Trečiąjį gimtadienį atšventęs Europos solidarumo korpusas nuo šių metų rūpinasi anksčiau po „Erasmus+“ sparnu besiglaudusia programa, pagal kurią veiklūs ir visuomeninei veiklai atsidavę jaunuoliai gali išbandyti save savanoriaudami skirtingose Europos šalyse. Kartu organizacija pradėjo ir naują projektą „European Solidarity Corps 4 Youth“, kurio metu suteikiama galimybė jaunimui iki metų dirbti skirtingose įmonėse ar stažuotis įvairiuose sektoriuose. Prie šio projekto kviečiamos prisijungti ir įmonės, kurios nori sulaukti motyvuotų ir jaunų darbuotojų ar pasiūlyti stažuotes jauniems profesionalams.
Kad paminėti ir panašūs projektai gali pakeisti gyvenimą, gali patvirtinti Kornelija, kuri dar prieš dvejus metus išvyko savanoriauti į Amsterdamą.
Padėjo apsispręsti dėl tolimesnių studijų
„Projektas, į kurį patekau iš maždaug 800 dalyvių, vadinosi „Mission House“. Jį sudarė dešimtys smulkių projektų. Pačiame Amsterdamo centre apsigyvenome aštuoni atrinkti savanoriai ir dar viena projekto koordinatorė. Tai nebuvo vien savanoriavimas, bet ir gyvenimas bendruomenėje. Kartu gamindavome, vakarieniaudavome, rinkdavomės į susirinkimus“, – pasakojo mergina.
Pirmąjį mėnesį svečioje šalyje mergina lankė skirtingas organizacijas, susipažino su jų veiklomis ir turėjo apsispręsti, prie kokių konkrečių projektų ji nori prisijungti per būsimą laikotarpį Nyderlanduose. Dauguma jos aplankytų projektų buvo susiję su socialine veikla: benamių prieglaudos, pabėgėlių centrai, vaikai iš probleminių šeimų, vyresnio amžiaus žmonės ir sunkiai sergantys senjorai.
„Aš labai norėjau dirbti su benamiais, nes Lietuvoje nesu girdėjusi, kad būtų su jais daug dirbama. Nuo vaikystės mus moko tikėti ir gerbti aplinkinius, bet visgi niekas nemoko tikrosios atjautos. Pavyzdžiui, jei matai gatvėje gulintį žmogų, niekas neskatindavo pasižiūrėti, ar jis gyvas, ar jam nereikia pagalbos, bet pamokydavo, kad geriau neiti, nes tai neva išgėręs senis“, – prisiminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Būtent šio smalsumo vedama Kornelija pasirinko visus projektus, kurie buvo susiję tik su pastovios gyvenamosios vietos neturinčiais žmonėmis. Lietuvė svarsto, kad dešimt mėnesių, praleistų jų apsuptyje ir dirbant su šios srities projektais, padėjo jai apsispręsti dėl pačios ateities planų – šiuo metu ji Olandijoje studijuoja Europos teisę.
„Pamačiau ir kitą benamių gyvenimo pusę, sudėtingą teisinę sistemą. Matytos situacijos vertė ne tik gailėtis benamių, bet išugdė ir norą jiems padėti. Nyderlandų teisinė sistema orientuota į rūpinimąsi savais piliečiais, tad čia įsikurti imigrantui, neturinčiam nieko, labai sunku. Pavyzdžiui, jei esi iš Ukrainos, vienintelis dalykas, ko čia siekiama, tai išsiųsti tave namo“, – savo pasirinkimą argumentavo ji.
Kas dieną vis skirtinga aplinka
Beveik metai, praleisti Nyderlandų karalystės sostinėje, Kornelijai tikrai nebuvo nuobodūs. Prisijungusi prie penkių skirtingų projektų, kiekvieną savaitės dieną lietuvės darbotvarkė buvo įdomi, nuspalvinta skirtingomis istorijomis ir nuotykiais.
