Aktorė Vanžodytė: kai man sako, kad esu labai graži, jaučiuosi nekaip – buvo metas, kai namuose net neturėjau veidrodžių

Jei režisierius Geris Maršalas (Garry Marshall) dabar statytų filmą „Graži moteris“, aktorė Džulija Roberts (Julia Roberts) turėtų rimtą konkurentę. Nuo Klaipėdos dramos teatro aktorės Justinos Vanžodytės (31 m.) neįmanoma atplėšti akių ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Tačiau pati aktorė apie išorinį grožį kalba nenoriai. „Tai skausminga tema. Buvo toks metas, kai namuose net neturėjau veidrodžių...“ – atvira aktorė. Grožio sąvoka jos lūpose įgauna visai kitą atspalvį. „Man labai gražu stebėti ribinės aplinkos žmones. Pavyzdžiui, mamas su sergančiais vaikais ar senelius ligoninėse, benamius... Aš seku kelis fotografus, kurie fiksuoja būtent tokią kasdienybę. Neatrandu nieko gražiau, kaip šio žanro fotografijos. Aš tame matau tokio masto ir kalibro tikrovę“, – prabyla Justina, kai jaukiai įsitaisome pokalbiui, ir suvokiu, kad šis pokalbis bus be grimo...

„Nebijau senti. Man visa tai atrodo taip įdomu. Tokie klodai veriasi su kiekvienais metais. Tikrai nenorėčiau grįžti į savo paauglystę, kai esi toks patrakėlis, išdegusiomis akimis, išsižiojęs, drebantis burundukas“, - tęsia pokalbį žavioji aktorė. Išvydusi klausiamą žvilgsnį suklūsta: „Tikriausiai elgiuosi per daug įžūliai, būdama vos 31-erių, kalbu apie senėjimą. Bet aš to žodžio visai nebijau. Tiesiog pastaruosius keletą metų jaučiu esminius pokyčius, virsmus moterystėje. Manau, kad tai neatsiejama nuo motinystės.“

– Visada įdomu pradėti pokalbį nuo pokyčių.

– Nežinau, ar tai susiję su gyvenimo įvykiais ir patirtimis, ar su bėgančiais metais, bet jaučiu, kaip nurimau. Žinau, kad gyvenime gali įvykti daugybė nenuspėjamų dalykų, ir pamažu išmokstu ramiai į visa tai reaguoti.

Kiek daug įvairių istorijų mus supa! Tik pabandykite išklausyti, kiek daug galėtų papasakoti statybininkas, kuris jums stato namą, ar šlavėjas, kuris kasdien nuvalo mums kelelius. Jų istorijos dažnai tokios sukrečiančios. O kiek istorijų ligoninėse. Man ten vien filmų scenarijai, spektaklių dramaturgijos, žurnalų istorijos. Mane tai žavi, budina ir traukia.

Man labai graži ir skaudi mūsų gyvenimo realybė. Man atrodo, kad tame ir yra gyvenimo jėga. Mane žavi tikrumas. Gal dėl to, kad aš tada galiu stvertis už tų tikrų žmonių istorijų tarsi už šiaudo. Kai žmonės drąsiai pasakoja sunkias savo istorijas, tarsi prašviesėja. Suvoki – jeigu jie išgyveno, išgyvensi ir tu.

– Žiūriu į nerealaus grožio žavią būtybę priešais save ir nesuvokiu, apie kokį sunkumą, skausmą mes kalbame? Geriau pakalbėkime apie grožį.

– Oi, tai skausminga tema. Matote, ir vėl aš apie skausmą (nusikvatoja.) Kai man kas nors sako, kad esu labai graži, jaučiuosi nekaip. Tiesiog pati tokia nesijaučiu, o paauglystėje netgi atvirkščiai – jaučiausi negraži. Net ir panašių replikų sulaukdavau. Visko buvo. Ir nevalgymo, ir neapykantos sau periodų. Buvo toks metas, kai namuose net neturėjau veidrodžių...

