– Kaip jūs manote, žurnalisto profesija – visam gyvenimui?
– Sudėtinga kalbėti apie visą žurnalistiką apskritai, nes ji – įvairialypė ir įvairiabriaunė. Dirbtinis intelektas jau geba aprašyti sporto varžybas, imdamas statistiką ir kurdamas standartinius sakinius. Užtrunka iki vienos sekundės parašyti žinutę, kurią žurnalistas rašytų daugiau nei pusvalandį. Dirbtinis intelektas pakeis pranešimų greitį, rašymą, žinios skleidimą. Tačiau žurnalistika visada yra tam tikras santykis ir bendravimas, daugeliu atveju – autorinis požiūris. Šito pakeisti neįmanoma. Taigi gali būti, kad žurnalisto profesija, – visam gyvenimui mano ir tų, kurie dar negimė.
Vienas dalykas yra žurnalistika, kitas dalykas yra tam tikros technologijos, pavyzdžiui, televizija. Mes dabar kalbame televizijoje, bet interneto. Prieš 5-erius metus nebuvo tokio dalyko, kad tūkstančiai žmonių tiesiogiai žiūrėtų televiziją internetu. Televizija kaip technologija numirs, tačiau galimybė vaizdu perduoti informaciją, emociją – tikrai liks. Nesvarbu, kur mes tai matysime, – halograminiame vaizde vidury stalo, ekranuose ar akiniuose, – bet pats vaizdo kūrimas tikrai išliks.
– Ar žurnalisto profesija po 10 metų leis išlaikyti save ir šeimą, o galiausiai – ar norėsis?
– Dėl noro nežinau. Etatiniu žurnalistu – kai darbas nuo ryto iki vakaro – dirbu jau 22-ejus metus ir niekada nedirbau nieko kito, nebuvau atstovu spaudai. Tai yra susiję, tačiau visiškai skirtingi dalykai – dirbti visuomenei ar dirbti kažkam. Pastaruoju metu visi manęs klausia, ar neketinu gyvenime ką nors keisti. Pradėjau galvoti, kad gal ir norėčiau pakeisti ką nors visiškai skirtingo, bet, tiesą pasakius, nesu sugalvojęs, kas tai būtų per veikla. Dabar mane labai traukia kariniai reikalai, karyba. Tačiau tai nėra niekaip susiję su profesija. Nereikia keisti profesijos, norint tapti šauliu.
– Dirbate 22 metus, jūsų pasiekimai – puikūs, jie yra matomi. Kiek žurnalisto profesija yra pritaikoma kitose srityse?
– Kad ir kur bedirbtum – televizijoje, radijuje, internete, – yra tam tikra technologija ir technika. Visi turi parengti reportažą pagal tam tikrą formatą, techninius reikalavimus ir t. t. Tai yra išmokstama, tai yra amatas. Kitas dalykas – tam tikros asmeninės savybės. Mano galva, savybės lemia daugiau nei įgytos žinios ar išsilavinimas, nes asmeninės savybės rodo tam tikrą santykį su aplinka. Žurnalistui tai yra esmių esmė. Žurnalistui kitų žmonių nuomonė turi rūpėti daug labiau nei jo paties. Kiti žmonės iš principo jam turi būti labai įdomūs, jis turi kaifuoti nuo bendravimo su kitais, nepavargti nuo kompanijos ir draugijos. Labai svarbu klausytis ir girdėti, o ne kalbėti. Daugeliu atveju čia sėdintys žmonės klausosi tik tada, kai jie patys kalba. Turiu omeny dažną politikų ydą.
Kitas dalykas – visko galima išmokti. Žurnalistikoje per tam tikrą laiką galima lengvai išmokti daryti fantastišką reportažą, maketuoti, montuoti, filmuoti. Kai jau moki visas taisykles, galima kurti savo. Tačiau tai nepakeis tų asmeninių savybių, kurios lemia tiek žmogaus prisitaikymo galimybes, tiek jo karjerą ir sėkmę. Žurnalistas gali būti bet kuo, nes kuo geresnis žurnalistas, tuo jis yra geresnis visų sričių diletantas. Aš esu pakankamas visų sričių diletantas. Dorai nesuprantu nei vienos srities, ypatingai nesigilinu nei į vieną dalyką, kuris man teiktų didelę gyvenimo prasmę. Žurnalistai, bendravimas, pokalbiai, požiūrių ieškojimas, žmonių asmenybių atskleidimas per trumpą laiką, gebėjimas rasti chemiją – tai man yra įdomu.
