– Rimuti, ilgus metus dirbote policininku. Kaip nusprendėte tapti mobiliuoju laiškininku?
– 31 metus išdirbęs policijoje, 2011 metais išėjau į pensiją. Beveik visus tarnybos metus dirbau kriminalinėje policijoje, Varėnos organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnyboje.
Išėjus į pensiją, buvo labai geras laikas, buvau patenkintas – telefonas dieną naktį tyli, nereikia keltis ir važiuoti į įvykius – buvo tokia ramybė. Nemažai laiko leisdavau sodyboje – sau ir vaikams visas daržoves užauginame praktiškai patys, tai šiltasis sezonas beveik visada praleistas šiltnamiuose ir daržuose. Laikui bėgant ta ramybė ėmė įgrįsti, pradėjo trūkti bendravimo su žmonėmis.
2019 rudenį sužinojau, kad Lietuvos pašte vyksta pokyčiai – atsiranda mobilieji laiškininkai. Kaip tik tuo metu darbui ruošėsi pirmieji mobilieji laiškininkai Varėnos rajone. Tarp jų – ir trys mano buvę kolegos iš policijos. Aš praktiškai spėjau įšokti į nuvažiuojantį traukinį: netikėtai atsilaisvino vieta ir atsirado galimybė pabandyti. Tai taip nuo spalio 1 dienos su kitu buvusiu kolega Vytautu leidomės į pirmąsias keliones – juokauju, kad buvau pas jį stažuotoju. Mėnesį, gal kiek daugiau, dirbome kartu. Mūsų teritorija – Marcinkonių kaimo apylinkė (red. past. Marcinkonys yra vienas didžiausių kaimų Lietuvoje, plotas užima 143 ha). Pirmas mėnesis buvo gana sunkus, darbas neįprastas, visiškai kitoks nei policijos pareigūno, momentais ateidavo ir abejonių – ar tikrai sugebėsiu, apylinkė labai didelė, sodybos miškuose, nėra lengva rasti – blaškėmės po miškus, būdavo taip, kad tamsoje išvažiuodavome, tamsoje ir parvažiuodavome. Bet laikui bėgant apsipratome, pažinome savo teritoriją, ją šiek tiek padalino, tad su kolega pasidalinome po atskiras teritorijas ir darbą pradėjau savarankiškai. Dabar jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
– Koks jūsų darbas? Ką visą dieną darote?
– Į darbą ateinu dažniausiai apie 8 val. Ant stalo randu tos dienos korespondenciją ir siuntas. Viską kompiuteryje susiregistruoju, susidėlioju tvarkingai pagal maršrutą, kad pakaktų tik stabtelti, atiduodi žmonėms ar įmeti į pašto dėžutę, ir važiuoti toliau. Tada leidžiuosi į kelionę.
Įvedus mobilaus laiškininko paslaugą, Marcinkonyse esantis pašto skyrius dirba sutrumpintai, tad pusvalandžiui užsuku į patį kaimą, ten pabūnu pašto patalpose, būna užsuka vienas kitas gyventojas. Tada keliauju jau pas savo apylinkės žmones į namus. Mobilusis laiškininkas – tai tarsi paštas į namus, atliekame visas žmogui reikalingas pašto paslaugas atvažiavę pas juos: nuo išmokų ir mokesčių mokėjimo iki prenumeratos užsakymo ir siuntų pristatymo. Savo apylinkės gyventojams esu davęs savo mobilaus telefono numerį, tad būna, kartais, kad koks senjoras paprašo pakeliui ir ką iš parduotuvės atvežti – visada malonu padėti.
Paprastai darbą baigiu apie 15 val. Kiek didesnis krūvis būna, kai prasideda pensijų ir kitų išmokų mokėjimas. Visada stengiuosi žmonėms viską pristatyti laiku, tai būna, kad ir ilgiau užtrunku, yra buvę, kad net ir iki 19 val.
Apvažiavęs savo apylinkę, grįžtu link namų į Varėną, padarau ataskaitą ir keliauju namo.
– Kas šiame darbe jums labiausiai patinka, o kas nėra malonu?
– Tik pradėjus darbą, labiausiai patiko ir iki šiol patinka, kolektyvas – labai šilti ir malonūs žmonės. Varėnos rajone turime 14 mobiliųjų laiškininkų. Didžioji dalis jau turi nemažai darbo pašte patirties, visada pasiruošę padėti, patarti, pakalbinti. Rytais susitikę skyriuje, kol dėliojamės dienos korespondenciją, visuomet pasijuokiame – praskaidriname nuotaiką visai dienai ir keliaujame į savas apylinkes.
Man taip pat labai patinka pats darbas. Atėjai, susiruošei ir važiuoji sau. Aplink miškai, gamta, grožiesi. Visa tai labai pozityviai veikia.
