„Geras žmogus“ ar profesionalas
Nuo pat šios specialybės atsiradimo pradžios stengiamės socialinį darbuotoją ištraukti iš „gero žmogaus, kuris visada padės“ kurpių. Nors ir mynęs universiteto slenkstį, socialinis darbuotojas dažnai atlieka pagalbininko vaidmenį. Sutvarkyti, nupirkti, nuprausti, išvirti, pamaitinti, nuvežti – darbai, kuriems atlikti didelių gebėjimų nereikia. Tačiau mūsų vaidmuo yra kitas. Esame valstybės rankos, pasiekiančios visų visuomenės sluoksnių kampelius. „Matuojame užribių temperatūrą“, – taip dažnai su kolegomis pajuokaujame. Tiems, kurie negali, nespėja, nemoka, padedame žingsniuoti su tais, kurie gali patys savimi pasirūpinti.
Atliekame nuo visuomenės akių paslėptą darbą. Kovojame su sovietinės kultūros paliktais reliktais – visuomenė vis dar nelinkusi matyti negalios, ligos ar senatvės ir tai iš savo aplinkos išstumia. Mūsų vaidmuo yra įgalinti negalinčius, integruoti juos į visuomenę, o tiems, kurie iškrenta, padėti sugrįžti. Ir štai kovidas, uždaręs visus namuose, tuščiose gatvėse parodė besisukiojančius socialinius darbuotojus. Visuomenė suprato, kad esame reikalingi, kad iš tikrųjų kovojame „priešakinėse linijose“ (iš anglų kalbos tiesiogiai verčiant į lietuvių kalbą „front-line worker“ būtų „dirbantis priešakinėse linijose“). O tokiam darbui būti tik „geru žmogumi“ nepakanka – reikia drąsos, lyderystės, profesionalumo, pasiryžimo.
Lietuviai pakeitė nuomonę
Naujausios Lietuvos gyventojų apklausos rodo, kad keturi iš penkių gyventojų pripažįsta socialinio darbuotojo specialybę kaip reikalingą, o socialinį darbuotoją pagaliau mato ne tik kaip funkcinį pagalbininką, bet ir kaip profesionalą, galintį realiai padėti. Pakitęs Vyriausybės, o ypač Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos požiūris bei planuojamos milijoninės investicijos į šios srities darbuotojų kvalifikacijos kėlimą parodo atsiradusį naują suvokimą, kas gi yra socialinis darbuotojas. Šis pokytis išties labai svarbus. Jei jau valstybė vertina ir Vyriausybė į savo programą įsirašo socialinio darbo profesijos stiprinimo priemones, vadinasi, keičiasi institucijų požiūris į pažeidžiamiausius visuomenės narius.
Gal pagaliau jau jaučiame lūžį visuomenės mąstyme ir jau nusigręžiame nuo sovietinių kitoniškumo baimės fosilijų? Taigi, mes turime ką švęsti – gal pagaliau bus vertinamas kiekvienas visuomenės narys ir ne izoliacija, o jo integracija į visuomenę bus prioritetas? Rašau su klaustuku, nes šiuo metu žengiame tik pirmuosius žingsnius, viskas dar priešakyje.
Ateina vakarietiški standartai
Patys socialiniai darbuotojai vos apčiuopia šį netikėtai juos kaip specialistus išlaisvinantį pokytį, ir gana nedrąsiai jį pasitinka. Su didesne laisve įgauname daugiau atsakomybės. Atsakomybės nebe „gesinti gaisrus“ ir už žmogų atlikti jo darbus, o įgalinti jį, pagal jo galimybes, integruotis į visuomenę, norėti gyventi pilnavertiškai, be institucijų pagalbos. Negalios mes neišgydysime, tačiau galime žmogų aprūpinti priemonėmis, išmokyti, stiprinti jo pasitikėjimą, būti jam parama. Iki šiol iš mūsų buvo reikalaujama megzti ryšį, laikytis teisės aktų, pildyti šūsnis dokumentų, per daug nesigilinant į rezultatą. Dabar bus kitaip – bus svarbus pasiektas rezultatas, mūsų darbo poveikis klientui.
Tai tikrai gera žinia visuomenei – pagaliau pritaikome vakarietiškus standartus, apie kuriuos daug mūsų klientų anksčiau galėdavo tik pasvajoti. Jau yra gražių pavyzdžių Lietuvoje kai kurias socialines paslaugas teikti nuotoliniu būdu. Bus nelengva, tam reikia naujų įgūdžių. Mano minėtos suplanuotos solidžios investicijos į socialinių darbuotojų kvalifikaciją reiškia, kad šalia dabartinių darbų teks skirti laiko mokymuisi.
Kvalifikacijos kėlimo mokymai jau vyksta, ir aš neretai pastebiu nerimą savo kolegų akyse. Tai labai natūralu. Pokyčiai paprastai visus neramina, tai labai žmogiška. Tačiau pandemija ir kitos, atrodytų, viena po kitos vis užgriūnančios krizės, jau parodė, kad šis pasaulis vietoje nebestovi ir mes patys turime mokėti gyventi neramiame pasaulyje. Tai reiškia, kad nuolat turime patys mokytis ir vis iš naujo prisitaikyti. Tai dar vienas labai svarbus socialinio darbuotojo gebėjimas – ne tik pamatyti pokyčius, juose dalyvauti, padėti kitiems prisitaikyti, bet ir pačiam būti visa ko priekyje.
Didžiausi iššūkiai dar laukia
Taigi, galime pakelti šventinę taurę už tą visuomenės mąstymo pokytį, kuris vyksta. Tačiau socialinio darbuotojo naujametinėj taurėj, matyt, dar ilgai nebus šampano. Ir ne tik todėl, kad kasdien dirbame su įvairių priklausomybių turinčiais žmonėmis ir tai dažną atgraso nuo alkoholio vartojimo. Gerti taurės net ir sklidinos nealkoholinio vyno, tai yra atsipalaiduoti – nėra kada.
Migracija, robotizacija, klimato kaita, didėjanti nelygybė, – visa tai rodo, kad socialinis darbuotojas kaip niekada turi būti susikaupęs ir blaivus. „Už borto negalima palikti nė vieno“, – teigia vienas iš Žaliosios pertvarkos principų. Kas bus tie, kurie pasirūpins kiekvienu? Žinoma, kad ne robotai, o socialiniai darbuotojai. Socialinio darbuotojo specialybė, beje, viena iš nedaugelio, kurioje algoritmai nepakeis žmogaus. Tai gera žinia tiems, kurie norės pasirinkti šios profesijos studijas universitete. O kadangi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo prioritetu laiko socialinio darbuotojo atlyginimų kėlimą, reikia tikėtis, kad ta misija, kuriai atlikti esame nusamdyti, kaip profesionalai, bus įvertinta ne tik žodžiais.