Italijoje kurčiųjų centre praktiką atlikusi Greta buvo nustebinta italų požiūrio į darbą – būsimai pedagogei tai buvo didžiausia pamoka

Viename iš Kauno darželių-lopšelių dirbanti logopedė Greta Latakaitė pripažįsta, kad šiandien itin daug vaikų turi įvairių kalbos sutrikimų. Didelių problemų kelia tai, kad kalbėti dar tik pradedantys mažyliai jau yra sodinami prie planšetinių kompiuterių ar telefonų, per kuriuos žiūri filmukus anglų kalba. Vaikai, kurių gimtoji kalba dar nėra sutvirtėjusi, pradeda painioti, maišyti žodžius ir neskiria, kuri gi yra jų pagrindinė kalba.

„Yra daug nuostabių filmukų, įvairių vaizdo įrašų lietuvių kalba. Tad patarčiau tėvams bent jau iki tol, kol vaikų kalbėjimas lietuvių kalba sutvirtės, rinktis būtent juos“, – pranešime žiniasklaidai sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos II kurso studentė.

Netikėtą idėją pasufleravo mama

G. Latakaitė turėjo įvairių pasirinkimų, ką veikti pabaigus mokyklą – Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinę anuomet traukė ir istorija, ir medicina, ir psichologija, ir matematika. Visgi galvodama, kokį profesinį kelią rinktis, tuo metu ji labiausiai svajojo apie darbą, susijusį su muitinės veikla ir ikiteisminiais tyrimais.

Pedagogo kelio tarp šių pasirinkimų tuomet nebuvo, tačiau jis visad buvo šalia. Gretos mama – pradinių klasių mokytoja, tad ji pirmoji prakalbo apie tai, kad dukrą labiausiai įsivaizduotų specialiosios pedagoginės pagalbos srityje.

„Nuoširdžiai pagalvojus, visada žavėjausi pedagogo darbu. Kai mama tai pasakė, man ši idėja iškart patiko. Pasitikėjau mama – ji yra pedagogė, puikiai mato, kas man labiausiai tiktų, kokios asmeninės savybės būtų mano stiprybės viename ar kitame darbe. Pradėjau domėtis logopedija, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus, pamokas ir bandžiau save įsivaizduoti šioje pozicijoje. Tad ši idėja ir virto realybe“, – sako VDU Švietimo akademijoje logopediją pradėjusi studijuoti G. Latakaitė.

Kadangi jos mama pedagogė, Greta nuo pat mažumės iš arti matė mokyklos užkulisius. Ji anksti suprato, kad mokytojo darbe reikia ypatingos kantrybės. Šis darbas nėra nuobodus – kasdien jis kupinas pačių įvairiausių iššūkių. Pedagogo darbas reikalauja ir didelės atsakomybės: reikia mokėti pastebėti vaiko silpnybes ir stiprybes, suprasti jo poreikius, matyti ir įvertinti, kas kelia didžiausių sunkumų. Tačiau, pasak pašnekovės, darbas su vaikais ir pasiekiami rezultatai atperka viską.

Susikalbėjo naudodami gestus, veido mimikas, piešdami

Iš Kretingos persikėlus į Kauną, adaptuotis dideliame mieste Gretai iš pradžių buvo didelis iššūkis. Juo labiau, kad didžioji dalis jos draugų pasirinko studijas Vilniuje.

Tačiau ilgainiui ji priprato prie didmiesčio šurmulio, o tuomet ryžosi ir dar vienam nuotykiui. Pirmame studijų kurse išgirdusi pasiūlymą dviem mėnesiams pagal „Erasmus +“ mainų programą išvykti į užsienį – Italijos miestą Turiną – sutiko juo pasinaudoti net nedvejojusi.

„Labai nudžiugau, kad universitetas suteikia tokią galimybę. Mėgstu keliauti, o čia buvo neeilinė proga pagyventi kitame mieste net du mėnesius – tai visai kas kita, nei paturistauti savaitę ar dvi. Negalėjau tokios galimybės praleisti“, – prisimindama savo apsisprendimą momentą šypsosi G. Lataikaitė.

Praktiką ji atliko Turino kurčiųjų institute – pati išsirinko šią vietą iš jai pateikto įstaigų sąrašo, kadangi išbandyti save tokioje srityje jai iki tol neteko.

Atlikdama praktiką Švietimo pagalbos skyriuje, ji pradėjo darbuotis vienoje iš ikimokyklinio ugdymo įstaigų, kurią iš viso lankė apie 30 vaikų nuo 3 iki 6 metų. Pasak pašnekovės, įdomu tai, kad visi toje grupėje dirbantys mokytojai mokėjo italų gestų kalbą, o vienas iš mokytojų buvo kurčiasis.

