Atviras namų tvarkytojos pasakojimas apie tai, kaip iš tiesų gyvena pasakiškai turtingi žmonės

Namų tvarkytojos – tarsi nepastebimos. Turtuoliams jos – ne ką daugiau nei robotai, prisistatantys į namus, atliekantys savo darbą ir tuoj pat dingstantys. Tačiau juk aišku, kad namus tvarkančios moterys – lygiai tokie pat žmonės kaip ir jų klientai. Jos viską girdi ir viską mato, todėl apie savo darbdavių gyvenimą neretai žino daug daugiau nei artimiausi giminaičiai.

Ambicijų ir talentų nestokojanti Stephanie Land, svajojusi apie rašytojos karjerą, būdama 20-ies tapo vieniša motina ir, kad sudurtų galą su galu, nutarė verstis namų tvarkytojos amatu Vašingtono valstijoje.

Kalbėtis su namų šeimininkais jai beveik netekdavo. Ji net nėra tikra, kad visi darbdaviai įsiminė jos vardą. Užtat pati apie tuos žmones S. Land sužinojo labai daug – tikrai daugiau negu būtų norėjusi. Ji tvarkė jų vaistinėles ir valė dulkes nuo lentynų su nuotraukomis. Bet tai toli gražu ne viskas: ji jausdavosi taip, it būtų panardinta į tų žmonių gyvenimo tragedijas, finansines problemas ir asmenines paslaptis.

Norėdama prasiblaškyti, S. Land mėgdavo galvoti pavadinimus namams, kuriuose dirbdavo, ir pseudonimus žmonėms, kuriuos aptarnaudavo. Tarp vietų, kuriose jai tekdavo darbuotis, buvo „Liūdesio namai“, „Ūkininkų valdos“, „Virėjo namai“.

Vis dėlto niekas nesugebėjo nustebinti jos taip stipriai, kaip Cigarečių ledi – vidutinio amžiaus moteris, kartu su vyru, statybų magnatu, gyvenusi šalia golfo laukų. Viskas jos gyvenime buvo tiesiog idealu. Netgi šukuosena ir makiažas bet kuriuo paros metu atrodė taip, tarsi ji būtų ką tik grįžusi iš grožio salono.

Namai buvo apstatyti dailiais, šiuolaikiškais ir, savaime aišku, nepriekaištingai švariais baldais. Tokiais švariais, kad juos išvydusi S. Land nusistebėjo, kurių galų tie žmonės ją pasamdė.

Vis dėlto šeimininkė turėjo vieną paslaptį. Pirmiausia prie namų Stephanie pastebėjo cigarečių pelenus, o vėliau rado už kriauklės paslėptą peleninę – idealiai švarią, išplautą iki blizgesio. Tik cigarečių ji neaptiko iki pat tos dienos, kai nutarė išeiti iš namų pro garažą ir pastebėjo šaldymo kamerą. Ją atidariusi Stephanie išvydo neabejotiną nusikaltimo įrodymą – pakelį plonų prestižinės markės cigarečių. Toks radinys negalėjo nesukelti pergalingos šypsenos.

„Pamėginau įsivaizduoti, kaip ji, parėmusi ranka smakrą, rūko cigaretę... Paskui atsistoja, šiek tiek pasitaiso plaukus, iškrato iš peleninės pelenus ir imasi šveitimo, – prisiminė Stephanie vėliau parašytuose memuaruose. – Nustebtino tikrai ne rūkymas, o tą procesą gaubiantis slaptumas, energija, kurios moteris negailėjo siekdama palaikyti nepriekaištingo gyvenimo iliuziją.“

Po memuarų – serialas

2019-aisiais išėjusi Stephanie Land memuarų knyga „Maid: Hard Work, Low Pay and a Mother‘s Will to Survive“ („Tarnaitė. Sunkus darbas, žemas atlygis ir motinos noras išgyventi“) ne tiktai tapo bestseleriu, bet ir privertė namų tvarkytojus samdančius žmones susimąstyti, kiek daug apie juos sužino jiems dirbantis personalas. Po knygos pasirodymo S. Land gavo begalę laiškų nuo namų darbininkais dirbančių žmonių, kuriuos atviras pasakojimas apie elito gyvenimą ne tik nustebino, bet ir suglumino.

S. Land knyga sudomino apie dešimt prodiuserių kompanijų. Galų gale ekranizavimo teises išsipirko „Netflix“ ir jau 2021-ųjų rudenį buvo pradėtas transliuoti S. Land gyvenimo motyvais paremtas serialas „Maid“ („Tarnaitė“). Pagrindinis vaidmuo jame buvo patikėtas aktorei Margaret Qualley – šiuo metu kylančiai žvaigždei, žiūrovams jau pažįstamai iš Quentino Tarantino juostos „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in... Hollywood“).

S. Land sakė nuoširdžiai tikinti, kad serialo kūrėjams pavyks kuo tikroviškiau pavaizduoti, su kuo tenka susidurti visuomenės grietinėlę aptarnaujančiam personalui – tai grupei žmonių, kuriems prisieina dirbti sunkius kasdienius darbus ir likti nepastebimais.

