Žaliaveidžio Džimo Kerio herojaus Kaukės dar vaikystėje įkvėptas Deividas Breivė tikina labai vertinantis tai, jog buvo pastebėtas, ir dėkoja gyvenimui už pamėtėtas neeilines galimybes.
23-ejų vaikinas sako žvelgiantis į pasaulį plačiomis akimis ir siekiantis pakloti pamatus tolesnei aktoriaus karjerai. „Formulė čia labai paprasta: jei tave žino, tai tave ir mato, o jei mato, vadinasi, dirbi!“ – šypsosi Deividas.
Šįmet baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, D. Breivė pasakoja kol kas gyvenantis vasaros nuotaikomis. Nors kartkartėmis neišvengiamai pagalvojantis ir apie darbą.
„Turiu pripažinti, kad atostogų labai norėjau. Tad šį pirmą vasaros mėnesį leidžiu sau per daug neapsikrauti mintimis apie darbus ir pareigas. Dabar koncentruojuosi į poilsį, kuris mano kūrybines mintis stiprina ir grynina“, – sako pašnekovas.
Deividui šie metai neabejotinai įsimintini, ir pirmiausia tuo, kad buvo paskutiniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Įveiktas didžiulis etapas, auginęs mane ne tik kaip menininką, bet ir kaip asmenybę, žmogų, – atvirauja vaikinas. – Nors apskritai aš džiaugiuosi, kad mokslai jau baigėsi, nes pastarąjį laiką jau norisi kitokios rutinos, dienotvarkės, darbo erdvės. Taip pat esu laimingas, kad šiais metais turėjau galimybę suvaidinti epizodinį vaidmenį HBO seriale „Černobylis“ – man tai buvo didelis įvykis.“
„Širdys“ išliko širdyje
D. Breivės sąskaitoje – ne vienas vaidmuo puikiai vertinamuose filmuose. Ar sunku aktoriui įtikinti reikiamus žmones, jog jis yra pakankamai subrendęs tam, kad save galėtų parodyti plačiajai visuomenei?
„Sveikos konkurencijos yra visur ir tai skatina įdėti kiek įmanoma daugiau darbo, kad būtum pirmas“, – užtikrintai sako Deividas. O kalbant apie atrankas ir vaidmenis, viskas esą pasimato aktorių peržiūrose.
„Pačiam nereikia nieko įtikinėti: atėjai vienaip ar kitaip pasiruošęs ir darai taip, kaip tau tuo metu atrodo geriausia. O tada sprendimas atitenka pačiam režisieriui ar kūrybinei komandai“, – aiškina panevėžietis.
D. Breivė skaičiuoja sukūręs bemaž trisdešimt personažų tiek teatro scenoje, tiek kino filmavimo aikštelėje. Visi jie, anot aktoriaus, skirtingos formos, charakteristikos, paskirties, kitoks ir įdirbis.
„Vienas pirmųjų mano rimtesnių vaidmenų, matyt, buvo spektaklio „Žiurkiagalviai“ veikėjas, neįgalus vyrukas Žefis“, – Deividas svarsto, jog visgi vienas arčiausiai širdies jam buvęs Grigo vaidmuo Justino Krisiūno filme „Širdys“. Šiltoje, nuoširdžioje istorijoje apie laikus, kai dar nebuvo interneto, kai jausmai buvo grynesni, kai širdys buvo tikros ir mokėjo plakti vienu ritmu.
Pasaulinis debiutas
Žinoma, ne mažiau svarbus Deividui ir šiųmetis vaidmuo istoriniame mini seriale „Černobylis“, kuris prie ekranų prikaustė milijonus gerbėjų visame pasaulyje.
„Labai džiaugiuosi gavęs progą dalyvauti tokio masto ir tokios kokybės projekte. Tokia patirtis leido dar geriau pažinti visą kino kūrybos virtuvę – viską stebėjau plačiomis akimis ir tiesiog siurbiau informaciją“, – pasakoja. Pasak D. Breivės, pabuvus tokioje filmavimo aikštelėje supranti, kad bagažas vis pilnėja, įrankiai tobulėja ir į kitą filmavimą ateisi dar turtingesnis ir profesionalesnis.
