Rugpjūčio pabaigoje susitikome Edmundo vadovaujamos prodiuserių įmonės biure Antakalnyje. Atvykau vidurdienį, bet ir tuo metu dirbančių buvo daugiau nei pietaujančių. Vos spėjęs pasisveikinti, Edmundas surengė ekskursiją po patalpas, kuriose dirba gausus būrys darbuotojų. Susidarė įspūdis, kad jaukioje aplinkoje darbuojasi daugybė savo veiklą mėgstančių žmonių. Galutinė ekskursijos stotelė buvo pasitarimų kabinetas, jame nuotaikingai kalbėdamiesi praleidome likusį laiką. O pakalbėti buvo apie ką! Pradėjome pašnekesį apie tai, kam žmogui apskritai reikalingos studijos, o pokalbio pabaigoje aptarėme vieną iš Edmundo aistrų – bitininkystę.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su žurnalistu E. Jakilaičiu. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Edmundai, esate žinomas žurnalistas, bet baigęs mokyklą ne iš karto pasirinkote žurnalistikos studijas, tiesa?
– Esu baigęs Kauno Saulės gimnaziją, kurioje buvo sustiprintas matematikos, informatikos, fizikos mokymas. Tuo metu atrodė savaime suprantama po mokyklos rinktis studijas techninės pakraipos Kauno technologijos universitete. Į šį universitetą iš klasės įstojome keturiese, bet neilgai trukus studijas jau tęsė tik vienas bendraklasis, jis sėkmingai jas ir baigė, dabar yra puikus programuotojas.
– Kodėl palikote universitetą?
– Mums pasirodė, kad aukštojoje mokykloje moko to, ką mes jau mokame. Mūsų mokykla buvo kur kas stipresnė nei KTU informatikos studijų pirmo kurso programa. Mes buvome pasirinkę programą, kuri tuo metu buvo eksperimentinė. Paskaitos buvo vedamos anglų kalba, bet patys dėstytojai buvo lietuviai, tad prisipažinsiu, kad jų klausytis buvo nepaprastai juokinga, jie kalbėjo laužyta anglų kalba. Po pirmo pusmečio nusprendžiau studijas baigti, o vėliau mane gyvenimas atvedė į žurnalistikos studijas Vilniaus universitete.
– Kodėl pasirinkote būtent žurnalistikos studijas?
– Viskas įvyko labai paprastai. Sutikau bendraklasę, kuri jau studijavo žurnalistiką, ji užsiminė, kad man tiktų žurnalistikos studijos. Tada pradėjau domėtis, ko bus mokoma, ir supratau, kad man bus įdomu.
– Stojant į žurnalistiką reikia laikyti stojamąjį egzaminą. Ar jam rengėtės?
– Visiškai nesirengiau. Reikėjo rašyti rašinį, o viena iš temų buvo „Žmogus, su kuriuo norėtum pasikalbėti“. Šią temą ir pasirinkau, parašiau rašinį, apie ką norėčiau pasikalbėti su savo mirusiu seneliu. Už rašinį gavau aukštą balą, o vėliau dalyvavau pokalbyje su stojamojo egzamino komisija ir per jį susiginčijau. Manęs klausė, kuo domiuosi, atsakiau, kad politika, politologija. Komisijos narė Algimanta Žukauskienė manęs tada paklausė, kodėl socialdemokratai nepasiteisino Švedijoje. Mano atsakymas komisijos narei buvo „O kas jums taip primelavo?“ Mes ilgai šia tema diskutavome, po egzamino maniau, kad gausiu kuolą. Vėliau sužinojau, kad esu įvertintas dešimtuku.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Pačioje pradžioje teko dirbti M-1 žinių tarnyboje. Pirmais metais kasdien dirbti ir mokytis važinėjau traukiniu iš Kauno į Vilnių. Su gimtuoju miestu Kaunu mano ryšys visada buvo stiprus, taip pat ten gyveno mylima mergina. Be to, darbavausi kaip bendradarbis dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Laikinoji sostinė“, o kartais radijo stočiai M-1 rengdavau trumpus reportažus iš Kauno. Baigęs pirmą kursą atlikau praktiką dienraščio „Kauno diena“ redakcijoje, o rudenį jau kėliausi gyventi į Vilnių ir ieškojau darbo sostinėje. Darbą radau iš pirmo karto. Tiesiog nuėjau į LNK televiziją, ten pokalbis truko gal dešimt minučių, po jo išgirdau: „Girdžiu, esi įžūlus, balsas neblogas, rytoj 9 valandą ateik į darbą.“
– Dabar turbūt mažai kas šitaip ieško darbo?