– Tai yra žurnalistų profesinė yda ir liga – jie visko žino po truputėlį, turi gana aiškią poziciją kiekvienu klausimu.
– Nesu tikras, kad aiškios pozicijos turėjimas kiekvienu klausimu – žurnalisto vertybė. Žurnalistikoje vertybės yra bendražmogiškos – sąžiningumas, padorumas. Turiu keletą savo kriterijų: kai yra silpnesnis ir stipresnis, aš norėčiau apsistoti silpnesniojo pusėje, nors galbūt jis kartais nėra toks teisus kaip stipresnis. Valdžios santykyje su piliečiais ar verslu, visuomeninėmis organizacijomis aš aiškiai suprantu, kad valdžia, – galia. Tad natūraliai stoju į tų, kurie turi konfliktiškų santykių su valdžia, pusę. Tačiau pažiūrų ar politinių ideologijų aš nesistengiu skleisti. Taip, esu liberalių pažiūrų žmogus, man netrukdo jokios poros, santykiai, man netrukdo daugelis dalykų.
Man patinka kritiškai mąstantys žmonės. Vertinu tuos, kurie manimi nepasitiki, o vertina visą visumą, kurie neieško vieno informacijos šaltinio, vieno gelbėtojo, vienos idėjos, dėl kurios žmogus nušvinta. Man atrodo, kad tai nėra kritiški individai. Norėtųsi, kad žurnalisto veikla prisidėtų prie visuomenės, kurioje tiek Jakilaitis, DELFI, 15min, LRT būtų vertinami kritiškai, kad patys darytųsi išvadas, naudodami daug informacijos šaltinių. Kiek galiu, tiek kažkiek prisidedu prie kritiškesnės visuomenės kūrimo, susikalbėjimo, diskusijų kultūros.
– Kokį kelią reikėjo pereiti, kada jūs iš tiesų supratote, kad galite daryti įtaką ir poveikį, turite valdžią?
– Atsimenu bemieges naktis, kai suvokiau, kad po mano reportažo atsistatydino ministras. Tačiau tai buvo klaidingas suvokimas, nes tai neįvyko po mano reportažo. Jis atsistatydino po to, ką padarė ir dėl to, kad politinė aplinka tam buvo netolerantiška. Aš tiesiog tai paviešinau. Jei nebūčiau aš, galbūt būtų kas nors kitas. Tada buvo vienas ministras, po to – antras. Galvojau: „Siaubas, kas čia darosi?“
– Jūs išgyvenote nerimą ar pakylėtą jausmą?
– Aš negalėjau suvokti. Buvo tikrai daug bemiegių naktų. Mano žmona tuomet sakė: „Turiu gyventi su Maldeikiu, Žvaliausku ar Paksu.“ Reikia suvokti, kad tuo metu turėjau atlikti tam tikrą darbą. Tu jį atlikai, bet greičiausiai, jei tavęs nebūtų buvę toje vietoje, tai, tikėtina, irgi būtų įvykę. Nereikia susireikšminti. Įtaką darau ne aš, o tie žmonės, su kuriais aš kalbuosi, iškeldamas tam tikras problemas. Atkreipdamas į jas didelės dalies visuomenės dėmesį galiu aiškiai suvokti, kad tai daro tam tikrą poveikį. Jei iškeli naują problemą, kuri iki to laiko nebuvo gvildenta, ar ją užaštrini laidose, pamatai, kad po to kažkas vyksta, tad tikėtina, kad tavo laida prie to yra prisidėjusi. Tai galima vertinti kaip tam tikrą žurnalisto įtaką. Vis dėlto didžiausią įtaką turi tie, kurie tose laidose kalba ir priima sprendimus.
