6 vaikus auginančios našlės Olgos siuvinėti gaminiai pakerėjo internetą: Ukrainoje niekada tokių užsakymų neturėjau, prašo siųsti net į Ameriką

Su ukrainiete Olga Tkachuk kalbėjomės jai keliaujant į pokalbį dėl darbo. Jau mėnesį Alytuje su 6 vaikais gyvenanti karo pabėgėlė iki šiol dar nebuvo sulaukusi nė vieno darbo pasiūlymo. „Sakiau, kad galiu dirbti bet ką – indus plauti, namus šveisti, prekiauti parduotuvėje, kad tik galėčiau užsidirbti ir išlaikyti savo vaikus“, – pasakoja 37 metų našlė.

Tačiau ir tokio darbo Alytuje neatsirado, kol viena pažįstama pranešė radusi skelbimą, kviečiantį dirbti su siuvinėjimo mašina. Tai netikėtas, tačiau labai tinkamas darbo pasiūlymas, mat Olga – diplomuota menininkė, ranka įvairiausiais raštais siuvinėjanti drabužius, staltieses, juostas ir pan. Kiekvienas gaminys atliekamas gavus užsakymą ir suderinus pageidavimą, tad Olgos Tkachuk kūriniai – vienetiniai.

Išvykstančiuosius smerkė ir giminės, ir nepažįstamieji

Olga su vaikais Lietuvą pasiekė daugiau nei prieš mėnesį. Po to, kai prieš 5 metus žuvo vyras, Olga šešis vaikus – penkias dukras ir sūnų – augina viena pati: vyriausiajai 16 metų, o jauniausioms dvynukėms atvykimo į Lietuvą dieną sukako penkeri.

„Pietinėje Ukrainos dalyje, Vinnytsia apskrityje, kur mes gyvenome, ypatingos karo padėties nebuvo, tačiau aplink jau sprogdino karinius objektus, oro uostus. Apie bėgimą negalvojau, kol vieną naktį karinis lėktuvas praskrido tiesiai virš mūsų namo ir taip žemai, kad triukšmas buvo siaubingas, tiesiog kurtinantis! Tada ir nutariau, kad negaliu pasilikti, reikia vežti vaikus į saugią vietą“, – po dviejų dienų septynetukas traukiniu, vėliau autobusu jau keliavo link Lietuvos.

Tačiau moteris neslepia – išvyko geliančia širdimi, juolab, kad dauguma giminaičių ir visiškai net nepažįstamų žmonių ją už tai atvirai pasmerkė: „Man sakė, bombos gi tau dar nekrenta, ko bėgi! Buvo labai skaudu.“

Nustebino nemokamas gydymas

Kodėl Lietuva? Nes čia, pasakoja Olga, Klaipėdoje gyvena jos pusseserė, kuri ir rekomendavo šalį, kuri mielai priima, pasirūpina karo pabėgėliais ir kur galima susikalbėti rusiškai. „Nors rusų kalba – jūs pati suprantate – mums dabar nėra pati maloniausia, tačiau tai yra bendravimo priemonė“, – pasakoja.

Moteris džiaugiasi, kad anksti ryte atvykus į Alytų, ji dar tvarkė dokumentus, kai iškart atsirado jos gausią šeimą į savo namą sutikusi priimti alytiškė. Ukrainiečiai įsikūrė dviejuose kambariuose ir sako esantys labai patenkinti.

Paklausta, kaip viena susitvarko, Olga sako per 5 našlystės metus jau išmokusi rūpintis gausia šeima, o ir vyresniosios dukros – 16 ir 13 metų – nuolat jai padedančios.

„Ketvirtadienį mes atvykome į Lietuvą, o jau pirmadienį visus užrašiau į darželį ar mokyklas. Žinote, man lyg kažkokia ranka iš aukščiau padeda – kol kas viskas gana sklandžiai ir sėkmingai einasi“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ir čia pat sako norinti padėkoti gydytojams, kurie ją prižiūrėjo Alytaus ligoninėje, kur cukriniu diabetu serganti moteris pateko vos atvykusi į Lietuvą. Stresas, suirutė, netinkama ir nereguliari mityba sutrikdė moters sveikatą. Be malonaus medikų aptarnavimo Olgą nustebino tas faktas, kad už nieką nereikėjo mokėti.

„Daugiau nei savaitę ligoninėje gulėjau ir už nieką nereikėjo mokėti. Man tai buvo labai netikėta, nes Ukrainoje mokame už viską – jau pradedant adatos dūriu“, – palygino. Kol moteris gydėsi, jaunesniais broliu ir seserimis rūpinosi vyriausioji dukra, o jai padėjo ir namų šeimininkė, prie kurios vaikai jau spėjo prisirišti.