– Ir dabar kai kas šitaip ieško. Aš labiausiai vertinu žmones, kurie pas mane ateina, o ne tuos, kurie rašo laiškus. Kas man iš to laiško? Būna, kad skaitant paskaitas kas nors manęs aktyviai klausinėja, o vėliau tas pats žmogus mane susiranda ir aš apsidžiaugiu, nes prisimenu, kad sulaukiau įdomaus klausimo. Prieš kokį dešimtmetį dalyvavau šventėje VU Žurnalistikos fakultete, ten pamačiau Gerūtą Giniūtę ir iškart supratau, kad ši mergina daug pasieks žurnalistikoje.
– Ką svarbu gebėti žmogui, norinčiam dirbti žurnalistu?
– Aš manau, kad viskas yra išmokstama, tačiau yra viena esminė gero žurnalisto savybė. Tau turi būti įdomūs kiti žmonės ir jų mintys. Jei tu pats sau labai įdomus, geriau rinkis kokį nors kitą darbą. Tačiau jei tau kitų žmonių mintys įdomesnės nei tavo paties, jei tau įdomiau klausytis, o ne kalbėti, taip pat jei bendravimas su kitais žmonėmis ne išvargina, o suteikia naujų minčių, gali tapti geru žurnalistu.
– Net ir iškalbingumo galima išmokti?
– Tikrai taip, visko galima išmokti.
– Ką jums suteikė žurnalistikos studijos?
– Pirmiausia žmonių, su kuriais visada malonu susitikti, taip pat suteikė pažinčių dideliame žurnalistų būryje. Studijuodamas sutikau labai daug dėstytojų, kurie buvo įdomios asmenybės. Vienas iš jų – profesorius Žygintas Pečiulis, su kuriuo puikiai sutardavome, jis vadovavo mano baigiamajam darbui. Įsimintina dėstytoja buvo Marija Aušrinė Pavilionienė, kuri dėstė paskaitas apie Vakarų literatūrą. Tačiau mano gyvenime daugybę žinių suteikė ne vien studijos. Visada malonu prisiminti mokykloje veikusio dramos būrelio ar kurią nors kitą mokytoją. Apskritai laikausi nuomonės, kad žmogaus gyvenime išsilavinimas daro tik 49 procentus įtakos, net 51 procentas tenka asmeninėms savybėms. O jos gali būti išugdomos nebūtinai mokymo įstaigoje.
– Jums teko vadovauti LNK žinių tarnybai, „Lietuvos ryto“ televizijai, dabar taip pat dirbate vadovo darbą. Kur įgijote vadybos žinių?
– Aš neturiu vadybos žinių, teisingiau būtų sakyti, kad turiu bendražmogiškų žinių. Vadybos išmanymas man niekada nekūrė didelės vertės. Manau, nesu labai geras vadybininkas nei finansininkas, bet keletas kitų savybių man padeda ilgai dirbti su tais pačiais žmonėmis. Esu labai atviras, visada viską sakau tiesiogiai ir neužsiimu intrigomis už nugaros. Su visais darbuotojais kuriu santykius kaip su draugais, bet turi būti aiškiai suvokiama atsakomybė. Kartais pagalvoju, jog man pasisekė, kad dirbu su įdomiais žmonėmis, kurie dirba ne tik dėl to, kad gauna algą, bet ir dėl to, kad jiems įdomu tai, kuo jie užsiima.
– Kaip manote, kas lemia, kad darbuotojų kolektyve yra puiki atmosfera?
– Svarbu sukurti tokią nuotaiką, kad mes visi ne tik dirbame, bet ir darome šį tą reikšmingesnio, o pasiekę rezultatą visi pasidžiaugiame sėkme. Aš visada taip pat žiūriu ir į savo darbą. Ne tik rengiu laidas ir gaunu atlyginimą už savo darbą, bet kartu prisidedu ir prie kritiškesnės visuomenės formavimosi, taip pat stengiuosi parodyti, kad mums nereikia vienadienių gelbėtojų, apie žmones turime spręsti pagal praeitį, o ne pagal pažadus. Mane džiugina tai, kad kuriami dalykai, kurių nebuvo anksčiau. Vienas iš pavyzdžių – „Nacionalinė ekspedicija“.