„Negaliu atsidžiaugti, kad mūsų šalis gavo tokią progą parodyti save pasauliui – savo gerus aikštelės darbuotojus, specialistus“, – ne vien savo sėkme džiaugiasi aktorius.
Dabar visas pasaulis tik ir kalba apie „Černobylį“, tačiau D. Breivė prisipažįsta, jog dalyvaudamas aktorių atrankoje tokios filmo sėkmės tikrai nesitikėjęs.
„Jaučiau, kad darbas turėtų būti tikrai geras, nes HBO kompanija, su kurios kūriniais jau kuris laikas esu susipažinęs, paprastai kuria tikrai įsimintinus serialus. Manau, kad „Černobylio“ sėkmę lėmė serialo gebėjimas būti tiksliam iki menkiausių detalių, nepataikavimu žiūrovui, puikiais aktoriais, dramaturgija bei kinematografija“, – sako pašnekovas.
Be to, pasak Deivido, ši tragedija įvyko iš tikrųjų, kai tą žinai, scenarijus tarsi įgauna dar daugiau jėgos ir sugeba visiškai įtraukti auditoriją į veiksmą bei priversti jį išgyventi patiems.
Personažus papildo fantazijos
D. Breivė džiaugiasi esantis gana universalaus tipažo aktorius, tad ir jam siūlomi vaidmenys nėra panašūs ar atsikartojantys. „Norisi būti kuo lankstesniam“, – tikina Deividas, „Černobylyje“ vaidinęs
budintį kareivį, pranešusį avarijos pasekmių likvidavimui ir tyrimui vadovavusiems pareigūnams dar vieną blogą žinią.
Serialo filmavimai vyko Vilniuje, Kaune, Ignalinoje ir šiek tiek Ukrainos teritorijoje. Deividui teko darbuotis keli kilometrai už Vilniaus, kur filmuotos scenos su sprogusiu reaktoriumi ir po juo tunelį kasusiais šachtininkais. Reaktoriaus dalis, atskleidžia aktorius, buvo pastatyta iš tikrųjų, ir tik po to pridėta kompiuterinės grafikos.
„Mano vaidmuo mažytis, ten net personažo kurti nereikia – tiesiog aš, Deividas, esu duotomis aplinkybėmis ir jose veikiu, kaip rašoma scenarijuje, – šypsosi D. Breivė. – Bet pamenu, kad buvo visai karšta.“
Deividas, gavęs pasiūlymą atvykti į aktorių serialui peržiūrą, didelių ambicijų prisipažįsta nekūręs – kad vėliau netektų nusivilti. Jau pats faktas jam buvęs kaip įvertinimas.
„Kai sužinojau, kad gavau vaidmenį ir netgi su tekstu, pats sau mintyse paspaudžiau ranką ir padėkojau sau už darbą ir tikėjimą. Ir už anglų kalbos lavinimą, aišku“, – priduria juokdamasis.
D. Breivei vaidmens kūrimas visuomet prasideda nuo pjesės ar scenarijaus analizės. „Iš jos išgaunu kiek įmanoma daugiau informacijos apie savo personažo motyvacijas, tikslus, savybes, kitų personažų požiūrį į jį.
Kai jauti, kad scenarijus daugiau mažiau „išgręžtas“, tada ateina kūryba iš fantazijos, papildomų detalių, balso, kūno kalbos“, – aiškina Deividas.
Pasak aktoriaus, filmavimo aikštelėje jis jaučiasi ramus, nes žino, ko atėjo ir ką turi daryti. „Be to, ketverius metus pasimokius akademijoje jaudulys kojos nė kiek nebekiša – protas blaivus, akys viską matančios, rankos nedreba. Dabar toks vidinis jaudulys atsiranda tik todėl, kad jauti atsakomybę. Bet jis nė kiek netrukdo ir vos pradėjus vaidinti išnyksta.“
Šalia kino žvaigždžių D. Breivei neretai tenka sukiotis vienoje aikštelėje su didžiosiomis kino ekrano žvaigždėmis. Ir „Černobylio“ filmavimuose Deividui pasitaikė galimybė akis į akį pabendrauti su
garsenybe – švedų kilmės Holivudo žvaigžde, daugelio kino festivalių laureatu Stelanu Skarsgårdu.
