Savo vaikams tokio darbo nelinkėtų
Su Nerijumi prieš pat jo kelionę į Škotiją susitinkame jo namuose Vilniuje. Čia mus pasitinka jo žmona Onutė su dvejų ir aštuonerių metų berniukais, kurie nuo mūsų neatsitraukia nė minutėlei. Vaikai džiaugiasi kiekviena akimirka su tėčiu, mat žino, kad rytoj jis vėl išvažiuos.
Taip Nerijus dirba jau dvylika metų: tris savaites būna su šeima, o šešioms išvyksta į Didžiąją Britaniją arba Vokietiją. Jis pripažįsta, kad visi uždirbti pinigai neatperka laiko be šeimos, tačiau nuolat stengiasi palaikyti ryšį bent per atstumą: kasdien su žmona kalbasi po 3-4 valandas, o kiekvieną mėnesį už sąskaitą tenka sumokėti beveik porą šimtų eurų.
„Vakare kalbamės mažiausiai valandą, o kai laukiausi antro vaiko, negalėdavau užmigti, tad naktimis bendraudavau su vyru. Mažasis, kai skambiname, būtinai turi matyti tėčio nuotrauką. O kaip kitaip išlaikyti ryšį? Trūksta mums jo labai, ypač kai auga du berniukai“, – tikina Onutė.
Onutė su Nerijumi susipažino, kai šis tik pradėjo dirbti su jos tėvu, kuris, sutapimas ar ne, taip pat yra tolimųjų reisų vairuotojas.
„Vaikystėje labai džiaugiausi, kai tėvo nebūdavo namie. Savaitei išvažiuodavo ir savaitę praleisdavo namie. Tačiau niekam nelinkėčiau tokio darbo. Nenorėčiau, kad mano kuris nors iš vaikų dirbtų tą patį“, – atvirai pripažįsta Nerijaus žmona.
Pavojus gyvybei tyko visur
Anot jos, šešios savaitės – itin ilgas laiko tarpas, tad ji džiaugtųsi, jei vyras nuolatos dirbtų Lietuvoje. Iki šiol jai vis dar sunku priprasti prie vyro profesijos, mat žino, kokie pavojai tyko kelyje.
„Dar ir šiandien, kai išlydžiu, nubraukiu ašarą. Būna, kad pamiršta parašyti žinutę ir nueina miegoti. O jei nepaskambina, sėdžiu ir nežinau, ar skambinti vadybininkui, ar ne, nes jis mato per kompiuterį, kur jis yra. Neramu visada, ypač kai vienu metu pabėgėliai labai dažnai puldavo, – ne vieną buvo padūrę. Prašydavau jo: tu tik nelipk lauk, tik nelipk“, – prisimena moteris.
Iš tiesų, kaip pasakoja Nerijus, Prancūzijos Kalės mieste siaučia pabėgėlių gaujos, mat jų tikslas – slapčia patekti į vilkiką ir per sąsiaurį persikelti į Angliją. Jų veikimo schema paprasta: ant kelio pastatytos kliūtys – šiukšlės, šakaliai ar kelio ženklai, kurie pristabdo visą eilę sunkvežimių. Pirmiausia jie bando sustabdyti pirmą automobilį ir sudaryti spūstį, kad pabėgėliai galėtų slapčia įlipti į kitus sunkvežimius. Taip esą veikia penkiasdešimt ar net visi šimtas migrantų.
„Kol važiuoji į uostą, jie puola: stabdo vilkikus, stato barikadas, apsimeta protestuotojais ir šoka į vidų. Per savo veidrodėlį mačiau: prapjovė mano sunkvežimio stogą ir jau norėjo įlįsti į priekabą, bet kadangi krovinys buvo iki pat viršaus, nebuvo ten vietos. Jei patenka į vidų, pasislepia tarp palečių, o jei anglai pričiumpa, kaltas vairuotojas, nors nieko ir nematė. Už vieną migrantą gaunama 2 tūkst. svarų bauda. Daug kas iš mūsiškių yra gavę baudų, o kiek dar jiems teko išmesti visą krovinį lauk, nes viskas buvo supjaustyta“, – pasakoja Nerijus.
