau moteris neslepia – išvyko geliančia širdimi, juolab, kad dauguma giminaičių ir visiškai net nepažįstamų žmonių ją už tai atvirai pasmerkė: „Man sakė, bombos gi tau dar nekrenta, ko bėgi! Buvo labai skaudu.“
Nustebino nemokamas gydymas
Moteris džiaugiasi, kad anksti ryte atvykus į Alytų, ji dar tvarkė dokumentus, kai iškart atsirado jos gausią šeimą į savo namą sutikusi priimti alytiškė. Ukrainiečiai įsikūrė dviejuose kambariuose ir sako esantys labai patenkinti.
„Ketvirtadienį mes atvykome į Lietuvą, o jau pirmadienį visus užrašiau į darželį ar mokyklas. Žinote, man lyg kažkokia ranka iš aukščiau padeda – kol kas viskas gana sklandžiai ir sėkmingai einasi“, – džiaugiasi pašnekovė.
„Daugiau nei savaitę ligoninėje gulėjau ir už nieką nereikėjo mokėti. Man tai buvo labai netikėta, nes Ukrainoje mokame už viską – jau pradedant adatos dūriu“, – palygino. Kol moteris gydėsi, jaunesniais broliu ir seserimis rūpinosi vyriausioji dukra, o jai padėjo ir namų šeimininkė, prie kurios vaikai jau spėjo prisirišti.
Tokio ažiotažo nesitikėjo
Nors Lietuvoje moteriai su vaikais saugu ir patogu, Olga labai pergyvena dėl Ukrainoje likusios mamos. Susigraudinusi pasipasakoja, kad mamai neseniai nustatyta onkologinė liga, o likus kelioms savaitėms iki karo atlikta ir operacija.
Būtent šiame miestelyje, kuris garsėja siuvinėtais, juvelyriniais bei kitokiais liaudies meno dirbiniais, Olga baigė meno mokyklą, vėliau dekoratyvinio meno studijas tęsė universitete. Baigusi dirbo piešimo ir darbų mokytoja, o laisvalaikiu siuvinėjo drabužius, juostas, staltiesėles. Pasakoja, kad ši veikla ją taip įtraukianti, jog su adata prasėdi visą dieną, kol vaikai grįžta – tik tada atsimena pamiršusi net pavalgyti.
O. Tkachuk pasakoja, kad kiekvienas užsakymas aptariamas atskirai, parenkamas, suderinamas raštas ir tik tada ji ima siuvinėti. Kadangi tai rankų darbas, išsiuvinėti užtrunka – tarkime, marškinius, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, Olga siuvinėja savaitę dvi.
Norėtų likti Lietuvoje
Tkachuk neatmeta galimybės, kad karui pasibaigus liks Lietuvoje, jei pavyks sutaupyti, gal įsigytų ir kokį namuką. Olga svarsto, kad šioje šalyje jai pavyks pritapti, pavyks čia dirbti ir išlaikyti vaikus. Pasiguodžia, kad pasibaigus motinytės atostogoms Ukrainoje buvo sunku rasti darbo – vos išgirdę apie 6 vaikus, darbdaviai iškart atsisakydavo priimti. O buvo tokių, kurie net priekaištavo šitiek gimdžius.
„Tai mano kūnas ir kraujas – jei ne vaikai, turbūt būčiau likusi Ukrainoje, tačiau privalėjau juos išvežti ten, kur saugu. Mažoji Marina klausia manęs: o kai karas pasibaigs Ukrainoje, tada jis prasidės čia, Lietuvoje, čia rusai pradės mėtyti bombas?“ – mamos kūnas pagaugais nueina girdint penkiametę taip kalbant. Moteris teigia ieškosianti psichologų pagalbos savo vaikams, kurie iki šiol nesiliauja kalbėti apie karą ir mirtį.
O ateityje, toliau svajoja O. Tkachuk, galbūt jai pavyktų atidaryti savo ateljė, kur pasamdytos moterys galėtų siūti drabužius ir juos siuvinėti. „Karas negali visko atimti, dar liko svajonių“, – šypsosi daugiavaikė mama.
P.S. Po pokalbio praėjus kuriam laikui Olga paskambino ir džiugiai pranešė gavusi darbą įmonėje „Haltex“. Jau šiandien ji pradeda mokytis siuvinėjimo mašina.