Vėliau ta dvipusybė, kai aš viduje jaučiausi vienaip, o aplinkiniai man bandė sakyti, kokia aš graži, man atrodė tarsi senų žaizdų draskymas. Kartais atrodydavo, kad žmonės dėl grožio mane baudžia, arba primityviai vertina, padaro neteisingas išvadas.

Matote, mano gyvenimo istorija buvo visiškai paradoksali tam išoriniam stikliukui. Tas išorinis vaizdas kažkuriuo metu labai disonavo su tuo, kaip aš jaučiausi viduje. Lygiai taip pat, kaip mano trapi išvaizda daugeliui atrodo visiškai netinkama kovos menams, kuriuos aš lankau. Man ir pačiai mano vidinė patirtis ir gyvenimo istorija atrodė nederanti su mano išore.

– Manau, nesuklysiu sakydama, kad dabar esate viena geidžiamiausių fotografų mūzų.

– Tiesiog, techniškai kalbant, mano kaulų struktūra labai tinkama fotografijai, nes puikiai krenta šešėliai (nusikvatoja).

Išorinio grožio aš nesureikšminu. Suvokiu, kad į tai nereikia įsikabinti, juk grožis labai laikinas ir bėgant metams viskas pasikeis. Tas išorinis fasadas mums duotas kaip paradoksalus išbandymas ir šioks toks pasijuokimas iš mūsų. Nieko mes nesulaikysime. Nori nenori, išorinis grožis negali tapti svarbiausiu dalyku moters gyvenime.

Bet, neslėpsiu, žvelgdama į kitas moteris, aš irgi matau labai daug grožio. Einu gatve ir matau, kiek daug yra gražių moterų. Mėgstu kitomis ir žavėtis, ir komplimentus sakyti. O jei ir aš kam nors esu graži, labai ačiū.

– Mėgstama sakyti, kad gražiam žmogui visos durys atsiveria.

– Savo istorija galiu tai paneigti. Į aktorinį įstojau tik iš trečio karto. Niekas manimi jau nebetikėjo, protino eiti mokytis žemiškesnio amato, nes aktorystei aš jau per sena...

Ne ką geriau sekėsi ir meilės sferoje – paauglystėje du kartus išgyvenau platonišką meilę ir jokio atsako nesulaukiau. Niekas dėl manęs nealpo ir nenorėjo būti su manimi.

Man nė vienos durys lengvai neatsivėrė. Visur ir visada turėjau įdėti labai daug pastangų ir kovoti. Kruvinai dirbau, kad pasiekčiau to, ko norėjau gyvenime. Gal dėl to taip jautriai ir reaguoju, kai kas nors bando sakyti, kad esu graži, tarsi sykiu galvodamas, kad man vien dėl to viskas turėtų eiti kaip per sviestą.

– Manau, kad jumyse puikiai dera ir išorinis, ir vidinis grožis. Aš žvelgiu į jus kaip į tobulą Dievo kūrinį.

– Ačiū už tokius gražius žodžius. Taip, aš dėkinga Dievui už viską, ką man davė. Bet tikrai nesu tobula. Ypač vertinant pagal dabartinius grožio standartus.

Galvoju, jeigu iš tikrųjų yra toks kūrėjas, kuris gali grąžinti kiekvienam jo tapatybę ir gali pasakyti, kad myli tave iš esmės, ir jei dar pats išmoksti mylėti save – tai yra esminiai dalykai. Tada be jokių išorinių grožio faktorių tau grąžinamas tikrasis grožis. Kiekvieno žmogaus žaizdos yra jo karūna. Aš labai tikiu ir noriu turėti vilties, kad visos tos žaizdos gali būti perrištos.

Aš dar irgi mokausi, kas yra meilė sau. Aplinkui matau daug žmonių, kuriuos taip norisi mylėti, bet jiems patiems dar nepavyksta pamilti savęs. Atrodytų, kai kurias moteris už jų nuostabumą norėtųsi nešioti ant rankų, bet išgirsti, kaip jos pačios apie save kalba, ir viskas pasikeičia...