Vairuotojas sako, kad į Kalės uostą jis kaip galima greičiau stengiasi įvažiuoti paryčiais, kai dar būna mažai automobilių: „Niekad nesustoju, į uostą neįvažiuoju, bet tiesiog įskrendu. 3-5 kilometrus iki jo man nebėra jokių taisyklių. Buvo net taip, kad užtvėrė man kelią šakaliais, tad teko taranuoti kliūtį. Mačiau, kad kokie penkiasdešimt siluetų tupi griovy. Jei būčiau sustojęs, visi pultų ir išdraskytų: užlenktų veidrodžius, mestų plytą į langą. Visiškas sužvėrėjimas, nes ne vieną vairuotoją taip ir papjovę yra.“
Pavojai tolimųjų reisų vairuotojų tyko visur, net tada, kai jie miega. Anot Nerijaus, dabar naujuose sunkvežimiuose įtaisyti specialūs užraktai, kad iš lauko pusės būtų neįmanoma atverti durų, nebent vagys išdaužtų langą. Anksčiau vairuotojai, kad apsisaugotų nuo plėšikų, ant durų segdavo diržus. Tačiau net ir tokios priemonės, anot jo, ne visada gelbėjo.
„Stengiuosi stoti, kur yra saugomos aikštelės, nes degalinėse gali ir apiplėšti. Mano vienam draugui yra taip nutikę – per skylę įpurškė dujų, kurios arba užmigdo, arba paralyžiuoja. Jis matė žmonių siluetus, kad viduje viską drasko, tačiau suparalyžiuotas nieko negalėjo padaryti. Būna, kad vairuotojai uždūsta nuo dujų“, – pažymi jis.
Žmonos dėkoja, kai parveža blaivius vyrus
Kitas šalimai stovintis vairuotojas, anot Nerijaus, gal ir girdės vagis, bet nieko nedarys: „Koks rumunas tikrai stebės kaip tave laužia. Kai važiuodavau dirbti į Rusiją, turėjome fūristų bendruomenę, nes patys rusai ir baltarusiai labai draugiški. Europoje retai sutiktumėte draugišką fūristą, o patys lietuviai pavydūs, tad stengiuosi kuo mažiau su jais bendrauti.“
Nerijus pripažįsta, jog su kitais vairuotojais jam nėra apie ką kalbėtis, mat kai jie ilsisi, nuolatos girtauja: „Yra žmonių ratas, su kurias pabendrauju, o kiti šneka nesąmones ir laisvu laiku dažniausiai geria. Jie neturi ką veikti ir bėga nuo žmonų. Namuose niekas neleidžia išgerti, velnių dažniausiai duoda. Anksčiau, kai autobusiuku grįždavome į Lietuvą, viduje paprastai visi gerdavo ir rūkydavo. Visą ekipažą išmokiau to nebedaryti, tai žmonos man vėliau dėkojo: ačiū, kad blaivą vyrą parvežat namo.“
Jis priduria, kad kiti dažniausiai rūko ir savo sunkvežimio viduje – 6 kv. metrų namuose ant ratų. Maža to, pasitaiko ir tokių, kurie per šešias darbo savaites tik tris kartus pasikeičia rūbus: „Miega su tais pačiais marškinėliais – ne vieną mačiau. Neina praustis ir smirda kaip velniai.“
Sporto klubams išleidžia 100 eurų
Pats Nerijus, galima sakyti, yra netradicinis tolimųjų reisų vairuotojas – savo laisvą laiką jis išnaudoja sportuodamas. Vyras įsigijęs trijų sporto klubų abonementus skirtingose šalyse: Lietuvoje, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, mat neįsivaizduoja savo dienos be sporto. Tuo atveju, jei Nerijus negali nueiti į vietinį sporto klubą, jis sandėlyje pats įsirengia sporto salę.
„Atvažiuoju penktą valandą ryte, iki pietų pamiegu, pavalgau, tada tris kilometrus einu iki sporto klubo, kur sportuoju tris ar keturias valandas. Tuomet grįžtu, pasigaminu valgyti ir einu miegoti“, – eilinę savo dieną apibūdina jis.
Intensyviai sportuoti jis pradėjo tik prieš kelis metus. Tuomet Nerijus svėrė 125 kg ir vos per keturis mėnesius jam pavyko numesti 27 kg. Šiandien 38-erių vyras pajėgia pakelti daugiau kaip 200 kilogramų, o kojomis išstumia daugiau nei toną. Pasiekti tokių neįtikėtinų rezultatų jam padėjo lietuvis sporto treneris Vytautas Šefeldas, su kuriuo Nerijus ruošiasi vasarą vyksiančiai trikovei.
