Tiesa, „Panevėžio balso“ kalbinti ieškotojai tik nusišypso išgirdę tokias svajones – panašūs laimikiai itin reti. Kita vertus, pripažįsta, kaip tik tai ir yra šio hobio esmė: ne tik pats veiksmas, bet ir vaizduotė. Juk pasaulyje dar tiek daug neatrastų vertybių – vadinasi, ir galimybių tapti vienu iš laimės kūdikių, aptiksiančių žemės gelmėse slypintį lobį.
Tenka užsitraukti ir žmonos rūstybę
„Nesu nusistatęs, ko konkrečiai ieškau, todėl vertinu visus radinius. Jie turi savo istoriją, atitinka tam tikrą laikmetį ir amžių“, – sako panevėžietis Mantas Lukša, jau bemaž dvejus metus rankose laikantis metalo detektorių ir su juo šukuojantis apylinkes.
Per tą laiką įgijusį nemenkos patirties Mantą linksmina žmonės, įsivaizduojantys, kad ieškotųjų kišenės pilnos aukso.
„Ne taip lengva aptikti vertingesnį radinį, įdomesnę vietą, – aiškina vyras. – Juk tam reikia ir laiko, ir pastangų, ir išlaidų.“
„Aukso karštine“ M. Lukša užsikrėtė dirbdamas Norvegijoje. Kai garbaus amžiaus kolega užsiminė lietuviui, kad užsiima paieškomis su metalo detektoriumi.
„Papasakojo, kaip viskas veikia. Sako, patikėk, atsipalaidavimas garantuotas. Na, šiaip ne taip įkalbino mane“, – prisimena pašnekovas.
Pirmiesiems bandymams Mantas pasakoja įsigijęs patį pigiausią detektorių iš internetinės parduotuvės. „Pirmas išėjimas ir paieškų rezultatas – krūvelė vinių. Antras išėjimas – jau ir pirma monetėlė, norvegiška krona. Trečias išėjimas – jau trys monetos. Šaunu!“ – prisimena.
Tokios sėkmės pakako, kad ryžtųsi investuoti į kiek rimtesnį prietaisą paieškoms. „Ilgai svarstęs, ne vieną ir ne dvi valandas prasėdėjęs internete susidariau nuomonę, kad jei nori įsigyti daiktą, tai rinkis tik gerą“, – šypteli Mantas. Pasak ieškotojo, kiekvienas metalo detektorius veikia skirtingai, tad jis nusprendęs nusipirkti profesionalų, kad šio nebereikėtų keisti į dar kitą.
Tądien po darbų, nieko nesakęs net žmonai, nuskubėjo į metalo detektorių parduotuvę Norvegijoje jau žinodamas, ko ten važiuoja ir kokį metalo detektorių pirks. Panevėžietis dabar juokiasi pasakodamas, jog pirkinys jam kainavęs daug daugiau nei ta gan nemaža suma, kurią paliko parduotuvėje. Mantui teko patirti ir ką reiškia moters rūstybė, mat paskui žmona bemaž savaitę su juo nekalbėjo.
„Mano pasirinkimas buvo MINELAB CTX 3030, – vis dar entuziastingai apie savo pirkinį kalba ieškotojas. – Tai buvo labiausiai patikęs variantas, todėl kad puikiai dirba renkant smulkmenas, su juo galima nerti į vandenį ir ieškoti stambesnių metalių didesniame gylyje nei paviršiuje.“
Tokioms paieškoms M. Lukša turi dar ir naro kostiumą. Tiesa, po vandeniu galima tikėtis rasti daugiausia šiuolaikinių papuošalų – pamestų žiedų, grandinėlių, auskarų. Bet kur kas dažniau pasitaikantis „laimikis“, anot Manto, būna įvairiausi žvejybos reikmenys – nutrūkę kabliukai, švino svareliai ar blizgės.
Lobis – kiekvienam savas
M. Lukša neslepia į savo pomėgį įklimpęs taip giliai, kaip tik įmanoma. Prisimena, kai į rankas paėmęs naują išmanųjį metalo detektorių manęs, kad atsidūrė kosmose.
„Ilgos naktys, praleistos savo teritorijoje, bandymai, mėginimai… – atsidūsta vyras. – Prireikė ne vieno mėnesio, kol išmokau juo naudotis.“ Aistringą ieškotoją džiugina bet koks radinys, kiekviena smulkmenėlė – ar tai būtų aliumininis kryželis ar sovietinė moneta.
„Kai paklausi kitų, ką jie tikisi rasti, atsakymas būna, kad lobį, – šypsosi Mantas. – Bet juk lobio sąvoka visiems skirtinga. Rasti bent dvidešimt monetų vienoje vietoje kažkam jau lobis, o kitas mąsto apie kilogramą aukso.“
Ieškotojų tikslai irgi tokie pat skirtingi, kaip ir svajonės. M. Lukša tikina nė vieno savo radinio nėra pardavęs juodojoje rinkoje.