Jaunasis aktorius neslepia: tokia draugija išties įpareigoja ir verčia pasitempti. „Per pertraukas nemažai kalbėjausi su Stelanu, nes mūsų kėdės po stogeliu buvo viena šalia kitos. Labai šiltas ir malonus žmogus, kuris pats ir pradėjo visą pokalbį – domėjosi akademija, kaip čia vyksta aktorių studijos“, – apie netikėtą pažintį pasakoja Deividas.
„Vaidyba šalia tokio kalibro aktorių reiškia didesnį susikaupimą ir norą viską padaryti dar geriau. Tačiau emocijos greitai nuslūgo, nes pamačiau, kad tai tėra paprasti žmonės su savo gyvenimu ir tiek – ne Olimpo dievai! – juokiasi Deividas. – Tiesiog buvo smagu, kad galėjau padirbėti su aktoriais, kurie savo darbu pasiekė labai daug.“
Ir serialas „Černobylis“, D. Breivės nuomone, yra vertas kiekvieno jam skirto gero žodžio. „Aš jį jau pats dukart peržiūrėjau. Esu didelis kino mėgėjas, tad galiu pasakyti, kad šitas serialas man yra kone vienas geriausių, kokius mačiau. Atrodo, kad taip galvoja daugybė žmonių visame pasaulyje. Jei liaupsių yra, vadinasi, ne veltui“, – patikina.
Tobulėjimas prasideda už kameros
Deividas sako ir gyvenime esantis labai įvairiapusiškas, tad svarsto, jog jam, kaip aktoriui, tai irgi šioks toks pliusas.
„Šiaip esu užsispyręs: jei kažko labai noriu, visomis išgalėmis darau taip, kad tai įvyktų, – prisipažįsta. – Mėgstu naujas pažintis, kalbėtis su įvairaus plauko žmonėmis ir taip pažinti supančią
aplinką, gal net save patį… Dar esu labai jautrus. Mane nesunku sugraudinti, prajuokinti ar kažkokią kitą emociją iššaukti. Esu visoks – kaip ir mes visi.“
Anot D. Breivės, klaidinga manyti, jog visi menininkai yra išsiblaškę, padebesiais skrajojantys keistuoliai. „Menininkas yra tik dar vienas žmogus, lygiai taip pat priklausantis nuo fizinio pasaulio,
socialinių problemų, įstatymo, asmens teisių, kurios neleidžia atitrūkti nuo realybės. O jei žmogus atitrūksta nuo realybės, jo artimieji turėtų jį išvežti pailsėti į tam tikras įstaigas ir taip jam padėti“, – juokiasi jaunasis aktorius.
Paties Deivido matymu, menininkas iš kitų žmonių išsiskiria tik tuo, jog daugiau laiko skiria fantazijoms mintyse. „Taip lavinama vaizduotė, turtinamas pasaulio suvokimas, nes menininkas geba jį matyti ne tik fiziškai, bet ir idėjiškai, savaip. Nes visa, kas slypi jo galvoje, yra tik jo ir niekieno kito. Iš to kyla kūryba ir idėjų realizavimas, kad ir kokia forma tai vyktų. Galbūt tai noras perteikti tą fantazijų pasaulį kitiems ir paversti jį suprantamu, apčiuopiamu?“ – susimąsto.
D. Breivė nė neketina slėpti, jog jam, kaip aktoriui, ypač svarbus žinomumas, pripažinimas ir įvertinimas. „Žinomumas aktoriui padeda sparčiau tobulėti, semtis patirties ir kas kartą žengti žingsnį didesnio profesionalumo link. Būti pripažintam yra svarbu, nes toks darbas – kurti kitiems, žiūrovui“, – aiškina kodėl.
„Aš pats dar tik startuoju savajame kelyje, daug dar paieškų laukia. Bet jaučiu, kad svarbu neužsidaryti vienam juodoje dėžėje ir bandyti išmąstyti gyvenimą, kurį nori kaip aktorius vaizduoti, – sako Deividas. – Per gyvenimą reikia eiti. Turiu omenyje tikrąjį gyvenimą: būti su žmonėmis, domėtis pasauliu. Patirtis atneš tikrovės į teatrą ar kiną, o tai turbūt yra dalis „geros vaidybos“ ar „gero aktoriaus“.
Renkasi miestą, kuris gali pasiūlyti daugiau
Aktoriaus profesiją D. Breivė vadina iššūkiu, kurį įveikti nėra taip paprasta kaip kitus.