Pašnekovas aiškina – sukaupti tiek jėgų jam padeda maistas. O valgo jis įspūdingai daug: per vieną valgymą vyras gali įveikti kilogramą vištos krūtinėlės, o 15 kiaušinių – per tris kartus. Visą maistą Nerijus gaminasi pats – sunkvežimyje visada su savimi turi dujų balioną ir viryklę.
Lenkiškus sunkvežimius apmėto bananais
Anglijos pakelės aikštelėse paprastai stovi vagonėliai su virtuve bei tualetai su dušais. Nerijus pripažįsta, kad apsilankymus tualete dažnam vairuotojui tenka riboti, tad kiekvienas sukasi kaip išmano: „Pamiškėse niekada nestoju, visad tik kur yra tualetas. Prieš ilgesnę kelionę negeriu daug vandens, kad nereikėtų dažnai stoti. Kiti naudoja buteliukus, o ką daryti? Pasitaiko, kad niekur tualeto nerasi.“
Nerijus pasakoja, kad tokiame įtemptame darbe pasitaiko ir kuriozų. Visai neseniai įmonė pakeitė jo sunkvežimio registracijos numerius į lenkiškus, tad būna, kad iš pravažiuojančių automobilių žmonės apmėto bananais. Vairuotojų lenkų esą niekas nemėgsta, nes šie atsisako šnekėti angliškai.
„Su racijomis nebebendraujame, nes lietuviškai niekas nebekalba. Su draugais, šeima ir vadybininkais kalbame per „WhatsApp“ programėlę. Lietuvių dabar likę mažuma, Lietuvos įmonėse daugiausia ukrainiečių ir baltarusių, pasitaiko darbuotojų net iš Filipinų ir Makedonijos, o lietuviai dirba užsienio logistikos įmonėse“, – tikina Nerijus.
Esą lietuviai renkasi gyvenimą užsienyje dėl didesnių atlyginimų, nors, pasak Nerijaus, Lietuvos ir užsienio kompanijose jie skiriasi nedaug – 300-400 eurų: „Vokietijoje ar Anglijoje dirbsi pusę metų ir gausi tik 2-3 savaites atostogų, o čia aš bent pas šeimą galiu grįžti. Mažai tikrai uždirbu, pinigai neatperka to laiko be šeimos. Jei žmona nedirbtų, tai būtų tikrai sunku išsilaikyti.“
Anksčiau fūristai Lietuvoje gyvendavo geriausiai
Nerijaus žmona priduria, kad jaunai šeimai su dviem vaikais, turint buto paskolą, automobilį, išties būtų sunku pragyventi vien tik iš tolimųjų reisų vairuotojo atlyginimo.
„Kai Lietuvoje dar buvo litai, aš galėjau drąsiai nedirbti, mums nieko netrūko. Sugebėjome per pusę metų susitaupyti didžiąją dalį buto pradinio įnašo, nors tuo metu dar nuomojomės kitą butą. Įvedus eurą alga tapo didesnė, bet perkamoji galia – visai kita. Anksčiau sakydavo, kad fūristai – tarp daugiausiai uždirbančių Lietuvoje ir gyvena geriausiai. Tai buvo faktas“, – tvirtina Onutė.
Nerijaus teigimu, 2 tūkst. eurų per mėnesį gal ir uždirba vairuotojas iš Vokietijos, o Lietuvoje atlyginimai kuklesni. Maža to, kai tris savaites vyras praleidžia namuose, įmonė už tai nemoka. „Per tris savaites praktiškai jokių pajamų negaunu. Galima gal kažkur kitur eiti dirbti, kiti vairuotojai taksistais įsidarbina, bet aš noriu pabūti su šeima“, – tikina pašnekovas.
Vyras pasakoja, kad anksčiau vairuotojai rasdavo būdų, kaip užsidirbti ir antrą atlyginimą: iš Rusijos jie parsiveždavo triskart pigesnio kuro ir jį perparduodavo. Dabar esą taip daro mažuma.
„Vairuotojai išvažiuoja su norma, užsipila pilnus bakus, o grįžę namo nusipila savo ir palieka apskaičiavę normą, kokia turi būti. Bet tai nėra vagystė, įmonė sunkvežimius leidžia naudoti kaip transportavimo priemonę. Užsipildavo juk už savo pinigus, tik vėliau perparduoda brangiau. Taip būdavo galima užsidirbti 300-400 eurų – beveik antrą atlyginimą“, – aiškina Nerijus.