„Hobis yra hobis, – samprotauja vyras. – Niekada nesiejau ir nesiesiu to su pragyvenimo šaltiniu. Nesiekiu „prisidurti“ prie algos. Kiek visko prikasta – gražiai sudėliota. Monetos – į albumus, kiti radiniai guli suskirstyti dėželėse…“
„Turbūt tai nebe hobis, o liga, nuo kurios nėra išrastų vaistų“, – kiek pasvarstęs priduria Mantas. Jis neslepia, kad šiame užsiėmime būna tiek laimės pliūpsnių, tiek nusivylimų.
„Užeini į numatytą paieškų vietą, o ten, pasirodo, buvusi sodyba, kurios jau seniai nebėra. Prisirenki vielučių, aliuminio ir krūvą šiukšlių. Bet kitąkart, žiūrėk, ir radinukai pasipila“, – pasakoja ieškotojas. Įdomiausias Mantui radinys buvo Romos imperiją menanti moneta.
Šią vyras ypač saugo. „Esu sendaikčių, monetų, žiedų mėgėjas“, – prisipažįsta. Visgi šis pomėgis panevėžietį, jo paties teigimu, praturtina ne tik radiniais, bet ir geromis emocijomis.
„Nuostabi gamta, grynas oras, sportas… Būna, jog vaikštinėdamas aštuonis ar dar daugiau kilometrų nueini. O dar adrenalinas! Randi ką nors, širdis stuksena, rankos dreba, norisi kuo greičiau apžiūrėti tą gražuolį!“, – neslepia pašnekovas.
Ir ieškotojams galioja garbės kodeksas
Ypač sudėtingas dalykas ieškotojams, M. Lukšos teigimu, yra rasti tinkamų vietų. „Reikia turėti daug žinių, kur kasti, ką kasti, o kur išvis negali nė kojos įkelti, – vardija jis. – Yra „raudonosios zonos“, kuriose draudžiama kasinėti, nes tai – kultūros paveldo teritorija, tad į tokias vietas net nelendame“.
„Mes nesame vadinamieji juodieji archeologai, kurie eina bet kur ir bet kada, – Mantas kategoriškai atmeta ieškotojams kartais lipdomą kapų plėšiko etiketę. – Stengiamės šį hobį išlaikyti švarų ir nepiktnaudžiaujame įstatymais.“
Todėl pirmasis dalykas, kuriuo pasirūpina Mantas prieš pasirodydamas kur nors su detektoriumi rankose, – išsiaiškinti, ar ta vieta nėra įtraukta į kultūros vertybių registrą. Kone geriausiais bičiuliais panevėžietis sako galintis vadinti vietos ūkininkus, paprastai mielai duodančius leidimą kasinėti savo žemėje. Nors pasitaiko, kad ir jie būna nepatenkinti ieškotojų draugija.
„Kartais nuvažiuoji pas ūkininką gauti leidimo, o šis piktu balsu rėžia, jog negalima. Paklausi kodėl – ir atsakymas aiškus: po paskutinio kasinėjimo paliktos didžiausios duobės, net iki pusės metro ar dar gilesnės… Pagrindine kasinėtojų taisyklė – būk malonus, palik vietą tokią, kokią radai, – kategoriškas Mantas. – Tie, kurie palieka atkastas duobes, tarp mūsų paprasčiausiai nepageidaujami.“
Labiausiai panevėžietį džiugina pamažu šylantys ieškotojų ir paveldosaugininkų bei archeologų santykiai – kasinėtojai nebesijaučia didžiausiais nusikaltėliais.
„Su paveldosaugininkais bendradarbiaujame taip, kaip ir dera: vertybes pristatome jiems, kas jau lieka, tas lieka“, – patikina Mantas. Štai, sako jis, ir praėjusį savaitgalį vykusiame ieškotojų sąskrydyje bičiulis, radęs XI–XIII amžiaus segę, kaip mat ją perdavė Kultūros paveldo departamentui.
„Dėl tokių radinių gali turėti daugiau problemų nei naudos“, – atvirauja panevėžietis, kaip ir visi Lietuvos ieškotojai šiek tiek pavydintis kolegoms britams. Anglijoje kasinėtojams už atsakingoms institucijoms perduotus vertingus radinius mokama daugiau, nei tie kainuotų juodojoje rinkoje.
„Tad „juodųjų archeologų“ ten net nėra“, – sako Mantas. Nepaisant to, visi sąžiningi ieškotojai Lietuvoje stengiasi bendradarbiauti su paveldosaugininkais ir archeologais. Būna, kad ir pastarieji patys paprašo jų pagalbos.
„Labai stengiamės padėti, glaistyti santykius, panaikinti visas prarajas“, – tikina ieškotojas.