„Pirmadienius praleisdavau benamių prieglaudoje, kuri orientavosi į tikėjimą ir jo atradimą. Prieglaudoje taip pat mums padėjo keliolika senyvo amžiaus žmonių, kurie čia savanoriavo. Man labai patiko, kaip į prasmingą veiklą įtraukiami jau nedirbantys olandai“, – prisiminė mergina.
Tiesa, vyresnio amžiaus savanoriai beveik nekalbėjo angliškai, todėl lietuvei teko kuo greičiau pramokti olandų kalbą.
Į centrą atėję benamiai čia galėdavo pasikeisti drabužius, išsimaudyti. „Dalinome jiems arbatą, kavą, maistą, netgi stalo žaidimus. Visi savanoriai buvo pasidalinę darbus – kas rūpinasi maistu, kas gėrimais, kas skalbia drabužius, kas padeda juos pakeisti“.
„Svarbiausia buvo užmegzti ryšį su lankytojais, kalbėtis, arba savo laisvu laiku, arba vykdant paskirtas užduotis. Esu tikra, kad bendraujant su jais mums pavyko juos pastūmėti kažką keisti savo gyvenime“, – vylėsi pašnekovė.
Antradienį Kornelija keliaudavo į susitikimus, kur rinkdavosi smurtą patyrusios moterys. Nors jos rinkdavosi užsiimti rankdarbiais, čia bendravimo buvo taip pat labai daug. Kol moterų rankos kūrė skirtingus dirbinius, jos nevengdavo ir atvirai pasišnekėti.
Sutiko daugybę talentingų benamių
„Trečiadienis buvo mano mėgstamiausia diena, nes eidavau savanoriauti į būtent benamiams ir nepasiturintiems žmonėms skirtus kavos namus. Juose kainos Amsterdamo kainomis buvo labai mažos. Pavyzdžiui, kava – 50 ct, omletas – 2 eurai. Čia turėjau užtikrinti saugumą ir sklandžią veiklą, kad visi jaustųsi saugūs ir galėtų pailsėti nuo varginančio gatvės gyvenimo“, – prisiminė pašnekovė.
Kornelija pripažino, kad neretai namų neturintys žmonės turi priklausomybių, o su kartu su jomis viešose vietose gali kilti ir problemų. Todėl mergina rūpinosi, kad į kavinę užsukę benamiai galėtų ramiai išgerti kavos ar arbatos, paklausyti muzikos ar skaityti laikraščius.
„Man patiko stebėti, kaip, pavyzdžiui, užleidus džiazo visi nurimsta ir įsiklauso į muziką. Be to, po kurio laiko čia besilankantys žmonės pradėjo mane pažinti, užmezgėme ryšį. Sutikau daugybę žmonių su skirtingomis istorijomis. Jei jiems reikėdavo, padėdavome užregistruoti pas gydytoją ar parašyti gyvenimo aprašymą darbui“, – tęsė lietuvė.
Ketvirtadieniais Kornelija dieną pradėdavo socialinių paslaugų centre, kur benamiams buvo suteikiamas maistas, gėrimai ir galimybė sušilti šaltu metų laiku.
„Amsterdame benamių centrai gali priimti tik apie 20 žmonių ir tik nukritus temperatūrai iki tam tikrų laipsnių. Tiesa, vėliau mieste buvo sutvarkytas tuščias kalėjimas ir ten gyvenamosios vietos benamiams. Tačiau ten gali nakvoti tik Europos Sąjungos piliečiai, o pabėgėliai, neturintys identifikavimo dokumentų, – ne. Taip dalis imigrantų likdavo gatvėje, kartais net su vaikais ir gausiomis šeimomis, todėl mes skubiai reaguodavome ir bandydavome sugalvoti, kaip išspręsti šių žmonių problemą“, – prisiminė mergina.
Centre, kuriame Kornelija leido ketvirtadienius, ji taip pat sutiko daug įdomių žmonių. Šiame centre rinkosi tie, kurie turi įvairiausių priklausomybių.
Sutiko ir nemažai lietuvių
Penktadienis buvo skirtas savanoriavimui benamių centre, į kurį užsukdavo imigrantai iš Rytų Europos. Be Europos Sąjungos šalių piliečių čia rinkosi ir rusai, ukrainiečiai, baltarusiai.
