Paskutinio skrydžio emocijoms dar neišblėsus, su profesionaliais pilotais H. Losu ir V. Šeninu kalbėjomės apie įsimintiniausius skrydžius bei piloto darbo subtilybes, rašoma pranešime spaudai.
– Ar visas šalis apskridote? Kokius išskirtumėte įspūdingiausius karjeros momentus?
H. Losas: Iškart pasakysiu, kad nebuvau Australijoje, na ir Antarktidoje, o visur kitur buvau (šypsosi). Kaip didžiausią nuotykį išskirčiau Butaną, kuriame skraidyti leidimą gali gauti anaiptol ne bet kas. Mokymai ten buvo išties sudėtingi: aukštas oro uostas, siauras, trumpas nusileidimo takas, aplink kalnai – tikrai buvo įdomus iššūkis ir labai daug emocijų. O šios šalies grožį sunku nupasakoti žodžiais, tai reikia pamatyti! Skrydis virš Everesto yra nepamirštama patirtis!
V. Šeninas: Džiaugiuosi, kad mano karjeroje buvo daug gražių, saugių skrydžių, o kadangi piloto kabinoje dažnai saulėta, esu gavęs daug vitamino D (šypsosi). Kraštinis taškas, į kurį buvau nuskridęs, yra Vladivostokas. Ten esu vedęs mokymus rusų pilotams, tačiau taip ir neaplankiau Japonijos. Tai – mano svajonių kryptis. Manau, ji dar manęs laukia. Kita svajonė yra nusipirkti keturvietį ar penkiavietį lėktuviuką, su kuriuo mielai skraidinčiau savo šeimą po Lietuvą – į Palangą, Nidą. Taigi, sakau, kad mano kelias aviacijoje dar tikrai nesibaigia, tiesiog dėl oro transporto reglamento nuostatų nuo 65 metų nebegaliu pilotuoti komercinių skrydžių.
– Kokių savybių reikia, kad taptum geru pilotu?
H. Losas: Mane į šį kelią atvedė didžiulis noras! Į lakūnų mokyklą įstojau 1974 metais. Sovietmečiu ši profesija buvo labai populiari ir dėl to buvo labai sunku patekti mokytis, bet noras, noras ir dar kartą noras mane vedė į priekį!
V. Šeninas: Visiškai sutinku, reikia mylėti savo profesiją ir nuolat stengtis joje būti pačiam geriausiam. Bet šalia to, reikia mylėti ir rūpintis žmonėmis, juk piloto darbas visų pirma yra galvoti apie saugą, apie keleivius, kurie skrydžio metu turi būti ramūs ir tikėti, kad mes suskraidysim ten ir atgal be jokių priekaištų ir be jokių nuotykių. Taip pat, mano manymu, lakūnas negali būti nei cholerikas, nei flegmatikas, idealiu atveju jis turėtų būti sangvinikas, dėl to, kad aviacijoje negalima per greitai priimti sprendimų, nes tuomet kyla rizika suklysti, reikia dirbti gerai, bet ne per lėtai. Pilotas turi būti stipraus charakterio žmogus, geros sveikatos, itin žvitraus proto bei su dideliu noru dirbti šį darbą!
– Ko palinkėtumėte jaunajai pilotų kartai?
H. Losas: Saugių skrydžių ir turėti galimybę pilotuoti iki pat paskutinės darbo dienos. Kiekvienas pilotas visą gyvenimą palaiko savo gerą formą, tiek fizinę, tiek emocinę, o „GetJet Airlines“ lakūnų komandą esu matęs treniruokliuose – visi čia susirinkę tikri skraidymo „fanatikai“ (šypsosi), ir esu įsitikinęs, kad jie tikrai ilgai išlaikys gerą formą, tad linkiu jiems kuo ilgesnės karjeros!
V. Šeninas: Mano akimis, naujoji karta yra geresnė ir gabesnė negu mūsų karta. Dabar jie turi kur kas daugiau galimybių nei mes turėjome, pradėję kelią aviacijoje – greičiau sėda prie didelių lėktuvų šturvalo, o ir lėktuvai šiais laikais visai kitokie – tiesiog skraidantys kompiuteriai, taigi jų pilotavimui svarbu gebėti efektyviai valdyti daug informacijos, operatyviai priimti sprendimus. Na, ir pasikartosiu, linkiu mylėti savo profesiją ir siekti joje būti patiems geriausiems!