Banali tiesa, bet akivaizdu, kol pats neišmoksi mylėti savęs, nepajėgsi mylėti kitų. O man labai norisi būti pajėgiai mylėti kitus. Tikiu kiekvieno mūsų išgijimo kelione.

– Justina, o kas jus pradžiugina, prajuokina? Ar dažnai kvatojatės iš širdies?

– Šiaip aš esu labai melancholiška. Natūrali mano būsena – tokia svajokliška. Aš nuolat mintimis kur nors keliauju, turiu labai lakią vaizduotę. Aš galvoju, kad vaizduotė irgi yra didelis kančios šaltinis, be to, nemenkas išdavikas ir apgavikas. Daug mūsų kentėjimų kyla būtent iš vaizduotės. Todėl aš ją stengiuosi netgi riboti ir naudoti tik darbe.

Nors aš esu labiau vienišė, bet sykiu man labai reikalingi žmonės. Jie ir yra mano juoko ir džiaugsmo užtaisas. Mane gyvenime pralinksmina daug dalykų. Tikrai. Ypač daug kvatoju darbe. Kartais kolega Vaidas Jočys mane žodžiais tiek iškutena iš vidaus, kad nebegaliu sustoti kvatoti. Ir su sūnumi dažnai kvatojame. Mane prajuokinti nėra sunku, kad ir kokia melancholiška ir rami galėčiau pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

– Teko girdėti, kad labai mylite... lietų.

– O taip. Jeigu lyja lietus, man iš karto gera nuotaika. Man tada viskas atrodo faina, turiu daug energijos, galiu daug dirbti. Lietus – mano gyvybės šaltinis. Vienas iš skaniausių kvapų, kai rudenį atveri duris ir užuodi lietų. Lietaus man niekada negana. Nėra taip, kad vieną dvi dienas palijo ir užteks. Norėčiau, kad lytų kasdien. Gal sudėtingesnis santykis su šlapdriba, bet lietus bet kuriuo metų laiku yra man tarsi atgaiva. Man net patinka pačiai sulyti, nesvarbu, kad šalta ir drėgna. Nežinau nieko gražesnio už pilką ir apniukusį dangų. Žinau, kaip tai neromantiškai skamba, bet man taip yra.

Bet išmokau gyventi ir kitokiomis aplinkybėmis ir nebambėti, jei tviskina saulė. Labai vertinu tai, kad mes turime keturis metų laikus ir visada turime ko laukti.

Manau, kad pastarųjų metų įvykiai daugelį mūsų išmokė džiaugtis tuo, ką turime. Karo įvykių Ukrainoje fone suvokiame, kiek laimės galime rasti paprastoje savo kasdienybėje.

O jei į galvą pradeda lįsti įkyrios mintys, koks aš nelaimingas, geriausias vaistas - pasivažinėti po ligonines. Ten pamatai, kas iš tikrųjų yra kančia. Pakanka su vaiku dvi dienas pagulėti ligoninėje ir taip pradedi vertinti tai, ką turėjai.

– Esate emocionali?

– Esu stipriai per emocionalus žmogus. Manau, kad ir teatre esu dėl to, kad nuo pat vaikystės jaučiu per daug. Esu per daug jausminga. Man kiekvienas skausmas – tragedija, o kiekvienas džiaugsmas – euforija. Nėra paprasta gyventi su tuo jausmų perviršiu.

Aš nekalbau apie kažkokius grandiozinius projektus. Man euforiją gali sukelti ir skani arbata, draugystė, malonus pabuvimas kartu. Esu jautri asmenybė. Ko gero, didelė dalis menininkų yra panašaus asmenybės tipo žmonės. Tiesiog yra kitokia smegenų struktūra ir šitaip gyventi tampa nemenku iššūkiu. Tokiems žmonėms net nuėjimas į prekybos centrą gali būti kančia, nes į save sugeri visus garsus, visas spalvas. Po elementaraus apsipirkimo parduotuvėje atsisėdus mašinoje norisi verkti, nes tavo smegenims buvo per daug informacijos, jos pavargo...

