Gediminas valdo vienintelį tokį keltą Lietuvoje: jei žmonės atvažiuoja manęs pasižiūrėti, vadinasi, dirbu ne veltui

Šis keltas neturi nei variklių, nei irklų ir yra varomas tik tekančios Neries srove, kuri stumia keltą nuo vieno kranto į kitą. Kelto istorija prasidėjo dar 1935 metais – tuomet jis buvo gan intensyviai naudojamas keleiviams ir automobiliams kelti iš vieno upės kranto į kitą. Dabar keltas pagal paskirtį dirba rečiau, dažniausiai jis kelia atvykusius smalsuolius ir keliautojus, o juos pasitinka senelio ir tėvo pėdomis pasekęs Gediminas Dzeventauskas. Kauną palikęs vyras džiaugiasi gamtos apsuptimi ir sutinkamais keleiviais.

Džiugina pokalbiai su keleiviais

Atvykus prie kelto, jau iš tolo matome su šypsena mus pasitinkantį Gediminą, kuris pakviečia pasiplaukioti keltu. Šviesus žmogus, labai pozityviai nusiteikęs, jis pasidalija savo mintimis, kodėl atsisakė gyvenimo didmiestyje ir ką atrado ramiame Neries krante. Visgi didžiąją laiko dalį praleidžia kelte, ant vandens, tad papasakoja ir ką jam reiškia upės tėkmė bei kaip pavyksta ją prisijaukinti. G. Dzeventauskas prisiminė nuotaikingų istorijų apie keltą bei atskleidė, kada pagalvoja apie šios veiklos nutraukimą.

„Kai grįžtu į Kauną, mane apima depresija. Todėl, kad čia iš taško A į taško B susiplanuoji – važiuosiu dvi minutes. Kaune tai neįmanoma. Iš tų dviejų minučių gali į pusvalandį išsitempt“, – apie didmiesčio gyvenimą juokdamasis kalba G. Dzeventauskas.

Šiltą šypseną jam kelia gyvenimas kaime, gamtoje. Vyras džiaugiasi upės teikiama ramybe, apsilankančiais gyvūnais ir pokalbiais su kelto keleiviais.

„Čia yra gamta, čia viskas prognozuojama, niekur nereikia skubėti, bėgti. Turbūt tas skubėjimas ir bėgimas baigiasi, kai tu peržengi tam tikrą amžiaus ribą. Tada ateina tos mintys, kad kur tu čia toli nubėgsi?“ – samprotauja keltininkas.

Be vandens negali išbūti

Nuo balandžio iki lapkričio keltu besirūpinantis kaunietis džiaugiasi, kai sutinka skirtingų ir įdomių keleivių. Šiame darbe jis mato daug prasmės, jaučia, jog jo veikla teikia džiaugsmą ne tik jam, bet ir kitiems, todėl ir tęsia šią kelto istoriją.

„Labai džiugu, kai žmonės atvažiuoja specialiai pas tave, pasižiūrėt, kaip čia tas keltas veikia. Tai yra fantastika. Reiškia, tu kažką darai ne be reikalo. Ta piniginė išraiška, kiek tų mašinų, – tai čia yra visiškai antraeiliai dalykai“, – vertina G. Dzeventauskas.

Upė Gediminui ir jo žmonai Rasai teikia ramybę, jie džiaugiasi jos pokyčiais, bando ją prisijaukinti, bet pastebi, jog ji gali būti neprognozuojama. Tiesa, be vandens pora ilgai ištempti negali, net ir praleidę didžiąją dalį metų ant vandens, grįžę į Kauną, žiemos metu jie vis tiek keliauja ten, kur vanduo.

