Garsių tėvų sūnus dirba nuo paauglystės: tai super profesija, kurioje pasitaiko ir siaubą keliančių situacijų, ir patyčių

Rašytojas, vertėjas, muzikantas, lektorius, gidas, lietuviams aprodantis Italiją, italams – Lietuvą bei aplinkines Šiaurės šalis. Taip pristatomas mokslų daktaras Simonas Jurkevičius. Jį, dar dešimtmetį, tėvai išsivežė į Italiją. Ten Simonas užaugo, baigė Pizos universitetą, o gyventi sugrįžo į Lietuvą.

Daugiau kaip 15 metų S. Jurkevičius dirba gidu Italijoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse. Šį darbą jis vadina velniška superprofesija. Super – nes tai svajonių darbas, kai nuolat keliauji, bendrauji, svečiuojiesi prabangiuose viešbučiuose ir vaišiniesi restoranuose. Tačiau, atskleidžia Simonas, yra ir kita šio daugeliui egzotiško atrodančio darbo pusė: didžiulis stresas, atsakomybė, įtampa, nežmoniškas ritmas. O kartais tenka iškęsti netgi patyčias. Ne veltui ši profesija yra tiesiog velniška, gerąja ir blogąja prasme. „Velniškoji super profesija. Gido dienoraštis“ – taip ir pavadinta neseniai išleista S. Jurkevičiaus knyga, pristatyta gausiai į Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką susirinkusiai publikai.

Romoje – ugnies krikštas

S. Jurkevičius Italijos sostinėje Romoje atsidūrė kone prieš tris dešimtmečius – 1995-aisiais. Į Italiją dirbti išsiųsti korespondentai tėvai išsivežė ir jį, Lietuvoje baigusį vos tris klases.

„Dabar nusiperki bilietą ir skrendi į bet kurią pasaulio šalį. O tais laikais lietuviams išvykti į užsienį buvo šiek tiek kosmosas“, – trijų dešimčių metų istoriją prisiminė S. Jurkevičius. Iki šiol jis pamena, kaip išsižiojo kiemo vaikai pranešus: „Varau į Italiją“.

Simonas neslepia Romoje praėjęs tikrą ugnies krikštą. Taip jaučiasi dešimtmetis, patekęs į aplinką, kurioje visi, išskyrus tėvus, kalba jam svetima kalba, vyrauja kita kultūra, kitokie papročiai.

Tačiau šio vaiko būta imlaus. Ir jau 2000-aisiais, katalikams švenčiant šventąjį jubiliejų ir lietuviams ta proga ėmus gausiau traukti į Amžinąjį miestą Romą, jam, paaugliui, teko padirbėti gidu. Žurnalistais Romoje dirbę jo tėvai, radę laisvo laiko, sutikdavo į Italiją tuomet atvykdavusias lietuvių grupes, vedžiodavo po miestą, pasakodavo apie jį.

„Įdomūs tuomet būdavo laikai. Įspūdžių trokštantys lietuviai į Italiją vykdavo autobusais, dvi paras juose gyvendavo, autobusuose ir nakvodavo“, – kalbėjo Simonas.

Gidas nuo paauglystės

Sykį, laukdami lietuvių grupės, Simono tėvai sužinojo, kad yra kviečiami su popiežiumi Jonu Pauliumi II skirsti į Kubą. Nenorėdami prarasti tokios galimybės, po Romą pavedžioti turistus pasiūlė tuomet 14-mečiam Simonui.

„Be mano tėvų, lietuvių grupes Italijoje tuomet sutikdavo toje šalyje studijavę kunigai bei vienuolės. Tad įsivaizduoju 60-ies lietuvių grupės nuostabą, kai Švento Petro aikštėje aš, dar vaikas, prisistačiau kaip jų gidas“, – juokiasi S. Jurkevičius.

Jis nepamena nei tos grupės, nei kur vedžiojo atvykusiuosius ir ką jiems pasakojo. Užtat mena savo didelę baimę prieš juos sutinkant. „Kur vesti turistus ir ką jiems papasakoti, žinojau. Iki tol kartais dalyvaudavau tėvų vedamose ekskursijose. Man norėjosi girdėti lietuvių kalbą, sutikti žmonių iš Lietuvos. Bet bėda toji, kad pats tuomet kalbėjau vien buitine lietuvių kalba, nes visa mano aplinka buvo itališka“, – pasakojo S. Jurkevičius.