„Aš paprasčiausiai žinau, kad atlygis už tą darbą toli gražu nėra toks, koks turėtų būti“, – paaiškino S. Land.

Nuo pornografijos iki klounų namų

Viena pirmųjų vietų, kuriose S. Land teko darbuotis, tapo „Pornografijos namai“. Tų namų sienos buvo nukabinėtos apie laimingą santuokinį gyvenimą bylojančiomis nuotraukomis, kurioms pozuojantys šeimynykščiai vilkėjo vienodus megztinius ir plačiai šypsojosi žvelgdami į objektyvą. Vis dėlto su laiku S. Land ėmė suprasti, kad šeimininkų santykiai nėra tokie nepriekaištingi, kaip tektų spręsti pagal nuotraukas. Iš pradžių sutuoktiniai ėmė miegoti atskiruose kambariuose, o labai greitai šeimininko spintelėje S. Land aptiko flakoną su lubrikantu ir visą stirtą pornografinio žurnalo „Hustler“ numerių.

„Aš nieko niekada nesmerkiau už pornografinių leidinių žiūrinėjimą, tačiau kurių galų palikti viską tokioje vietoje, kurią būtinai prieis namų tvarkytoja?“ – stebisi S. Land savo knygoje.

Šeimininkės miegamajame S. Land laukė dar vienas siurprizas – keletas moterims skirtų bulvarinių romanų su ypač iškalbingomis iliustracijomis. Knygiūkščių taip pat nebuvo pasistengta bent kiek paslėpti nuo pašalinio žvilgsnio.

„Ėmiau įsivaizduoti, kai tie du žmonės užsidaro atskiruose miegamuosiuose, o tada ima fantazuoti apie svetimus partnerius, galbūt net svetimus gyvenimus“, – prisipažįsta S. Land.

„Klounų namai“ buvo išdekoruoti kraupiais cirko juokdarių liūdnomis akimis portretais. Tie juokdariai, kaip rodėsi S. Land, žvelgė į pačią sielą. „Šlamšto kolekcionierių namuose“ jai teko imtis pačiame kambario centre į krūvą suverstų drabužių, indų, knygų ir rankinių. Šeimininkas tą krūvą šlamšto pavadino savo nedidele paslaptimi.

Kai kurie S. Land klientai elgėsi ypač nedraugiškai, net despotiškai. Iš vieno prestižiniame rajone stovinčio milžiniško namo šeimininkų griežčiausio papeikimo namų tvarkytoja sulaukė tik todėl, kad ant asfalto prieš namus buvo ištiškę keli tepalo lašai iš jos automobilio. Po šios pastabos S. Land buvo priversta statytis automobilį atokiau, o tada tempti į kalną sunkiausius krepšius su valymo priemonėmis. Kai kurie klientai tiek nepasitikėjo namų tvarkytoja, kad nuolatos paskui ją sekiojo. Vienų namų šeimininkė net specialiai išdėliojo brangius papuošalus taip, kad jie kristų į akis, tikėdamasi pričiupti masalu susiviliojusią S. Land nusikaltimo vietoje.

Pati pasisamdė namų tvarkytoją

Vis dėlto pasitaikydavo ir tokių žmonių, kurie jaunai moteriai atsilygindavo gerumu. S. Land su šiluma prisimena vyrą, vardu Henry, auginusį porą australų aviganių. Vieną penktadienį vyras nusprendė paruošti vakarienę iš omarų. Jis specialiai pagamino daugiau negu reikėjo, kad pavaišintų namų tvarkytoją. Kai jos darbo diena pasibaigė, Henry įteikė dėžutę su omarais, kad moteris, sugrįžusi namo, iškart turėtų ką pavalgyti.

Visgi net ir tokie dosnumo gestai buvo bejėgiai išsklaidyti nejaukumą. Kaip tikina S. Land, ją persekiojo neteisybės nuojauta: supratimas, kad ji ir jos klientai skirtinguose visuomenės sluoksniuose atsidūrė tiktai dėl jos asmeninio apsisprendimo. Ypač sunku susitaikyti su tokia padėtimi, esą, būdavo tada, kai jos klientais tapdavo bendraamžiai ar netgi jaunesni asmenys.

S. Land tikrai turėjo savų ambicijų. Vos tik nutaikydavo progą, ji tuojau pat skaitydavo knygas, o kiek vėliau pradėjo vesti internetinį tinklaraštį. Galop moteriai pavyko išsirūpinti stipendiją ir baigti anglų kalbos studijas Montanos universitete.

Dabar S. Land – sėkmės lydima rašytoja, gyvenanti su mylimu vyru ir auginanti tris nuostabius vaikus. Finansinė moters padėtis taip pat gerokai pasikeitė – šiandien ji ir pati be vargo gali nusisamdyti namų tvarkytoją. Vis dėlto ilgą laiką S. Land šito iš principo nedarė. Tiktai tada, kai stipriai susitraumavo nugarą ir apsieiti be pagalbos jau nebegalėjo, ji nusisamdė sau pagalbininkę – vienišą motiną, vardu Michele.