„Didelis iššūkis man yra būti kantriam. Neskubėti ir padaryti kiek įmanoma geriau. Nes kartais tiek visko aplinkui daug ir taip to visko norisi! Bet tada supranti, kad skubėjimas gali nejučiom nuvesti į konvejerinį darbą, kuriame gali nebelikti aistros kūrybai, kažkokio gilesnio mano, kaip aktoriaus, pasaulio“, – kalba pašnekovas.
Vaidyba Deividas sako susižavėjęs būdamas kokių ketverių metų, kai mama pasiūlė pasižiūrėti filmą „Kaukė“ su charizmatiškuoju aktoriumi Džimu Keriu.
„Aišku, tada aš labiau žavėjausi pačiu juo, ne jo profesija, tačiau mane labiausiai jaudino tai, kad Džimas priverčia mus su mama juoktis, išsidirbinėdamas kaip vaikas ir tai darydamas visiškai laisvai. Pamenu, po filmo nurūkau į kambarį ir bandžiau atkartoti kelias scenas iš filmo. Matyt, tai ir buvo pirmasis impulsas“.
Panevėžietis beveik neabejoja, jog būtent tada, vaikystėje, ir gimė noras tapti artistu, dirbti žiūrovui. „Vaikystė – tai etapas, kada dėliojami asmenybės pamatai, kurie sukuria charakterį, jutiminį pasaulį. Ir tie pamatai retai kada griūva, jei išvis griūva. Visos kitos mūsų asmenybės detalės auga jau ant tų pirminių pamatų, ir jos gali būti keičiamos. Tad va, kaip pastatė Džimas Keris tą plytą manyje, taip ji ten ir liko tvirtai gulėti!“ – kvatojasi.
Sėdėdamas gimnazijos suole Deividas tvirtina jau žinojęs, kad savo gyvenimą sies su vaidyba. Baigęs Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją vaikinas net mąstė apie studijas užsienyje, bet sako supratęs, kad daug užtikrinčiau jausis, jei savo kelią pradės arčiau namų.
Vilniuje šiuo metu įsikūręs ir tik retomis progomis į Panevėžį sugrįžtantis aktorius sako, jog jam puikiai pavykę prisijaukinti sostinę. Tad bent kol kas renkasi likti joje.
„Tai didelis kultūrinis centras, kuriame apstu veiklos ir galimybių. Daug projektų, filmavimų – tik eik ir veik! Tad natūralu, kad renkuosi miestą, kuris tiek man, tiek aš jam galiu pasiūlyti daugiau.“
Tomis retomis progomis, kai būna savo gimtame mieste, Deividas kuo daugiau laiko leidžia su šeima. „Tai mano žmonės, kuriuos labai myliu ir kurie mane tokį suformavo. Labai jų pasiilgstu ir važiuoju, tikrąja to žodžio prasme, į namus, gimtinę“, – tvirtina pašnekovas.
Tiki savo karta
Jaunosios kartos aktorius neatmeta galimybės, jog kažkada teks pakelti sparnus ir svetur „Gyvenimas pilnas netikėtumų ir nežinai, kada ir kas jį pakreips, – filosofiškai mąsto D. Breivė.
– Taip, turiu svajonę dirbti užsienyje, kitų šalių kino industrijoje. Bet ar būsiu priverstas ten gyventi? Nežinau. Gal. Jei matysiu, kad kitaip neišeina. Man tiesiog labai patinka Lietuva.“
Dabar, kai studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jau praeityje, aktorius džiaugiasi galėsiantis kiek pailsėti ir nuo įtempto jų ritmo. Ar sunku jaunam žmogui tokioje akademinėje aplinkoje rasti savo vietą?
„Vieniems kebliau, kitiems lengviau, – mano Deividas. – Į akademiją ateina žmonės iš labai skirtingų šeimų, draugų rato ir panašiai, tad kiekvienas į krūvį reaguoja skirtingai. Bet su laiku bendra atmosfera susiharmonizuoja ir aplink save matai kolegas, bendražygius, kad ir ko jie besimokytų. Meno šakos labai gražiai jungiasi viena su kita – reikia šito neužmiršti.“
Bet vaikinas neslepia, kad dienos akademijoje išties ilgos – studijos trunka nuo ryto iki pat vakaro. „Repeticijos, paskaitos, vėl repeticijos, sportas. Laikui bėgant įpranti ir tai tampa tavo kasdienybe. O
kai dar pamatai rezultatus, nebelieka dėl ko skųstis. Bet visgi diena akademijoje galėtų būti trumpesnė – aš, kaip kūrėjas, vertinu poilsį!“ – juokiasi Deividas.