Retai atsiperkantis malonumas
M. Lukšai pritaria ir 29-erių panevėžietė Milda Jepštytė. Anot jos, žmonių vadinamieji lobių ieškotojai jokiu būdu nesiekia žalos valstybei ar jos paveldui. Tai tiesiog mėgėjai, ieškantys istorijos pėdsakų „Tai yra savotiškas laisvo laiko leidimas tikslingai jį nukreipiant į savo tautos praeitį, – pabrėžia Milda, jau bemaž penkerius metus ieškanti paslėptų „lobių“. – Ir šiuo metu šis hobis yra visiškai legalus, kaip ir bet kuris kitas – tarkime, žvejyba ar medžioklė.“
Kita vertus, ieškotoja išlieka realistė: nors kultūros paveldo grobstymas ir jo slėpimas nėra lobių ieškotojų tikslas, kaip ir daugelyje situacijų, atsiranda asmenų, kurie nusižengia taisyklėms ir visuomenės akyse meta šešėlį ant tų, kurie nuoširdžiai laikosi įstatymų. Būtent dėl to visiems ieškotojams yra klijuojama juodųjų archeologų etiketė.
„Bet juk juodoji archeologija neturi nieko bendro su kasinėtojais“, – neslepia apmaudo mergina. Daugumos nuomone, teigia ji, jeigu jau vadiniesi ieškotoju, tada kasi ir ieškai tik lobių, o lobis – tai visada didelis bei brangus radinys.
„Bet, deja, rasti lobį nėra taip paprasta, – užtikrina M. Jepštytė. – Mano manymu, tai yra sunkiau, negu laimėti loterijoje aukso puodą.“ Dažniausi jos ir kolegų radiniai būna pamestos monetos, papuošalai, sagos, buities smulkmenos. Tiesiog nežinantieji šio pomėgio subtilybių mano, kad visi seni daiktai itin brangūs. „Iš tiesų tai net ir kelių šimtų metų senumo pinigėlio vertė kartais būna simbolinė, – tvirtina Milda. – Radinių vertė labai retai kada būna didesnė už investicijas į šį pomėgį.“
Kam – meškerė, kam – metalo detektorius Visuomenėje, deja, vis dar vyrauja klaidingoji nuomonė apie „lobių ieškotojus“. Kitose šalyse šis pomėgis tiesiog yra lygiavertis kitiems. Mergina sako, jog būtina atskirti du labai skirtingus dalykus – žmones, kurie siekia tik naudos ir pelno sau, ir žmones, kuriems paieškos tapę gyvenimo būdu.
„Juk čia tas pats, kaip žvejyboje, – ar tu žvejosi sąžiningai su meškere, ar statysi tinklus. Vieni ieško pelno, kiti – pramogos“, – konstatuoja Milda.
Ir primena praėjusiais metais plačiai nuskambėjusią istoriją, kai ieškotojai su metalo detektoriais, bendradarbiaudami su archeologas, atvėrė turiningą Lietuvos piliakalnių istoriją. Tąkart Medvėgalio ir Bilionių piliakalniuose rasta dar Romos imperiją menančių monetų, tūkstančių metų senumo segių, aptiktas sidabrinis skandinaviško tipo lydinys.
Buvo ir daugybė kitų vertingų radinių. Pati M. Jepštytė „aukso karštinei“ pasidavė prisiklausiusi gero draugo pasakojimų apie šį užsiėmimą. Iš pradžių į lobių paieškas Milda leisdavosi su tuo pačiu bičiuliu ir žiūrėjo į tai tik kaip į linksmą laisvalaikio praleidimą.
Kol taip įsitraukė, kad dabar drąsiai per laukus ne vieną ir ne du kilometrus klampoja ir viena. Vos pradėjusi paieškas su metalo detektoriumi, mergina neslepia susidūrusi su kritikos ir negatyvumo lavina.
„Ko tik nesu girdėjusi! – pasakoja Milda. – Ir kad esu keistuolė, ir kad moterims čia išvis ne vieta… Tačiau kuo čia dėta lytis? Kam turėtų būti svarbu, ar aš meškeriosiu, ar žaisiu futbolą, ar vaikštinėsiu su metalo detektoriumi?“
Vietas paieškoms Milda irgi renkasi labai atsakingai. Dažniausiai susitaria su privačių laukų savininkais, kad ten mažumėlę pakasinės. Šiuos, sako, tokie prašymai šiek tiek nustebina, tačiau didelio nepasitenkinimo nerodo.
„Ypač kai pažadu, jog po mano paieškų laukas bus lygut lygutėlis, tarsi jame nė nebūtų vaikščiota ar kasinėta“, – šypteli ieškotoja. Ir išties, pasak M. Jepštytės, laukų savininkai dažniausiai būna nepatenkinti tik tuo, jog jų žemes metalo ieškotojai paverčia kiaulide. „Labai apmaudu“, – kolegai antrina mergina.
„Nejaugi taip sunku po savęs susitvarkyti ir užkasti duobes, kuriose kažką aptikai? Būna atvažiuoji į vietą, išlipi su metalo detektoriumi, o ten duobė ant duobės! Ir dar žemės savininkas atlekia visas nepatenkintas. Bet pakalbi, nuramini… Tada taip ir norisi pasakyti, jog ieškotojai pjauna šaką ant kurios patys sėdi“.