– Jūs, kaip žurnalistas, laidą galite pakreipti vienaip ar kitaip, būti atlaidesnis ar labiau pulti. Žurnalistas, kuris turi didelę patirtį, puikiai žino, kaip išvesti pašnekovą iš pusiausvyros. Kiek jums tai yra priimtina pačiam? Prieš 10 metų savo reportažuose aštrumą naudojote daugiau ir galbūt tuo mėgavotės, dabar aš to matau mažiau.
– Per tam tikrą laiką ateina supratimas. Pavyzdžiui, kai žmogus neturi aiškios galios, kalbi su opozicinės partijos atstovais, kokia esmė darkytis ir spausti, kai nėra ko spausti, kai žmogus realiai neturi atsakomybės už kažkokius sprendimus? Jei tai nėra valdžia, nematau didelės prasmės ką nors labai kritikuoti. Kai jie ateis į valdžią ir priiminės sprendimus, nuo kurių priklausys visuomenės ir valstybės likimas, tada mes rimčiau ir pakalbėsim.
Gal anksčiau galvojau šiek tiek kitaip: jei tu dabar ne valdžioje, paieškosim, ką tu veikei praeityje. Bet apie tai, kas buvo praeityje, jau buvo kalbėta praeityje. Kiekvieno interviu tikslas – atskleisti, parodyti žmogaus santykį į tam tikrą problemą, aktualiją, konfliktą, kiek galima labiau atskleisti emociją, išgyvenimą. Taigi kartais galima rinktis visai kitus būdus, nebūtinai žmogų spausti į kampą, kad jis atsiskleistų. Galima tiesiog maloniai patraukti už liežuvio. Nenorėčiau būti pneumatinis kūjis, kuris kiekvieną dangą ar asfaltą kloja vienoda jėga. Technikas, patirtis naudoju kiekvienam žmogui skirtingas.
– Pagal tai, ką pasakojate, susidaro įspūdis, kad jūs nuolat dirbate. Atsikėlęs ryte ir nueidamas miegoti esate žurnalistas. Kada esate sutuoktinis ir tėtis? Ar turite kokį nors tarpą?
– Man svarbiausias požiūris yra neskirstyti gyvenimo į darbą ir asmeninį gyvenimą. Jei dirbame mylimą darbą ir turime mylimą šeimą, brangius draugus, tai yra mūsų gyvenimas. Kartais būna sudėtinga, kai man sako: „Tėtukai, padėk telefoną“. Kartais būna, kad neišgirstu, ką sako vaikai. Tau kažką pasakoja, o tu tuo metu mintyse esi kažkur išėjęs.
Neskirstymas gyvenimo į tam tikras aiškias ribas, man atrodo, suteikia pilnatvę, džiaugsmą, nes jei turi laisvo laiko dieną, gali pakviesti žmoną pietų, nuvežti vaikus į treniruotę. Mano diena – ilga. Ryte prieš 8 val. pajudu, grįžtu irgi 20 ar 21 val., kartais ir po 23 val. Jei pamatau, kad tokia diena, stengiuosi iš savo darbo pavogti laiko. Kol važiuoji, gali pasišnekučiuoti. Man tai labai gerai, gal kitiems ir netiktų toks modelis.
– Kartais norisi pakalbėti su draugu apie tuos dalykus, kurie niekada niekur neišeitų, kad liktų tarp mūsų. Kaip saugiai jūsų draugai, giminės su jumis jaučiasi?
– Mano draugai man nėra įdomūs profesine prasme. Mano draugai – tik mano draugai. Laimei, jie yra arba šiek tiek arba iš visiškai skirtingų sričių ir jie dažnai nedaro to, apie ką aš rengiu laidas. Tarp jų nėra politikų ar didelių organizacijų vadovų ar ypatingai visuomenėje matomų žmonių. Aš neieškau draugų nei tarp politikų, nei tarp diplomatų ar verslininkų. Net nemanau, kad mes galėtume kaip nors draugauti. Kaip tai atrodytų, jei koks nors politikas būtų mano draugu, tai eitume į svečius?