– Esate atradusi priemonių, kaip su tuo jautrumu susidraugauti, kaip nurimti?

– Taip, nes ypač dirbant teatre emocijos nuolat dirginamos, tad reikia žinoti, kaip su tuo susitvarkyti. Manau, kad visa tai suvaldyti padeda kompleksiniai dalykai. Aš labai domiuosi psichologijos mokslu, žinau pratimus, kurie padeda nuraminti protą. Visų pirma man padėjo, kai radau mokslinį paaiškinimą, kodėl aš šitaip jaučiuosi. Kai žinai, kokia tavo smegenų struktūra, žinai, kaip sau padėti. Pavyzdžiui, žinau, kad po repeticijos kartais man geriau pabūti vienai, o ne eiti su visais gerti kavos ar pavalgyti. Man labai tinka pabūti tyloje, nes taip pailsi mano smegenys. Padeda ir malda, ir kvėpavimo pratimai. Esu labai disciplinuota, tai man padeda būti laisvai.

– Skamba dviprasmiškai. Atrodytų, disciplina ir laisvė guli skirtingose lentynose.

– Žinau, kad žodis „disciplina“ daugeliui kelia neigiamas asociacijas, bet man atrodo, kad kartais mes visi kalbame apie skirtingus dalykus. Man disciplina visų pirma yra meilė sau ir laisvė. Tik disciplinos dėka aš esu laisva nuo savo įgeidžių, nuo savo norų, malonumų ieškojimų, nes mano kūnas gali mane dažnai išduoti, aptingti. Nesakau, kad esu disciplinos karalienė, bet man to labai reikia. Jei aš ryte atsikeliu ir skiriu laiko maldai, kvėpavimui, susikaupimui ir fizinei veiklai, tada diena būna visai kitokia, nei leisčiau sau visą rytą tinginiauti.

Ne, aš nesu karys, bet visa tai padeda man suvaldyti chaosą. Jei nebūtų disciplinos, manau, galėčiau tapti chaotišku ir padriku žmogumi. Turiu visus tam reikalingus duomenis. Tikrai, tikrai.

– Bet pavyksta kartais nutrūkti?

– Žinoma. Aš kartais sąmoningai tai sau leidžiu. Tiesa, kiekvienas mūsų nutrūkimą vertiname skirtingai. Aš laisvai galiu leistis į įvairiausius nuotykius, pavyzdžiui, šokti gatvėje, lakstyti su drabužiais per lietų, bet tai nereiškia, kad aš kitą rytą atsibudusi nesimelsiu ir neatliksiu kvėpavimo pratimų. Net ir keliaudama, kur nors viešbutėlyje tai darysiu, nes tada jaučiuosi laiminga. Tai man suteikia ramybės ir padeda suvaldyti savo būdą.

– Turite dar kokių nors ritualų?

– Aš mėgstu vandenį, jame aš atgyju. Jei tik yra galimybė, po mankštos rytais dar paguliu panirusi ledinėje vonioje. Ir nesvarbu, koks metų laikas – vasara ar žiema. Man atrodo, jei ryte ištveri šaltą vonią, tą dieną galėsi ištverti viską. O žvelgiant iš mokslinės pusės – šaltas vanduo stimuliuoja kūne tas medžiagas, kurios gamina laimės hormonus.

– O kaip auginant mažą vaiką rasti sau laiko?

– Aš turiu daug pagalbininkų. Vaikas lanko darželį, turime auklę. Nepaisant to, pripažįstu, kad kartais rasti laiko sau – didžiulė prabanga. Būna ir taip, kad viso to, ką anksčiau vardijau, tenka atsisakyti. Juk būna visokių situacijų, pavyzdžiui, mažylis susirgo. Bet motinystė mane labiausiai ir išmokė disciplinos ir planavimo. Motinystė suteikia tokią dovaną – padaryti daugiau, nei galėjai įsivaizduoti. Be to, mamos žino, kad norint turėti laiko sau, tiesiog reikia atsikelti anksčiau, nei keliasi vaikas.