– Esate ne tik laidų vedėjas, bet ir prodiuseris. Kaip ėmėtės šios veiklos?
– Puikiai pamenu, kad 2004 m. balandžio 7 d. su partneriu Laurynu Šeškumi žiūrėjome krepšinio rungtynes ir kalbėjome, kad jau laikas eiti iš LNK televizijos ir kurti savo prodiuserių įmonę. Šią datą puikiai atsimenu, nes tą vakarą mano telefonas išsikrovė, o žmona paskambino Laurynui Šeškui ir pasakė: „Aš gimdau, gal tu jau grįžk namo.“ Kol mūsų idėja buvo įgyvendinta, užtruko apie dešimt metų. Prodiuserio veiklos ėmiausi tada, kai buvau priverstas išeiti iš LNK televizijos. Tada nuėjau dirbti į „Lietuvos rytą“ ir ten įkūrėme prodiuserių įmonę. Rengdavome televizijos laidas visoms televizijoms. Kai ta prodiuserių įmonė pakankamai užaugo, kilo mintis sukurti naują televiziją. Gavome licenciją ir įkūrėme „Lietuvos ryto“ televiziją, jai teko vadovauti ketverius metus. Vėliau mano draugas Laurynas Šeškus iš Londono grįžo dirbti į Lietuvą, čia jis pradėjo kurti prodiuserių įmonę, pakvietė ir mane. Kurį laiką negalėjau prisijungti, nes turėjau įsipareigojimų „Lietuvos ryto“ televizijai, bet kai tie įsipareigojimai baigėsi, atėjau dirbti į prodiuserių įmonę ir joje dirbu jau apie penkerius metus.
– Esate sukūręs daugybę projektų, įgyvendinęs nemažai idėjų. Kuo didžiuojatės labiausiai?
– Viena iš svarbiausių veiklų yra mano kasdien rengiami trumpi interviu, kurie man kartais netgi patinka. Aš turbūt išmokau, kaip per trumpą laiką atskleisti žmogų. Sėkmę turbūt lemia ir tai, kad esu žinomas žmogus, matytas daugybę kartų, ir nors su pašnekovais gyvai matomės pirmą kartą gyvenime, žmonės būna linkę kalbėti nuoširdžiai, nes mane žino ir manimi pasitiki. Kitas dalykas, kuriuo labai didžiuojuosi, yra „Nacionalinė ekspedicija“. Mes sugebėjome sukurti tai, kas svarbu, įdomu ir kartu patrauklu. Tam reikėjo įdėti daug pastangų, bet pamatytas turinys lieka žmonių atmintyje ir tai keičia jų sampratą. Mūsų ekspedicija į Lenkiją tikrai pakeitė lietuvių požiūrį į lenkus, tapo akivaizdu, kad lenkai neturi kompleksų dėl lietuvių, tik lietuviai turi kompleksų dėl lenkų. Kai šiemet rengėme „Nacionalinę ekspediciją“ Ukrainoje, supratome, ką reiškia, kai lietuvius iš tikrųjų myli, kaip atrodo lietuvius mylinti tauta.
– Ar svajojate apie kokį nors interviu?
– Šio klausimo esu sulaukęs turbūt daugiau nei šimtą kartų. Iš tikrųjų svajonių interviu neturiu. Kadaise esu sakęs, kad man kaip žurnalistui būtų įdomu pakalbinti Michailą Gorbačiovą apie Sausio 13-ąją, bet dabar manau, kad tai niekada neįvyks. Daugelis norėtų pakalbinti Rusijos vadovą Vladimirą Putiną, tai būtų tarsi gyvenimo pokalbis, tačiau tai yra labai sudėtinga. Aš apskritai neturiu tokių idėjų, kurios būtų neįgyvendinamos. Jei sugalvoju idėją, ji dažniausiai būna reali.
– Esate realistas?
– Taip, jei ką nors sugalvoju, tą ir padarau, nes manau, kad gyvenime negalima nieko atidėlioti. Nebent idėja yra kokia nors brangi kelionė, kuriai tiesiog trūksta pinigų. Tačiau jei turi realius norus, reikia siekti juos įgyvendinti. Nes kiekviena gyvenimo diena gali būti paskutinė. Niekas nežino, kiek truks gyvenimas, tad kodėl reiktų ką nors atidėlioti?