Jei nesutinki duoti kyšio, gali ir nušauti
Į Rusiją vyras pradėjo važinėti, kai tik pradėjo dirbti, būdamas 20-ties. Anot jo, be pinigų ten niekur nebuvo įmanoma nuvažiuoti, mat tik su kyšiu pavykdavo įveikti visą atstumą. Įmonė į tai atsižvelgdavo ir patiems vairuotojams papildomai duodavo du arba tris tūkstančius rublių. Tiesa, vieno įvykio Rusijoje Nerijus niekad nepamirš.
„Buvau dar tik 21-erių vaikis, išdirbęs metus laiko, – viskas buvo nusispjaut, tad specialiai nervindavau policininkus. Vieną kartą taip įsiutinau pareigūną, kad šis mane norėjo nušauti, mat nesutikau duoti kyšio. Susinervino, nes negalėjo įrodyti, kad esu kaltas. Prie smilkinio prikišo automatą ir sako: nušausiu. Dar liepdavo rašyti pasiaiškinimus, o aš ten bet ką surašydavau – lietuvišką eilėraštį. Jie man: nesuprantam lietuviškai, o aš jiems: nemoku rašyti rusiškai. Kai atsirado šeima, truputį surimtėjau, daugiau taip nebedarydavau“, – juokiasi vairuotojas.
Išveža į mišką ir palieka
Vyras pasakoja, kad prieš 7-erius metus vairuotojai dažnai gabendavo viskį. Kažkas iš įmonės suteikdavo informaciją apie brangų krovinį ir pakelėse jau tykodavo plėšikai. Visgi net ir saugomosiose vietose vagims pavykdavo apgauti ir pridaryti 4 mln. eurų vertės nuostolių.
„Iš saugomos įmonės aikštelės buvo pavogę dvi priekabas su viskiu. Atvažiuoja automobilis, prisikabina priekabą ir tiesiog išvažiuoja. Niekas net nesuprato, kad apvogė. Būna, kad lenkus išveža į mišką ir palieka: nueini degalinėje į tualetą, prikiša šautuvą, pasiima krovinį ir patį vairuotoją. Tiks niekas tokių atvejų nesuseka“, – tvirtina jis.
Nerijaus istorijos dar nesibaigia. Vyras prisipažino, kad per 10 metų jis tik vieną kartą pateko į rimtą avariją.
„Londone automobilis aplenkė mano sunkvežimį ir specialiai pristabdė, o aš įvažiavau į galą. Automobilis apsivertė ir vos nenuvirto nuo Karalienės tilto, o vairuotojas neva sunkiai susižalojo. Vaidindamas kreivą šleivą išlipo, o kai pasakiau, kad turiu video medžiagą, iškart atsitiesė, o liudininkas pabėgo. Gerai, kad turėjau registratorių, tad likau nekaltas“, – prisimena jis.
Baudos ant kiekvieno kampo
Nerijus pripažįsta, kad jo darbas išties pavojingas ir itin atsakingas, mat kiekviena jo darbo minutė yra fiksuojama. Jei krovinys vėluoja, vairuotojas lieka kaltas, o įmonė gauna baudą. Ir nesvarbu, kad kelią gali užtverti, siausti audros ar pūgos, užpuola migrantai ar susidaro automobilių spūstys. Tiesa, Nerijui dar nei karto per tiek metų neteko vėluoti ir krovinius jis visuomet pristato laiku. Anot jo, šiame darbe per daug ilsėtis negalima, mat iškart vairuotojas gauna baudą už viršyta laiką.
„Daugiausia galiu vairuoti 4 valandas 30 minučių. Tada sustoju 45 minutėms ir vėl vairuoju tiek pat laiko. Dažnai būna, kad neprivažiuoju aikštelės, nes trūksta kelių minučių, tad turiu sustoti ir padaryti 45 minučių pertrauką. Jei viršysiu kelias minutes, gali nubausti 60 eurų“, – pažymi jis.
Sniegas, lietus ar ledas – bet kokiomis sąlygomis vairuotojas privalo spėti priduoti krovinį laiku. Vidutinis sunkvežimio greitis – 85 km/val. Nerijus per vieną naktį – 10 valandų – įveikia apie 840 kilometrų, per dvi naktis – 1,5 tūkst., o per savaitę – 3 tūkst. kilometrų.