Aš keliuosi penktą, šeštą. Bet man nėra labai sunku keltis anksti, nes aš ir natūraliai atsibundu septintą valandą. Tiesiog žinau, kad atsikėlusi anksčiau ir atlikusi savo ritualus būsiu gyvybingesnė, geresnė, ramesnė savo vaikui, artimiesiems ir kolegoms. Kitaip aš būnu kaip drebutis, visa emocinė būklė būna kaip kokios paklaikusios tešlės.

– Intuityviai jaučiu, kad motinystė – vienas svarbiausių jūsų vaidmenų.

– Kai laukiausi Zacharijaus, kaip tik studijavau magistrantūroje, gavau vaidmenį Klaipėdos dramos teatre ir man viso to labai reikėjo. Brutalia kalba šnekant, man tai padėjo išlaikyti stogą ir sveiką protą, o motinystė praturtino mano veiklą ir kūrybą. Būtent motinystė man padėjo kitaip vertinti vaidmenis. Tos patirties niekur neperskaitysi.

– Zacharijo susilaukėte jauna – 25–erių.

– Sakote jauna? Vertinant pagal mūsų tėvų gimdymo patirtis, ne tokia ir jauna. Tik pabaigiau mokslus, pasirašiau sutartį su teatru ir pasakiau, kad laukiuosi. Teatro kolektyvas labai gražiai sutiko tą žinią. Visą nėštumą dirbau, o pagimdžiusi jau po dviejų savaičių ėjau į naują pastatymą. Mane režisierius pasirinko Katrinos vaidmeniui spektaklyje „Mama Drąsa“, kai jau buvau 8 mėnesį nėščia. Ačiū Dievui, po gimdymo sveikata buvo puiki. Kol Zacharijas miegodavo, aš repetuodavau, o per pertraukas bėgdavau maitinti...

Galvoju, kad jei dabar susilaukčiau vaikelio, jau neberasčiau savyje tiek jėgų. Nors kas ten žino.

Kai pagimdžiau sūnelį, supratau, kad tai yra visas iki tol patirtis gyvenime nušluojanti jėga. Jokia karjera, kad ir kaip ją mylėtum, negali susilyginti su tuo. Motinystė viską nuneša. Manau, kad kiekviena mama man pritars, kad motinystė yra svarbiausia moters dalis.

Tačiau aš neturiu tokio gebėjimo atsiduoti tik motinystei. Man labai svarbi ir kūryba. Negaliu to išrauti iš savęs, kad ir kaip norėčiau. Nors aktorystė atima labai daug laiko ir jėgų, bet man tai labai reikalinga.

– Bet juk moterys geba visus gyvenimo vaidmenis suderinti.

– Visos mes esame labai skirtingos. Turiu draugę, kuri jau susilaukė ketvirto vaikelio ir laiminga būdama vien mama. Taip, ji turi ateičiai ir kitų planų, bet dabar motinystė jai – šventa, ji jaučia tame pašaukimą. Ji viską daro taip įkvepiančiai, kad aš išsižiojusi stebiu, bet suvokiu, kad pati šitaip nesugebėčiau.

Aš labai žaviuosi mamomis, kurios augina po kelis vaikus, kasdien gamina valgyti. Manau, tai šventas pašaukimas. 365 dienas per metus sugalvoti, ką pagaminti pusryčiams, pietums, vakarienei...

– Pati negaminate?

Gaminu. Nors gal geriau būtų sakyti – mokausi gaminti. Šioje srityje man dažnai pritrūksta vaizduotės. Įgūdžių – taip pat.

– O koks jūsų santykis su buitimi?

– Aš ją priimu kaip natūralią kasdienybės dalį. Teatras atima daug laiko ir jėgų. Man visur plevėsuoja kūryba ir man nėra lengva susikoncentruoti į buitinius rūpesčius. Man tos moterys, kurios gyvena vien namų buities rūpesčiais, atrodo kaip devynioliktasis pasaulio stebuklas. Aš, ko gero, vien šluostinėdama dulkes namuose nebūčiau laiminga, vis tiek pradėčiau piešti ant stalų (juokiasi).

