Džiaugiasi, kad nebereikia važiuoti į Pasvalį
„Tai tik pradžia ir labiau mano pomėgis,“ – kukliai sako Inga, dirbanti dar ir Vaškų gimnazijoje.
Vaškų krašto žmonės pasidžiaugia, kad dėl kiekvieno daigelio, šviežios salotos ar ridikėlio nebereikia lėkti į Pasvalį, ypač, kai neturi savo automobilio ir tenka taikytis prie autobusų grafiko ar samdyti taksi.
Atvažiuoja žmonių ir iš aplinkinių kaimų – Nairių, Kyburių, Kalneliškių, Butniūnų.
„Būna, kad senelis dar vairuoja, tačiau į didesnį miestą jau nedrįsta judėti,“ – vaškietė pastebi, kad užsuka įvairių klientų, net kraštiečių iš sostinės, tarkim, pakeliui į kapines.
Gavo paramą iš Europos Sajungos
Vėliau tautodailės darbus mėgstanti moteris sulaukė kvietimo rašyti paraišką projektui, susijusiam su amatais – tautodaile, krepšių pynimu iš vytelių ar pan.
Tačiau Inga savo ruožtu pasiteiravo apie galimybę pastatyti ir įrengti šiltnamius – pasirodo, galima. Projektas gavo Europos Sąjungos paramą, bet tik pusę reikalingos sumos – už ją pasistatė tris 120 kvadratinių metrų šiltnamius ir šildymo krosnis. Toliau teko investuoti savo lėšas – tiesti vamzdynus, įsirengti laistymo sistemą, įsigyti plėvelių, dangų, stalų, vazonų, žemių, trąšų, sėklų.
Moteris neslepia, kad projektas, kurio esmė – susikurti darbo vietą, labai įpareigoja. Į šią veiklą tenka investuoti tūkstančius ir neretai triūsti dar gerokai po vidurnakčio.
Ieško senolių gėlių
„Tai tik pradžia ir viskam reikia patirties, žinių. Be galo svarbu žinoti, kokias žemes parinkti, kaip tręšti, kaip genėti. Pasimokau, ko kitais metais nebedaryti. Vienuolikmetė anūkė Luka vis klausia: Močiute, kuo padėti? – šypsosi Inga, sulaukianti pagalbos iš šeimos ir draugo. – Ir dukra, ir sūnus čia įsitraukę. Užsuka žmonės tiesiog pasikalbėti, pasižiūrėti, pasigrožėti augaliukais, jiems tos spalvos ir kvapai, tarkim, mėtų – kaip terapija.“
Prieš porą metų pastatytuose šiltnamiuose jau praėjusią vasarą derėjo pomidorai, agurkai, baklažanai, žydėjo petunijos. Toks buvo pirmas bandymas.
Darbai šiltnamyje prasideda jau vasario mėnesį.
„Stengiamės auginti tai, ko žmonėms reikia. Našlaičių turėjome dvylikos spalvų. Labai gražios užaugo, net visiems norintiems neužteko. Auginame ledinukų, begonijų, ko reikėtų darželiams – petunijų, sulfinijų, jurginėlių, serenčių, foninių viksvinių augalų. Kaimo žmonės pageidauja senovinių gėlių, kokios augo kaimo darželiuose. Nori levandų ir apskritai daugiamečių gėlių. Pageidauja vaismedžių, jazminų, alyvų kerelių. Kol kas esame atsivežę tik įvairių kadagiukų, kuriuos žmonės labai perka, ypač kapams“, – apie ateities planus šypsodamasi užsimena vaškietė.