Jie yra vienoje pusėje, aš – kitoje, o tarp mūsų – didelė praraja, griovys ar tvora. Mes stovime visiškai skirtingose pusėse. Bet viena pusė gerbia kitą, nes taip priimta. Gerbiu politikus, kurie dorai dirba savo darbą, kuriems tai yra pašaukimas ir viso gyvenimo apsisprendimas. Tokių žmonių Lietuvoje tikrai yra. Su senbuviais politikais yra susiklostę tam tikri santykiai, nes mes fiziškai esame kalbėję šimtus kartų. Tai yra galbūt tam tikri šiltesni santykiai, bet tai niekaip nepakeisdavo to, kad kai kurie ministrai pirmininkai išeidavo iš mano laidų neatsisveikinę.
– Ar pastebite, kad keičiasi politikų santykis į žurnalistus, į jus asmeniškai? Jus labiau vertina?
– Sudėtinga man spręsti. Pastaruoju metu atrodo, kad bent jau su didžiąja dauguma susikalbame. Yra tų atvejų, kuriuos visi žino, bet tai jau labiau specifiniai atvejai. Iš tų politikų pusės buvo užsuktas keistas žaidimas, bet jis niekuo nesibaigė. Prieš mane vienu metu buvo pradėtas kažkoks karas. Karas nepavyko – visi savo pozicijose. Tikiuosi, kad dar ateis tas laikas, kada žmonės išdrąsės, kad galėtų atsakyti į tuos klausimus ir ateis rimtai pasikalbėti. Kol žmonės nėra pasiruošę apie tai kalbėti, aš jų į laidas ir nekviečiu.
– Ar jūs linkėtumėte savo vaikams žurnalisto darbo?
– Mano dukra neseniai mane išgąsdino. Pasakė, kad norėtų būti arba žurnaliste, arba režisiere. Tačiau ji labai aiškiai suformulavo: „Bet aš nenorėčiau, kad žmonės mane vertintų dėl to, kad esu tavo dukra, žurnalistė Jakilaitė.“ Būtų kalbų: „Tėvas čia sutarė, atvedė. Žiūrėk, jai tiek metų, o ji jau prie DELFI stalo.“ Nepaisant to, kad tai galėtų būti jos nuopelnai. Jei galėčiau patarti kitokią profesiją, kuri būtų arti kūrybinės veiklos ar dar kažko, aš mielai tai daryčiau. Tačiau nematau net galimybių nuspręsti ko nors už vaikus, nes dabar jie yra visai kitokie nei buvome mes. Mano apsisprendimams tėvai dar turėjo didelę įtaką. Nežinau, ar būčiau išgirstas, ir tiesą sakant, net nenorėčiau to sakyti. Mano užduotis yra kalbėti apie santykį su aplinka, o ne konkrečią kryptį: kiek svarbu žinios, pastangos, pagalba, bendravimas ir t. t.
– Ką pasakytumėte būsimiems studentams: kokia žurnalisto perspektyva ir ar verta studijuoti šį dalyką?
– Man atrodo, kad tai įdomi ir prasminga profesija. Aš tame matau didelę prasmę. Taip, tai nėra medicina ar statyba, kur matai rezultatą, – žmogus pagyja. Žurnalistikoje niekam nerūpi, ką padarei vakar ir vakarykštė laida, rūpi tik tai, ką gali padaryti šiandien. Kol šiandien gali padaryti geriau nei kiti, tol tu esi. Jei ne, pilna geresnių.
Žurnalistika tuo pačiu yra patraukli ir ne, nes kiekvieną kartą ji yra skirtinga. Čia yra dalykų, kurie panašūs į mediko profesiją, doro sąžiningo politiko, visuomenininko, nes žurnalistika keičia visuomenę, kartais gydo, demaskuoja apsimetėlius. Todėl žurnalistika yra labai prasminga, įdomi veikla ir ją rinktis yra garbinga. Bet pirmiausia reikia atsakyti, ne ką aš išmoksiu, o koks aš esu jau dabar. Jei man patinka pasišnekučiuoti ir labiau paklausyti negu kalbėti, tai turėtų būti atskaitos taškai. Gebėjimas girdėti ir tęsti pokalbį bet kuria linkme.