– Bet grindis tenka plauti pačiai?

– Žinoma. Valytojų ir tvarkytojų neturiu. Bet aš per daug nedramatizuoju, jei man nepavyksta namuose sudėlioti viską tobulai. Šioje srityje dar vis mokausi, net specialiai seku socialiniuose tinkluose moteris, kurios pasakoja, kaip reikia tinkamai tvarkyti namus.

– Yra geras posakis, kad tobulai sutvarkyti namai – tai tuščiai iššvaistytas laikas.

– Gerai pasakyta. Bet, kita vertus, jei namai netvarkingi, jaučiuosi prastai. Chaosas namuose sukelia ir manyje chaosą. Man labai svarbus tas vaizdas, kurį matau aplink save. Man namuose norisi harmonijos ir estetikos, bet tai neturi jokios sąsajos su prabanga.

– Klaipėdoje gyvenate jau beveik dešimtmetį. Prisijaukinote šį miestą?

– Manau, kad taip. Jau ir nebežinau, kaip gyvenčiau gimtajame Kaune. Man nepaprastai patinka Klaipėda ne vasaros metu. Galbūt kai kam uostamiestis gali atrodyti tuščias ir ramus miestas, bet man tai pats tas. Aš labai daug prisibendrauju scenoje, tad laisvu nuo darbo metu man labai reikia ramybės.

Žinoma, sostinėje daugiau parodų, spektaklių, bet juk nėra problemų – sėdi ir važiuoji į Vilnių. Kadangi man gamta – gyvybiškai reikalingas dalykas, Klaipėdoje man labai gera. Galbūt tai nėra mano amžina stotelė, bet šiame gyvenimo etape uostamiestyje jaučiuosi labai gerai ir esu dėkinga, kad likimas šitaip viską sudėliojo, nors aš pati turėjau visai kitokių planų. Beje, turiu dar visokių svajonių...

– Galite išduoti?

– Pasvajoju apie pasaulio kultūros sostines, apie mokymąsi. Tikiu mokymusi visą gyvenimą visame kame. Anksčiau buvau iš tų manančiųjų, kad reikia kryptingai mokytis ir dirbti vienoje srityje, kad taptum profesionalu, o dabar, perskaičiusi daugybę moterų biografijų, matau, kad galima labai daug pasiekti ne vienoje srityje.

Manau, kad svarbu visada galvoti apie judėjimą, suvokti, kad gali būti visaip, kad gyvenime vyksta daug nenuspėjamų dalykų, įsisąmoninti, kad niekas niekur tau nepriklauso, ir visada turėti tą paleidimo momentą. Tai apsaugo nuo šoko, kai kas nors atsitinka netikėto, ir suteikia vilties augti.

Įsiklausyti į savo troškimus yra labai sunku ir, man atrodo, kad mūsų tikrasis pašaukimas skleidžiasi su metais. Ir nebūtinai tai didingi darbai. Gyvenimo prasmę galime rasti savanorystėje, atvirukų piešime...

– O aktorystė jums – darbas, pašaukimas, ar...

– Anksčiau visur ieškodavau pašaukimo, o dabar suvokiu, kad mano profesijoje tai kiek per skambus žodis. Darbu irgi to negalėčiau vadinti, nes į teatrą tikrai neinu tik kaip į darbą. Be jokios abejonės – teatras man labai svarbi gyvenimo dalis. Juo aš kvėpuoju. Bet sykiu suvokiu, kad gyvenimas – ne vien tik aktorystė ir ne vien tik teatras. Kada nors, kai aš jums duosiu interviu būdama 60-metė, tuomet ir nuspręsime ar aktorystė buvo mano pašaukimas. Tuomet aš jau turėsiu atsakymą. Pažadu.

Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS fotoportretai