Anot Gretos, Italijoje vyrauja įtraukusis ugdymas, tad ir į šią mokyklėlę priimami ir girdintys, ir kurtieji vaikai, taip pat – turintieji įvairių klausos ar regos sutrikimų. Tuo metu, kai praktiką joje atliko Greta, grupėje buvo du visiškai negirdintys vaikai ir vienas, kuris girdėjo klausos aparato pagalba.

„Ten būdama supratau, kad nesvarbu, kokia kalba kalbi, visada rasi išeitį, kaip susikalbėti. Nors atvykusi į Italiją išvis nemokėjau italų kalbos, tik kelis pagrindinius žodžius, tačiau susikalbėjome su vaikais naudodami įvairius gestus, veido mimikas, piešdami. Vaikų šypsenos, juokas, jų šiluma ramino – štai tada galutinai supratau, kad darau tai, ką išties noriu, esu ten, kur ir noriu būti. Tai man buvo didžiausia pamoka ir dovana“, – sako G. Latakaitė.

Didžiausią nuostabą, vertinant lietuvių ir italų kasdienį darbą švietimo įstaigoje, jai kėlė požiūris į darbą ir apskritai gyvenimą – jau vien tuo, kad italai niekur neskuba.

„Mes įpratę visur lėkti, skubėti, nervintis, o jie yra atsipalaidavę žmonės. Dirbdami ugdymo įstaigoje, jie dirba tokiu tempu, kuris jiems yra priimtinas. Mokymosi medžiagos dėstymas ar kažkoks projektas pas juos gali tęstis mėnesį, du ar net metus. Jie išvis neakcentuoja laiko, per kiek turi vieną ar kitą darbą atlikti. Mokymosi programos taip pat nėra apibrėžtos griežtais terminais“, – pastebi pašnekovė.

Būdama ten, Greta įsitikino, kaip stipriai Italijos ugdymo įstaigose akcentuojama vaikų laisvė, savarankiškumas ir pasitikėjimas jais. Tiek tėvai, tiek mokytojai pasitiki vaikais ir jų gebėjimais – patys vaikai žino, kad jie yra atsakingi už save, už savo veiksmus. Mokytojas jiems yra tarsi draugas, kuris yra šalia, kartu auga, kuria, tyrinėja pasaulį ir kuria artimą, pasitikėjimu grįstą santykį.

Turint palaikymą, motyvacija tęsti darbus tik didėja

Turino kurčiųjų centras prieinamas visiems – jį lanko ir kurtieji, ir girdintieji, ir regos negalią ar kitų sutrikimų turintys žmonės. Čia organizuojami įvairūs užsiėmimai, kurie padeda jį lankantiems žmonėms kurti savarankišką gyvenimą.

Visi, kas tik nori, gali nemokamai lankyti italų gestų kalbos kursus, mokytis komunikuoti su kurčiaisiais, taip pat vyksta įvairios dirbtuvės. Tai tarsi dienos centras, į kurį galima ateiti ir dienos pabaigoje, po savo darbų.

„Kadangi į Turiną atvykau balandžio pabaigoje, tad į italų gestų kalbos kursus nebespėjau, nes jie jau buvo įsibėgėję. Tačiau šiuo metu, studijuodama antrame kurse, kaip tik turiu lietuvių kalbos gestų pirmojo lygio kursą. Tenka pripažinti, kad jos mokytis tikrai nėra paprasta“, – sako G. Latakaitė.

Studijuodama antrame kurse Greta pradėjo dirbti logopede viename iš Kauno darželių-lopšelių. Baigusi bakalauro studijas ji norėtų save išmėginti klinikinio logopedo srityje, pavyzdžiui, padirbėti reabilitacijos centre. Taip pat norėtų baigti kalbos korekcijos pagrindų kursus, o vėliau – galbūt ir magistro studijas.

„Dabar jau savęs net nebeįsivaizduoju jokioje kitoje srityje. Man labai patinka tai, ką darau. Juo labiau, kad turiu milžinišką palaikymą iš savo šeimos bei savo kolegų. O tai man yra svarbiausia. Kai yra palaikymas, pagalba ir parama, motyvacija tęsti pradėtus darbus tik didėja, nes žinai, kad turi kuo pasitikėti. O jei atsiras sunkumų, yra, kas padės“, – džiaugiasi Specialiosios pedagoginės pagalbos: logopedijos antro kurso studentė.

Paklausta, koks yra didžiausias iššūkis kasdien dirbant su vaikais, Greta susimąsto: „Turbūt pats svarbiausias dalykas yra mokėti atrasti kiekvieną vaiką, sukurti su juo artimą, pasitikėjimu grįstą santykį, nes kiekvienas iš jų yra individualus, kiekvienas atvejis – skirtingas. Be artimo ryšio, pasak jos, jei vaikas nepasitikės ir nesijaus gerai, nenorės dirbti, bendras darbas nevyks, ir norimo rezultato greitai pasiekti nepavyks“.