Receptiniai vaistai – iš taksisto

S. Jurkevičiaus gido darbo stažas siekia dvidešimt metų. Kaip vieną įsimintiniausių ir bene daugiausia rūpesčių jam sukėlusią dieną jis prisimena buvus prieš penkerius metus po Rygą vedžiojant italų senjorų grupę.

„Viena toje grupėje buvusi ponia prisipažino pamiršusi jai gyvybiškai svarbius vaistus ir jei rytoj jų negaus, numirs“, – prisiminė gidas. Anot jo, turistai dažnokai pamiršta vaistus. Jų problema išsprendžiama nuvykus į privačią gydymo įstaigą, kurios daktarai išrašo receptus, o tada lekiama į vaistinę.

„Ponios užmiršti vaistai taip pat buvo receptiniai. Buvo savaitgalis, gydytojų kabinetai uždaryti, vaistininkai be recepto tų medikamentų nepardavė, aiškino, kad jiems už tai grėstų išmetimas iš darbo. Aplankiau tris ligonines, bet ir ten nieko nepešiau. Galiausiai vaistų gavau nelegaliu būdu iš taksisto“, – kone detektyvines medikamentų paieškas prisiminė Simonas.

Pastangos gauti vaistų jį patį labai suartino su juos namie pamiršusia ponia ir josios sutuoktiniu. Tad kai Rusija užpuolė Ukrainą, sutuoktiniai italai, išsigandę, kad ir Lietuvai gali kilti grėsmė, Simonui pasiūlė atvykti gyventi į vieną iš trijų jų vilų gražiausiose Italijos vietose.

Visai ne svajonių darbas

S. Jurkevičius sako šį nuotykį, kuris žadėjo baigtis italės senjorės mirtimi Rygoje, aprašęs savo „Facebook“ paskyroje.

„Tada supratau, kaip žmonėms patinka išgirsti apie kitų bėdas, nes po manojo įrašo kilo ažiotažas. Tuomet aprašiau ir kitokių nebūtinai malonių įvykių, nutikusių dirbant gidu. Galiausiai visi šie pasakojimai sugulė į knygas“, – sako Simonas.

Anot jo, daugelis gido profesiją įsivaizduoja pilną romantikos ir mano, kad tai tikras svajonių darbas. „Visiems atrodo, kad gidai gyvena penkių žvaigždučių viešbučiuose, valgo puikų jų maistą ir nieko daugiau neveikia, vien pasakoja apie vietoves po jas lydėdami grupes. Ir dar už tai gauna pinigų. Bet iš tiesų užsidirbti pinigų dirbant gidu nėra taip lengva“, – tvirtina S. Jurkevičius.

Kai kurie gidai vedžioja ekskursijas po vieną ar kitą mestą, bendraudami su grupe po kelias valandas. Tačiau yra ir tokių, kurie lydi grupes nuo jų neatsiskirdami savaitę, dešimt dienų ar porą savaičių. S. Jurkevičius svarsto, kad buvimas su turistų grupe porą savaičių gal ir nebūtų sunkus ir sudėtingas, jei į ekskursijas nevažiuotų neprognozuojamų žmonių. Tačiau be tokių, pasak gido, dar nepasitaikė nė vienos grupės.

„Sutikęs gatvėje keistoką žmogų, gali jį apeiti. Kelionėje turi būti jam paslaugus, vykdyti ar bent klausytis jo norų“, – kalbėjo S. Jurkevičius. Tokie „deimančiukai“ gido darbą daro velniškai sunkų.

Pasijuto patyčių objektu

Patys sudėtingiausi klientai, pasitaikę S. Jurkevičiui, buvo rinktinė turtingų italų, kuriuos galima pavadinti šalies aukštuomene, grupė. Tarp jų – rašytojas, buvęs ministras, banko vadovas.

„Atrodytų, žmonės kaip žmonės. Bet jie visą kelionę terorizavo mane viską ironizuodami, iš visko tyčiodamiesi, sakytum, subtiliai žemindami ir niekindami. Viena ponia išmėsinėjo cepeliną ir pareiškė, kad tai – vėmalai“, – kone purtydamasis nemaloniais prisiminimais dalijosi S. Jurkevičius.

Pasisakęs, jog ir jo tėvas rašo knygas, iš grupės išgirdęs klausimą: „Tai kodėl tu dirbti tokį š darbą?“ „Turiu susikūręs gynybinę taktiką, puolamas bandau atsakyti humoru. Bet šiuo konkrečiu atveju mano humoras nesuveikė“, – neslepia S. Jurkevičius. O kiekvienam gidui maloniausia, pasak Simono, išlydėti patenkintą turistų grupę.