Tokio ažiotažo nesitikėjo

Nors Lietuvoje moteriai su vaikais saugu ir patogu, Olga labai pergyvena dėl Ukrainoje likusios mamos. Susigraudinusi pasipasakoja, kad mamai neseniai nustatyta onkologinė liga, o likus kelioms savaitėms iki karo atlikta ir operacija.

„Prašiau, maldavau, kad važiuotų su manimi Į Lietuvą, tačiau ji atsisakė. Dabar mama laiminga, kad esame saugūs mes ir į Čekiją pas vyrą nuo karo pabėgusi mano sesuo su vaikais“, – apie vakarinėje Ukrainoje Vyzhnytsios miestelyje likusią mamą, kur ji gyvena su seserimis, pasakoja Olga, kuri su mama kasdien susiskambina.

Būtent šiame miestelyje, kuris garsėja siuvinėtais, juvelyriniais bei kitokiais liaudies meno dirbiniais, Olga baigė meno mokyklą, vėliau dekoratyvinio meno studijas tęsė universitete. Baigusi dirbo piešimo ir darbų mokytoja, o laisvalaikiu siuvinėjo drabužius, juostas, staltiesėles. Pasakoja, kad ši veikla ją taip įtraukianti, jog su adata prasėdi visą dieną, kol vaikai grįžta – tik tada atsimena pamiršusi net pavalgyti.

„Prisipažinsiu – Ukrainoje mano darbai nėra sulaukę tokio ažiotažo, koks kilo čia, atvykus į Lietuvą. Pakako socialiniuose tinkluose pasidalinti savo darbų nuotraukomis, kai sulaukiau galybės naujų sekėjų, susidomėjusių laiškų ir užsakymų. Šiuos dabar priimu jau gegužės pabaigai. Sulaukiau skambučio net iš Toronto, kur gyvenanti moteris panoro mano siuvinėtų darbų ne tik sau, bet ir ketina pasidomėti, kur būtų galima jais prekiauti“, – džiaugiasi moteris.

O. Tkachuk pasakoja, kad kiekvienas užsakymas aptariamas atskirai, parenkamas, suderinamas raštas ir tik tada ji ima siuvinėti. Kadangi tai rankų darbas, išsiuvinėti užtrunka – tarkime, marškinius, priklausomai nuo rašto sudėtingumo, Olga siuvinėja savaitę dvi.

Norėtų likti Lietuvoje

Paklausta apie ateitį, apie norus ir svajones, moteris nedaugžodžiavo: kad baigtųsi karas, kad Ukraina atsitiestų, kad vaikai būtų sveiki, mama išgytų – žodžiu, kad gyvenimas nurimtų, nebebanguotų kaip jūra. „Džiaugiuosi, kad taip laimingai sutapo, jog virėjo specialybę Ukrainoje studijavusi vyresnėlė mokslus iškart galėjo tęsti Alytuje. Kaip ir sakiau, lyg kažkas iš aukščiau mums padeda“, – sako.

Tkachuk neatmeta galimybės, kad karui pasibaigus liks Lietuvoje, jei pavyks sutaupyti, gal įsigytų ir kokį namuką. Olga svarsto, kad šioje šalyje jai pavyks pritapti, pavyks čia dirbti ir išlaikyti vaikus. Pasiguodžia, kad pasibaigus motinytės atostogoms Ukrainoje buvo sunku rasti darbo – vos išgirdę apie 6 vaikus, darbdaviai iškart atsisakydavo priimti. O buvo tokių, kurie net priekaištavo šitiek gimdžius.

„Tai mano kūnas ir kraujas – jei ne vaikai, turbūt būčiau likusi Ukrainoje, tačiau privalėjau juos išvežti ten, kur saugu. Mažoji Marina klausia manęs: o kai karas pasibaigs Ukrainoje, tada jis prasidės čia, Lietuvoje, čia rusai pradės mėtyti bombas?“ – mamos kūnas pagaugais nueina girdint penkiametę taip kalbant. Moteris teigia ieškosianti psichologų pagalbos savo vaikams, kurie iki šiol nesiliauja kalbėti apie karą ir mirtį.

O ateityje, toliau svajoja O. Tkachuk, galbūt jai pavyktų atidaryti savo ateljė, kur pasamdytos moterys galėtų siūti drabužius ir juos siuvinėti. „Karas negali visko atimti, dar liko svajonių“, – šypsosi daugiavaikė mama.

P.S. Po pokalbio praėjus kuriam laikui Olga paskambino ir džiugiai pranešė gavusi darbą įmonėje „Haltex“. Jau šiandien ji pradeda mokytis siuvinėjimo mašina.