Na ir, žinoma, bendravimas su žmonėmis. Daugelis žmonių mane dar atpažįsta nuo tų laikų, kai dirbau policijoje – teko ir tuomet pas žmones apsilankyti, tik gal ne visada vizitai buvo tokie malonūs. Nepaisant to, per daug nesigiriant, matyt, moku susikalbėti su įvairiausiais žmonėmis – susikalbėdavau dirbdamas policijoje, atrandu kalbą ir dabar, draugiški santykiai išlikę iki šiol. Daugelis pasitinka su šypsena, ypač, senoliai, pasikalbame. Be to, žmonėms labai patinka nauja Lietuvos pašto veiklos tvarka – mobilieji laiškininkai – praktiškai viskas žmogui pristatoma į namus, kas ko pageidauja.
Kas nėra malonu, tai nebent situacijos, kai sulauki nepelnytų pretenzijų. Nors tai būna reti atvejai, kartais pasitaiko nepatenkintų žmonių, ne taip suprantančių situaciją. Tuomet tiesiog stengiesi ramiai diplomatiškai viską paaiškinti, draugiškai nuraminti.
– Kokį įvykį, nutikusį darbe, pasakojate draugams kaip anekdotą?
– Tokia juokingesnė situacija buvo tik pradėjus dirbti, dar kai kartu su kolega po apylinkę važiavome. Buvo pats pirmas pensijų vežimas. Atvažiavome į Marcinkonius, buvusi pašto darbuotoja pranešė vietiniams, kad pensijas ir išmokas atveš nauji laiškininkai ir paprašė gyventojų susirinkti prie pašto, kad naujokams per daug nereikėtų klaidžioti. Iš tiesų, pirmas kartas, mums su kolega toks vidinis jauduliukas – kaip čia bus viskas. Žmonės geranoriškai susirinko prie pašto, tvarkingai sustojo į eilutę, mes su kolega išsidėliojome savo daiktus, na ir prisitraukdamas prie stalo kėdę sėduosi.. ir jaučiu, kad mano galva žemyn, kojos aukštyn – aukštielninkas virstu. Nugriaudėjo toks juokas. Pasirodo, šiek tiek pairusi kėdė buvo, tai aš visų akivaizdoje ir apsiverčiau, sukeldamas daug smagaus juoko. Pasijuokiau atsistojęs, kad čia matyt buvo mano „prirašymas“ pašte. Tokia mano ta pradžia.
– Koks jausmas eiti pas žmones karantino metu? Ar nebijote susirgti pats? Kaip reaguoja šeima?
– Karantiną aš pats ir mano šeima, priimame tikrai normaliai, laikomės nustatytos tvarkos, niekur per daug nesilankome – tik į darbus ir namo. Nebijau susirgti, sakyčiau, galbūt laikomės tokio padidintas atsargumo, stengiamės nesilankyti viešose vietose. Darbo atžvilgiu net nebuvo minčių, kad karantino metu reikėtų likti namuose. Žmona medikė, abu viską suprantame. Svarbiausia, laikytis saugumo – dėtis kaukes, dezinfekuoti rankas, laikytis atstumo.
– Kaip žmonės jus sutinka? Kaip žmonės laikosi saugumo per karantiną reikalavimų?
– Labai nustebau, bet mano apylinkėje jie savotiškai buvo pasiruošę. Tikriausiai, tai seniūnijos atstovų nuopelnas, kurie apvažiavo savo gyventojus, ypač pensinio amžiaus žmones, aprūpino juos apsaugos priemonėmis. Atvažiavus į kiemą papypsi ir matai jau senučiukė išeina su kauke, pirštinėmis ir net savo rašikliu (red. past. karantino metu gyventojai prašomi pasirašyti savo rašikliu). Vienas atvejis įstrigo atminty, kai viena močiutė, gal 80 metų, išeina į kiemą su visomis apsaugos priemonėmis ir sako „Vaikeli, aš biškelį bėdą turiu – neturiu rašiklio. Kaip dabar bus“.
– Kokiomis nuotaikomis jie gyvena?
– Nuotaikos labai nuo žmonių priklauso. Yra tokių, kurie pabėdavoja, labiausiai pergyvena kas bus toliau – ar brangs prekės, kas bus toliau. Bet visumoje tikrai labai normaliai, laikosi karantino taisyklių, gyvena.
– Kaip saugote save nuo streso, įtampos? Kaip rūpinatės savo paties imunitetu?
– Svarbiausia laikytis karantino, niekur per daug nevaikščioti – grįžus iš darbo, pastatau mašiną ir namo. O savaitgaliais, geriausias vitaminas – laikas gamtoje, lekiame su žmona į kaimą. Mėgstame užsienio kraštus aplankyti.
– Gal jau esate gavęs padėką internetinėje „Lietuvos pašto“ platformoje? Ar jums svarbu gauti iš žmonių grįštamąjį ryšį?
– Iš tiesų apie platformą negirdėjau, bet turiu pastebėti, kad žmonės tikrai labai dėkingi, negaili gerų žodžių. Labai puikiai sutariu su savo apylinkės gyventojais, dar prieš karantiną, būdavo, kad užeini į namus, tai ir kava pavaišina, obuolių prikrauna, kotletų prikepa, viena moteriškė rudenį savo megztas vilnones kojines padovanojo – kad tik nesušalčiau, prieš Kalėdas gavau tokius šiaudinius rankų darbo papuošimus namams. Labai malonu ir kiekviena padėka tikrai paglosto širdį.