Vienų darbų tiesiog neliks dėl automatizavimo, robotikos ar dirbtinio intelekto naujovių, kitos gali tapti mažiau paklausios dėl rinkos ir visuomenės pokyčių. Tai labai gerai supranta entuziazmu mokytis trykštantis vilnietis Arminas Šileikis, kuris šiuo metu jau įgijęs tris labai skirtingas specialybes.
„Man labai įstrigo, kai septintoje klasėje klasės auklėtoja pasakė, kad dabar laikai keičiasi ir jau nebus kaip anksčiau, kad viename darbe dirbsi keletą dešimtmečių. Ji pabrėžė, kad laikai keičiasi ir gali būti, kad pabaigus vienas studijas po kelerių metų reikės persiorientuoti į kitą, o vėliau vėl keisti specialybę“, – prisimena šiuo metu Vilniuje gyvenantis vyras.
A. Šileikis įsitikinęs, kad ne visos aukštosiose mokyklose siūlomos profesijos atitinka realią darbo rinką, todėl kiekvienas turi būti pasiruošęs būti lankstus darbo rinkoje. To pavyzdžiu yra tapęs ir pats tinklaraščio Euroblogas.lt kalbintas pašnekovas.
Naujos specialybės prireikė dėl nesaugumo jausmo
Pabaigęs žurnalistikos studijas vyras pradėjo dirbti žiniasklaidoje.
„Po kurio laiko pastebėjau, kad dirbdamas žurnalistinį darbą nesijaučiu saugus. Pavyzdžiui, jei dirbi televizijoje, niekada negali žinoti, ar laida bus pratęsta naujame sezone. Dažniausiai dirbi su autorine sutartimi, o tai taip pat suteikia neužtikrintumo“, – svarstė A. Šileikis.
Dėl šių priežasčių jis nusprendė pradėti lankyti gido kursus: „Pagalvojau, kad vien žurnalistinis darbas man nesuteikia pakankamo saugumo, o angliškai kalbu, domiuosi istorija, todėl gido darbas į mano gyvenimą atėjo savaime“.
Gido kursai Vilniaus turizmo informacijos centre vyrui užtruko apie septynis mėnesius. Tik pabaigęs kursus A. Šileikis sulaukė pirmųjų klientų: rusų žurnalistų grupės iš skirtingų Rusijos kraštų. Per trijų dienų kelionę jie kartu su naujai gido kursus pabaigusiu lietuviu aplankė Vilnių, Trakus, Birštoną ir Druskininkus. Pašnekovas prisiminė, kad per šias dienas jam pavyko uždirbti beveik tiek pat, kiek iš viso kainavo gido kursai.
„Taip supratau, kad gido paslaugos padės man gauti papildomų pajamų ir likau toliau dirbti žurnalistinį darbą, o kartu papildomai teikti gido paslaugas“, – tęsė jis.
Vis dėlto A. Šilekis prisipažino, kad lankydamas gido kursus jis galvojo ne tik apie pinigus. Kadangi jis pats kilęs ne iš sostinės, mokslai apie Vilniaus istoriją, architektūrą jam padėjo prisijaukinti miestą ir pasijusti savam sostinėje.
Mokytis masažo – iš nuobodulio
Įgijęs gido licenciją lietuvis ir toliau tęsė žurnalistinį darbą radijuje ir papildomai dirbo gidu.
„Po dvejų metų man pasidarė nuobodu. Radijuje dirbau tarp keturių sienų ir su vienu mikrofonu. Nejaučiau grįžtamojo ryšio, todėl pradėjau galvoti, ką daryti toliau“, – pasakojo pašnekovas.
A. Šileikis suprato, kad jam pavyktų su darbu suderinti dar vienus mokslus ir pradėjo lankyti masažo kursus profesinėje mokykloje.
„Pamąsčiau, kad masažuotojo profesija yra ta, kurią gali bet kur pasaulyje su savimi nusinešti“, – argumentavo jis.
Masažo kursai truko dvejus metus. Juose A. Šileikis mokėsi tiek klasikinio, tiek sportinio, tiek atpalaiduojančio masažo paslapčių.
„Man labai patiko mokytis masažo, nes čia visai kitaip nei su mano buvusiais mokslais. Čia vieną dieną pasimokai apie raumenis iš knygos, o jau kitą – bandai juos užčiuopti žmogaus kūne. Supratau, kaip žinios iš popieriaus persikelia į tikrovę. Turi surasti, kur masažuoti, kaip atpalaiduoti raumenį. Taip pat kartu galvojau, kad tai būtų labai geras atsarginis variantas, jei reikėtų atsisakyti nors vienos specialybės iš tų, kuriomis jau užsiėmiau“, – kalbėjo jis.
Metai egzotiškoje šalyje
Gavęs masažuotojo pažymėjimą A. Šileikis įsisuko į intensyvų skirtingų darbų maratoną. Vienu metu jis dirbo tiek žurnalistinį darbą, tiek gidu, tiek masažuotoju.
Vis dėlto po kurio laiko vyras suprato, kad nuo tokio tempo reikia pailsėti. Jis susirado Indonezijos siūlomą programą mokytis indoneziečių kalbos ir taip prieš porą metų išvyko vieniems metams į šią egzotinę šalį.
„Tai buvo avantiūra. Gavau stipendiją mokytis kalbos ir pagalvojau, kodėl nepabandžius. Buvo pats laikas pailsėti, nes dirbamas per kelis darbus atidaviau labai daug energijos“, – prisipažino jis.
A. Šileikis pasakojo, kad net ir per atostogas ar poilsiaudamas stengiasi rasti prasmingos veiklos. Šiuo atveju – mokėsi indoneziečių kalbos.
„Svarbiausia nedykinėti. Galima ir šiaip išvažiuoti metams pakeliauti, bet mano atveju susipažinau su nauja kalba, sutikau naujų žmonių, įsigilinau į vietinę kultūrą“, – vardijo jis. Metus, praleistus Pietryčių Azijos šalyje, lietuvis įprasmino padėjęs vienai lietuviškai leidyklai redaguoti indoneziečių autoriaus knygą.
„Po metų užsienyje supratau, kad paprastas keliavimas man praranda prasmę. Galvoju, kad net keliaujant turėtų būti kažkokia prasmė. Pavyzdžiui, dabar galvoju apie intensyvius ispanų kalbos kursus Meksikoje ar Ispanijoje. Mokymasis suteikia didžiulį privalumą – randi bendraminčių ir sutinki daugybę skirtingų žmonių“, – šypsojosi vyras.
A. Šileikis prisipažino, kad niekada savęs nespaudžia mokytis. Visos veiklos jo gyvenime atsiranda laiku ir vietoje. O gimus naujai minčiai apie naujus mokslus jis leidžia sau kurį laiką pagalvoti, ar tikrai nori užsiimti nauja veikla.
„Kai kurios veiklos išsisijoja natūraliai. Nematau poreikio viskuo užsiimti vienu metu. Galbūt po kurio laiko vieni dalykai nebemotyvuos, nebeįkvėps. Vis dėlto geriau turėti variantų, nes baisiausia man girdėti, kai kažkas netenka darbo ir gali dairytis tik vienos srities darbo skelbimų“, – tikina jis.