„Daug miestų statomi dažniausiai ant upės kranto, nes vanduo išneša visą blogį ir jisai ramina. Judantis vanduo yra toks, kad gali žiūrėti ir žiūrėti. Čia nebelieka blogio, jį visą išneša. Žinokit, sėdi, žiūri, vanduo ramina. Ką ta teikia? Pasitenkinimą! Aš kai grįžtu į Kauną, mes su žmona einam pasivaikščioti. Kadangi Aleksote gyvenam, tai einam pasivaikščioti į Santaką. Praeina savaitėlė be vandens, nu ir varom pasivaikščioti“, – su šypsena kalba G. Dzeventauskas.

Daugiau žiūrėkite video reportaže.

Tiltas ilgai nestovėjo

Apie šioje vietoje buvusią perkėlą minima dar XIX a. dokumentuose, čia iš vieno kranto į kitą kėlėsi daugybė kariškių, keldavosi ir į Čiobiškio dvarą atvykstantys didikai ar į miestelį keliaujantys žmonės. Vėliau šioje vietoje pastatytas tiltas, tačiau I pasaulinio karo metu rusų kariuomenė tiltą susprogdino.

Vėliau medinį tiltą pastatė vokiečių kariuomenė, jis gyvavo apie du dešimtmečius, bet jį vis apgadindavo ledonešis. Apie 1934 m. prezidentas Antanas Smetona su inžinierių grupe atvyko įvertinti tilto būklės ir nusprendė, jog geriau statyti naują tiltą, tačiau dėl lėšų stygiaus tiltas žiemą buvo nugriautas. Tilto liekanos krantuose matomos iki šių dienų, nors, anot G. Dzeventausko, dalį polių pavyko pastebėti tik visai neseniai dėl besikeičiančio upės lygio ir apaugusių krantų.

Idėja kilo dviem kaimynams

Padalių kelto istorija prasidėjo 1935 m., kai du kaimynai, Jurgis Dzeventauskas (Gedimino senelis) ir Andrius Raudeliūnas iš Padalių kaimo, (Kaišiadorių r.) nusprendė įsigyti keltą. Keltas kainavęs daug, o jį pagaminti galėjo tik patyręs meistras. Dviem draugams teko imti trijų tūkstančių litų paskolą (tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai) ir užsakyti kelto gamybą pas Jonavoje įsikūrusį dailidę.

Po atliktų darbų iškilo kita dilema – kaip 10 metrų ilgio ir 3 metrų pločio keltą nugabenti iš Jonavos į Padalius? Išradingiems draugams kilo idėja ir keltą jie parišo virvėmis, o kitus galus prie arklių pavalkų ir prasidėjo ilga kelionė aukštyn Nerimi.

Gavo tautinio paveldo sertifikatą

Pokario metais keltas buvo nacionalizuotas Sovietų valdžios. Laikui bėgant senasis keltas sutrūnijo, jo vietoje buvo pastatytas kitas medinis keltas, tačiau ir šis galiausiai supuvo. 1978 m. kolūkis nupirko metalinį keltą. Nuo to laiko jis yra ir šiandien. 1992 m. iš kolūkio aukcione keltą išpirko G. Dzeventauskas, o iki 2010 metų jį valdė jo tėvas Valentas Dzeventauskas.

Kelto veikimo principas autentiškas. Kelto gale yra vairas, kurį pasukus pati vandens srovė pakreipia keltą nedideliu kampu, atsimuša į kelto bortus ir jį stumia. Skersai Neries yra pertemptas plieninis lynas, kuris kabo virš vandens ir neleidžia keltui nuplaukti žemyn upe. Prieplaukos yra reguliuojamos pagal vandens lygį. Jeigu vandens lygis kyla – prieplaukos traukiamos į krantą, o jei krenta – prieplaukos stumiamos į vandenį.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2012 m. sausio 30 dd. keltininkui G. Dzeventauskui suteikė tautinio paveldo sertifikatą.

Daugiau apie Padalių – Čiobiškio kelto ir Dzeventauskų šeimos istoriją galima pamatyti Sauliaus Jankausko ir Astos Sabonytės dokumentiniame filme „Keltas“.