Tačiau iškart surimtėjęs priduria manantis, jog dabar savo kelią pradedanti aktorių karta išties daug žadanti. „Ji inovatyvi, pilna naujų idėjų, eksperimentavimo, ieškojimų ir nebijojimo klysti, – vardija.
– Labai smagu matyti, kaip jaunoji karta kas kartą vis geriau įvaldo vaidybos kine amatą. Tai mane labai įkvepia, skatina kurti toliau ir tikėti, kad Lietuvos kinas – neabejotinai ir teatras – eina dideliais žingsniais į priekį.“
Gyventi visaip – įdomiau
Deividas tikras: baigus studijas vaidyba iš jo gyvenimo niekur nedings. „Ko jau ko, bet šios profesijos atsisakyti nesiruošiu ir nematau prasmės, – sako panevėžietis. – Tolesni mano planai – eiti aktoriaus profesiniu keliu, domėtis pasauliu ir skinti vaisius, kuriuos jis duoda. Aktoriaus darbas labai platus, lavinantis, keliantis klausimus – liūdna būtų tai palikti.“
„Svajoju išplaukti ir į tarptautinius vandenis, bet pirmiausia noriu pasistatyti tvirtus pamatus Lietuvoje. Būtų kiek neprotinga dabar viską mesti ir kažkur toli nuo namų pradėti viską nuo nulio. Viskas savo laiku“, – įsitikinęs D. Breivė.
Deividas sako, jog jį šiek tiek žeidžia samprotavimai, jog aktoriaus profesija nerimta, iš jos sunkiai pragyvensi. „Nėra nerimtos profesijos. Viskas, kas yra ir kas vyksta pasaulyje, vyksta ne šiaip sau. Jei yra, vadinasi, reikia. Aktoriaus darbas – tik dar viena profesija iš milijono kitų“, – pabrėžia.
„O žodis „menininkas“, kuris man šiaip yra labai gražus, išvis įgavo kažkokią alegoriją – nerimtumo, nerūpestingumo, klaidžiojimo iš vieno kampo į kitą“, – priduria Deividas, kuriam „menininkas“ –
tai kūrėjas. Tik jis kuria kiek kitaip – ne visada kažką apčiuopiamo ar paragaujamo.
„Bet ta kūryba vis vien lieka kitų viduje ir kažkaip pakreipia jų gyvenimus ar bent jau priverčia susimąstyti. Vis dėlto manau, kad neigiamą spalvą šis žodis įgavo sovietmečiu, kai žmogus ir liaudis buvo „darbo žmogus“ ir „darbo liaudis“ ir daug kas buvo matuojama turtu ir fizine jėga. Gal tuomet atsirado kiek kreivokas požiūris į menininką, kuris lyg ir kažką daro, bet lyg ir ne“, – svarsto D. Breivė.
Nors visą dėmesį dabar yra sutelkęs į vaidybą, jaunasis aktorius mielai užsiima vokaline perkusija, plakatų ir logotipų maketavimu, vizualiniais menais.
„Man savirealizacijai vaidybos užtenka, tačiau abejoju, ar vaidybai užtenka pačios vaidybos. Visos veiklos, kurios man yra įdomios, galiausiai padeda ir praturtina mano profesinius gebėjimus. Turiu daug hobių ir tuo labai džiaugiuosi. Štai visai nesenai pradėjau tapyti ir džiaugiuosi atradęs dar kažką, kas man įdomu“, – tikina jis.
Kai išsijungia filmavimo kameros, Deividas labai mėgsta pasivaikščioti palei upę ar miškelyje, susirasti kokį suoliuką ir stebėti praeivius, miesto ritmą bei dinamiką. „Malonu tiesiog pabūti ir atpalaiduoti mintis. Turiu knygelę, kurią pildau savo eilėmis. Žodžiu, gyvenu visaip. Nes visaip – įdomiau!“