– Ar laikote dideliu pasiekimu tai, kad teko kalbinti JAV prezidentą Georgeʼą Bushą?
– Tuo metu šį interviu laikiau didžiuliu savo laimėjimu. Aš buvau didžiausios televizijos Žinių tarnybos vadovas, vedžiau žiūrimiausią informacinę laidą, tad turėjau ambiciją siekti, kad šis interviu įvyktų. Palaikiau gerus santykius su tuometiniu JAV ambasadoriumi Lietuvoje Johnu F. Tefftu. Gerų kontaktų Vašingtone turėjo ir tuometinis Lietuvos ambasadorius JAV Vygaudas Ušackas. Tad bendromis pastangomis surengėme šį interviu. Jo metu jaudinausi, tačiau jis įvyko gana sėkmingai ir tai yra tarsi užverstas puslapis.
– Kokia jūsų darbo diena?
– Įprastai pabundu apie 7 valandą ryto, nuvežu vaikus į mokyklą ar darželį, vėliau vykstu pasportuoti, o prieš 10 valandą atvažiuoju į mūsų biurą. Tada pradedu galvoti, ką kalbinsiu laidoje, pasitariu su kolegomis, o likus laisvo laiko užsiimu kitais darbais. Situacija, kai iki laidos likusios trys valandos, o aš dar neturiu pašnekovo, man nebekelia streso, tiesiog ramiai galvoju, ką galiu pakviesti. Per pietus stengiuosi rasti laiko nuvežti vaikus į būrelius, man labai patinka tai daryti. Tuo metu pabendraujame, pasišnekučiuojame. Džiaugiuosi, kad mano darbas toks, kad nereikia kur nors sėdėti, turiu mobilųjį telefoną ir taip esu pasiekiamas.
– Ar su savo vaikais dažnai diskutuojate apie jų ateitį, svajonių profesijas?
– Kai dukrai buvo septyneri, ji man pasakė: „Tėti, o tu žinai, kodėl aš gimiau? Aš būsiu raitelė čempionė ir trenerė!“ Pastaruosius dešimt metų ji ir užsiima šia veikla. Visiškai neseniai buvome žirgų klinikoje Latvijoje, ten lankantis ji užsiminė, kad būtų įdomu baigti veterinarijos studijas, ji norėtų gydyti žirgus. Kartais pagalvoju, kad sūnui tiktų būti aktoriumi. Jo verbalinis bendravimas puikiai išvystytas ir jis neturi auditorijos baimės.
– Ką veikiate norėdamas pailsėti po darbų?
– Geriausiai pailsiu dirbdamas man nebūdingą darbą. Jei reikėtų organizuoti papildomus interviu, turbūt nepailsėčiau. Tačiau medaus sukimas – irgi darbas – man padeda puikiai pailsėti. Bitininkystė yra tokia veikla, kuria užsiimant galima siekti tam tikro rezultato, o šiemet rezultatas yra geriausias mano gyvenime. Sportas mano gyvenime taip pat užima svarbią vietą, ši veikla tiesiog sukuria laisvos vietos smegenyse. Bėgimas man yra meditacijos forma, tada galima pabūti su savimi, daug ką apmąstyti.
– Esate sakęs, kad savęs neįsivaizduojate dirbančio niekur kitur, tik žurnalistikoje.
– Iš esmės mano nuomonė šiuo klausimu nepasikeitė. Tačiau vis dažniau pagalvoju, kad jei palankiai klostysis aplinkybės, norėčiau nukeliauti į kitą veiklos sritį. Man šiuo metu įdomios karių ir šaulių veiklos, manau, kad šioje srityje galėčiau būti naudingas, nes turiu nemažai patirties.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Didžiausią laimę teikia bendravimas su žmonėmis. Taip pat man patinka, kad žurnalistikoje galima pamatyti greitą trumpalaikį rezultatą. Dar džiaugsmą teikia tai, kad galima žmonėms perteikti naudingas žinias. Tokiems žmonėms kaip aš, kurie nemėgsta ilgai laukti rezultatų, žiniasklaida yra labai tinkama sritis