„Čia sutikau ir nemažai lietuvių. Šiame centre benamiai taip pat gali pavalgyti, atsigerti šiltų gėrimų. Taip pat jame dirbo socialiniai darbuotojai, kurie suteikdavo socialinę pagalbą“, – pasakojo lietuvė.
Po pusės metų darbo čia buvo pradėta meno terapija, o Kornelija tapo projekto koordinatore.
„Vienas benamis, su kuriuo labai susibendravome, buvo dailininkas, kartu su juo nusprendėme pradėti meno terapiją. Man labai įstrigo, kad sutikau tiek daug talentingų žmonių, kurie gyvena gatvėje“, – savo atradimais dalijosi lietuvė.
Paklausta, o kokios dažniausiai pasitaikančios šiame centre sutiktų lietuvių istorijos, mergina teigė, kad didžioji dalis atvyko į Nyderlandus užsidirbti, bet buvo apgauti, neteko dokumentų, pinigų neturi, bet į Lietuvą grįžti nenori.
„Aišku, buvo ir tokių, kurie tiesiog ieško savęs. Pavyzdžiui, vienas vyras Lietuvoje turėjo daug bėdų su alkoholiu ir į Amsterdamą atvyko galvodamas jas išspręsti, bet liko gyventi gatvėje, įsikūrė miškelyje netoli Amsterdamo. Pamenu, kaip jis vis ateidavo ir man pasidžiaugdavo, kad, pavyzdžiui, per šią savaitę išgėrė tik vieną skardinę alaus, nes bandė alkoholio visai atsisakyti“, – prisiminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Neišspręstos problemos
Dešimt mėnesių Olandijos sostinėje prabuvusi mergina teigė pastebėjusi, kad šalis benamiams dažniausiai gali pasiūlyti tik bilietą namo, tačiau didžiosios dalies benamių toks sprendimas netenkina ir jie lieka gyventi gatvėse.
„O kai sutemsta, gatvėse prasideda kitas gyvenimas. Labiau išgyvenimas, slapstymasis. Benamiai Nyderlanduose negali miegoti gatvėje. Jei policija pagaus, gausi didelę baudą. O benamių prieglaudos, priimančios nakvoti, šiltu metų laiku uždarytos. Benamiai taip pat negali prašyti išmaldos, todėl turistai Amsterdame dažniausiai nepamatys arba tiesiog neatskirs jų“, – tęsė Kornelija.
Pinigų benamiai, pasak Kornelijos, susižvejoja įvairiai, tačiau dažnai, jei kuris benamis neužsukdavo vėl į benamių centrą, tikriausiai būdavo susiradęs darbą.
„Vėl prisiminusi mūsų stereotipus apie benamius, supratau, kad tai tikrai nėra žmonės, kurių reikėtų bijoti. Jie nėra pavojingi, nori gyventi ir nori antros galimybės. Gal kada nors ir mums patiems prireiks tos antros galimybės, kurios mes kartais kitiems taip nenorime duoti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad visos mano sutiktos asmenybės vienaip ar kitais buvo jos vertos“, – tikino lietuvė.
Kornelija teigė per beveik metus išgirdusi daugybę skaudžių istorijų, kurios nuvedė žmones prie gyvenimo gatvėje, o neretai ir prie priklausomybių.
„O jos neatsiranda atsitiktinai. Už kiekvienos priklausomybės yra istorija. Žinoma, kai kurie benamiai yra labai nusistatę prieš bet kokius svaigalus, bet yra ir tokių, kurie kitaip gyventi nebemoka arba nemato prasmės. Pamenu, sulaukdavome vieno chirurgo iš Vengrijos, kuris pasinėrė į alkoholizmo liūną ir liko be namų, kai neteko savo vienintelio sūnaus. Jis pas mus visada užsukdavo išgėręs. Ir jis visai nenori iš to išlipti, nes jam realybė yra tiesiog per skaudi“, – atviravo lietuvė.