Poetas Adomas Mickevičius buvo Paryžiuje įkurtos mistinės religinės sektos „Dievo reikalas“ sekėjas. Jo draugui, kunigui Aleksandrui Jalowieckiui, tai nepatiko. Kad atsiverstų į katalikybę, kunigas poetą supažindino su gyva legenda – vienuole Makryna Mieczyslawsaka. Deja, šis sumanymas pakeisti tikėjimą nepavyko – po susitikimo A. Mickevičius apie M. Mieczyslawską tepasakė: „Siaubinga, siaubinga moteris...“
Lenkų rašytojas Jacekas Dehnelis pirmasis šiame amžiuje atrado primirštą apsišaukėlės istoriją ir ją aprašė savo knygoje „Motina Makryna“.
Knygos veiksmas skaitytojus perkelia į 1845 metus, kai Abiejų Tautų Respublika jau seniai padalinta. Prūsijos valdomoje Poznanėje kunigui, Adomo Mickevičiaus knygų leidėjui Aleksandrui Jalowieckiui prisistato maždaug 50-ies metų moteris. Ji sakosi esanti Minsko bazilijonių vienuolių ordino vyresnioji, pabėgusi iš carinės Rusijos krašto. Makryna Mieczyslawska pasakoja, kad carinės valdžios pareigūnai, netgi ortodoksų dvasininkai persekiojo, mušė ir bandė prievartauti vienuoles, kurios atsisakė priimti stačiatikybę.
To įrodymas turėjo būti randais nusėtas moters kūnas. Graikų apeigų katalikai tuo metu iš tiesų buvo varomi iš savo vienuolynų, tad kunigas A. Jalowieckis patiki atvykėle, ją globoja ir netrukus nuveža į Paryžių, kuriame telkėsi iš carinės Rusijos pabėgusi lenkų inteligentija.
Herojaus poreikis
Paryžiuje M. Mieczyslawskos pasirodymas ir jos charizma sukėlė tikrą sprogimą – penkiskart per dieną vyko susitikimai su ja, jos istorija sklido į aplinkines šalis, daugybė žmonių vienuolę ėmė laikyti šventąja – tartum pakvaišę prie jos puolė, bandė paliesti.
Rašoma, kad per dieną M. Mieczyslawska pakeisdavo keturis galvos apdangalus – mat įsiaudrinę gerbėjai juos sau plėšdavosi relikvijoms.
Kodėl tai vyko? Rašytojas J. Dehnelis mano, kad XIX-ajame amžiuje romantizmo ir mesianizmo bangų pagauti lenkai bei lietuviai M. Mieczyslawskoje atrado tikėjimo laisvės ir kovos simbolį. Nuo to apsimetėlei vienuolei buvo tik geriau.
M. Mieczyslawska, kaip gyvas persekiojamų katalikų įrodymas, gavo audiencijas pas to meto popiežius Grigalių XVI ir Pijų IX, drąsiai ir teologiškai argumentuotai bandė atkreipti pontifikų dėmesį į carinės Rusijos vykdomą politiką prieš katalikus.
Rusija ėmė protestuoti – diplomatai du kartus perdavė notą popiežiui, teigdami, jog nemažai M. Mieczyslawskos pasakojamų faktų apie dvasininkų žiaurumus – prasimanyti.
Kad vienuolė yra visai ne tas, kuo ji dedasi, bandė įspėti ir kai kurie lenkų inteligentai. Tačiau visos šios pastangos patyrė fiasko.
M. Mieczyslawska mirė 1869-aisiais Romoje, gavusi vienuolyną, kuriam ir vadovavo, o jos kultas tik dar labiau įsisiūbavo.
Paaiškėjo tiesa
Kas ši moteris buvo iš tiesų? Rašytojas J. Dehnelis atrado 1923 m. išleistą kunigo Jano Urbano brošiūrą, kurioje, remdamasis istoriniais šaltiniais, autorius teigia, kad tikrasis moters vardas – Irena Wińczowa.
Ji niekada nebuvo vienuole, gyveno kažkur carinės Rusijos teritorijoje (galbūt Vilniuje), turbūt turėjo aukšto rango vyrą alkoholiką karininką, kuris ją smarkiai mušdavo – iš čia ir daugybė randų. O kai vyras numirė – ji greičiausiai liko be nieko.
1813 m. Irena įsidarbino Vilniuje, benediktinių vienuolyne. Vieni šaltiniai rodo, kad ji ten dirbo virėja, kitur moteris minima kaip administracijos darbuotoja. Ten ji išgirdo nuo persekiojimo besislapstančių tikrų vienuolių bazilijonių istoriją, kuri ir davė idėją Irenos legendai.
Atleista iš darbo, moteris ėmė elgetauti, apsimetinėti vienuole, tačiau Vilniuje apie ją greit pasklido blogos kalbos, tad pasikeitusi pavardę ji persikėlė į Vakarus. Likusią istoriją jau žinome.
Apsimetėlė vienuolė greičiausiai nesitikėjo, jog iš neturtingos našlės greitai taps viskuo aprūpinta tikra to meto garsenybe. Bet taip kartais nutinka, kai atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.