Islandė įrodė, kad ir po 65-ių galima karjerą pradėti iš naujo

Kaip atrasti naujas veiklas vyresniame amžiuje, tampa vienu svarbiausiu gyvenimo klausimu. „Gera žinia ta, kad ribų bandyti tiesiog nėra. Štai gido egzaminą išlaikiau būdama 65-erių, o teises vairuoti autobusą įgijau sulaukusi 70-ies. Islandijos Trečiojo amžiaus universiteto U3A organizuojami kultūros paveldo kursai man padėjo pasiruošti tapti gide. Mokytis nenustoju ir toliau – išbandau kursus platformoje „Galimybių biblioteka“ (Vöruhús Tækifæranna)“,– sako energinga islandė, su kuria, esančia Reikjavike, kalbamės nuotoliu. Gidė Birna Halldorsdottir, anksčiau vadovavusi svarbioms tarptautinėms Raudonojo Kryžiaus organizacijos misijoms, pasakoja apie žmogiškuosius iššūkius vyresniame amžiuje.

Birna ketvirtį amžiaus, su pertraukomis, dirbo tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus komandoje. Sulaukusi pensinio amžiaus ji turėjo atsisveikinti su kolegomis. Priežastis susijusi su darbo reglamentavimu – Islandijoje neleidžiama dirbti viešajame sektoriuje sulaukus 67-erių, o vykstantiems į misijas užsienyje šis amžius dar trumpesnis – 65 metai. Taigi, aplanko klausimas: „Kas toliau?“

„Misijų metu administravau maisto ir kitų produktų dalijimą nestabiliuose Afrikos regionuose, taip pat stichinių nelaimių zonose, pavyzdžiui, Indonezijoje po cunamio katastrofos ir žemės drebėjimų nualintame Haityje. Padėjome vietiniams gyventojams įrengti daržus ir vandens tiekimo sistemas“,– pranešime žiniasklaidai pasakoja Birna.

Islandė ir jos kolegos dirbo su vietos specialistais, mokė juos, kaip formuoti daržus, auginti javus ir įrengti betoninius šulinius, kad turėtų maistui tinkamo vandens šaltinį. „Vyraujant nestabiliai situacijai šalyje, kartu su vietos gyventojais spręsdavome, kaip mes, o vėliau ir jie patys savarankiškai, galėtų išgyventi ir padėti vieni kitiems“,– apibendrina Birna.

Toks darbas suteikė ne tik daug patirties vadybos srityse, bet ir padėjo ugdytis atsparumą bei mokėjimą džiaugtis gyvenimu. „Kad ir kur būdavome apsistoję, visuomet dirbome su vietiniais savo padėjėjais, vadinamais vietos koordinatoriais. Jais visiškai pasikliaudavome, o jie užtikrindavo, kad svečioje šalyje jaustumėmės saugūs“,– pasakoja islandė.

Ji tiki, kad nėra stebuklingos formulės, kaip įdarbinti tinkamus žmones, su kuriais galėtum pakeisti pasaulį. Svarbiausia yra turėti pozityvų požiūrį į darbą ir mokėti užsienio kalbą. Misijų Afrikoje metu buvusi koordinatorė patekdavo į jau egzistuojančias, suformuotas darbo komandas. Tačiau kai jai pačiai prireikdavo įdarbinti žmones, daugiausia dėmesio buvo skiriama kalbų – tiek vietinės, tiek anglų – mokėjimui ir komandiškumui.

„Esame laikini svečiai kitose šalyse, todėl turime prisitaikyti prie vietos kultūros. Atvykstame ne tam, kad pakeistume vietinius gyventojus, o tam, kad dirbtume kartu ir jiems padėtume“,– pabrėžia islandė.

Kalbėdama apie savo didįjį gyvenimo posūkį ir perėjimą prie gidės darbo, ji šypsosi ir mano, kad viskas buvo šiek tiek nuspėjama. Noras parodyti gimtosios šalies grožį jai įaugęs į kraują. Dar vaikystėje, būdama skaute, ji daug keliavo su bendraamžiais, mokyklos bendruomene ir tėvais. Dabar ji veda pažintinius turus mokyklinukų grupėms ir organizuoja laisvalaikio užsiėmimus jaunuoliams, kurie yra tokio pat amžiaus kaip jos anūkai.

„Sulaukusi 65-erių norėjau dar ką nors veikti, negalėjau tiesiog sustoti. Tuo metu, kai nevykdavau į Raudojo Kryžiaus misijas, Islandijoje organizuodavau ekskursijas savo draugams užsieniečiams. Man visada patiko planuoti keliones, todėl buvo akivaizdu, kad tuo užsiimsiu ir ateityje. Islandija yra nedidelė šalis, bet pasižymi didele gamtos įvairove, todėl mums labai pasisekė. Tiesiog noriu parodyti tų kontrastų grožį“,– sako Birna.

Pasiekti klientus, turistų grupes, islandai padeda bendradarbiaujančios kelionių agentūros. Birna veda pažintines ekskursijas mišrioms grupėms, tarp kurių – ir senjorai, ir jauni suaugusieji. „Visuomet patariau vykstantiems į ilgesnę kelionę atsižvelgti į tai, ką darysite, ir nepamiršti, kad vyresnieji nėra tokie greiti kaip paaugliai. Tai reikalauja lankstumo organizuojant turus, renkantis kelionių veiklas“,– teigia islandė.

Ji turi tik vieną patarimą tiems senjorams, kurie atsidūrė pasirinkimų kryžkelėje. „Atsižvelkitei į tai, kad visada yra pakilimų ir nuosmukių, kad ir ką pasirinktume. Mėgaukitės visomis gyvenimo spalvomis ir imkitės to, kas jums patinka, kai tik pasitaiko galimybė“,– pasakoja Birna. Tai viena iš priežasčių, kodėl Birna naudojasi skaitmeninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, internetinių mokymosi kursų platforma „Galimybių biblioteka“, kad praplėstų savo kompetencijas.

„Tokios istorijos įrodo, kad būdami smalsūs ir ieškodami naujų patirčių atveriame kelius į naują prasmę ir teigiamas emocijas. Džiugu, kad sparčiai besikeičiančiame technologijų pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriame įvairaus amžiaus grupėms pritaikytiems sprendimams“,– sako senjorų turizmo rinkodaros įgūdžiams tobulinti skirto Erasmus+ projekto „eSilver Tour“ atstovė Lietuvoje, Tech-Park Kaunas projektų ekspertė Vaiva Kelmelytė. Iniciatyva, jungianti tarptautines Prancūzijos, Portugalijos ir Graikijos bendruomenes, stiprina vyresnio amžiaus žmones ir sidabrinio turizmo specialistus vienijančių organizacijų skaitmenines kompetencijas.