Žmonės vis dar stebisi
Dukra ir tėtis visada važinėja tuo pačiu 6 troleibuso Žirmūnai–Žemieji Paneriai maršrutu. Pirmą pamainą pradeda Justina, o popiet ją pakeičia Artūras. Iš viso kasdien jie abu nuvažiuoja po 120 kilometrų arba apvažiuoja po 4 ratus.
Su Justina susitinkame pasibaigus jos trečiai savarankiškai darbo dienai, tad su šypsena veide ji pasakoja savo pirmuosius įspūdžius. Anot jos, nors kai kurie žmonės vis dar stebisi jos profesija, tėvai ir draugai jos sprendimą palaiko, mat mergina nuo pat vaikystės to atkakliai siekė. Tiesa, prieš tapdama troleibuso vairuotoja ji profesinėje mokykloje baigė logistikos specialybę ir dirbo pardavimų srityje.
„Kai pasakau, kuo užsiimu, aplinkiniai iš tikrųjų stebisi: stotelėse kai kurie žmonės į mane spokso, o pažįstami galvoja, kad tai sunkus darbas. Tačiau aš šio darbo labai norėjau, žinojau, kur einu, tad man tikrai kol kas nėra nei sunku, nei baisu. Daug kas mane vadina bebaime“, – pripažįsta Justina.
Anot jos, daugeliui gali pasirodyti, kad sunkiausia šiame darbe – anksti keltis, tačiau tai jai nėra problema. Anksčiausiai ji keliasi apie pusę trijų nakties, o prie vairo sėda jau ketvirtą. Tokiu atveju darbą ji pabaigia popiet apie pusę dviejų. Vadinasi, dar visa diena – prieš akis.
Visgi kaip didžiausią sunkumą jį įvardija atsakomybę už keleivius, kad šie nepargriūtų ir nesusižeistų: „Jei matau bėgantį keleivį, visad palaukiu, nes, jei žmogus bėga į mano transporto priemonę, vadinasi, jam reikia su manimi važiuoti. Tačiau per veidrodį ne visada pavyksta viską pastebėti – būna, kad prieš nosį užtrenkiu duris arba suspaudžiu tarpdury.“
Didžiausi iššūkiai darbe
Kaip pasakoja Justina, daugiausia streso jai keltų nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę agresyvūs asmenys, mat yra girdėjusi istorijų apie vairuotojų užpuolimus. Visgi net tokios įmanomos situacijos neatbaido jos nuo noro dirbti troleibuso vairuotoja.
Visgi Justina pripažįsta, kad pirmoji savarankiška darbo diena buvo nelengva, mat teko susidurti su iššūkiais: „Dirbau 21 maršrutu antrą pamainą. Iškart buvo baisu, nes pirmą kartą išvažiavau visiškai viena, kai prieš tai kelias savaites Vilniaus gatvėmis važinėjau su kitu vairuotoju. Pasitaikė avarija, tad teko sunkiai apvažiuoti automobilius. Laimei, pavyko.“
Šiek tiek streso merginai kilo po to, kai iškrito pirmasis sniegas, mat dėl to paprastai mieste padaugėja eismo įvykių: „Jei kokia nors avarija, stovime valandomis ir niekur nepajudame, nes kai negali apvažiuoti kitų automobilių, tai troleibuso vairuotojams yra didžiausia problema. Dar per dieną bent kartą nukrenta troleibuso „ūsai“ – nuo per didelio greičio, dėl duobės ar kitų priežasčių.“
Svajonių darbas nuo vaikystės
Justinai gruodžio mėnesį suėjo 21-eri, o mokytis vairuoti troleibusą ji pradėjo dar anksčiau. Mintį apie darbą su troleibusu jai nuo vaikystės įskiepijo tėtis Artūras, kuris taip pat vairuoja šią transporto priemonę jau 35-erius metus.
Štai su juo mes susitinkame Žemuosiuose Paneriuose, Valkininkų stotelėje, kur kartu laukiame 6-tu troleibusu atvažiuojančios Justinos. Čia jie apsikeičia vietomis ir prie vairo sėda tėtis, o laikrodžiui rodant 13 val. 48 min. pajudame Žirmūnų link. Vietos viduje – nedaug, o ir pats troleibusas atrodo gyvenime visko matęs. Tačiau tiek Justinai, tiek jos tėčiui seni troleibusai – arčiau širdies, mat čia jie turi savo uždarą erdvę, o ir vairuoti juos daug smagiau. Atsisėdęs prie vairo Artūras pradeda mūsų pokalbį prisiminimais apie dukros vaikystę.
„Nuo gimimo ji nuolatos su manimi leisdavo laiką troleibusų parke, kur naktimis juos tvarkiau ir prižiūrėjau vienuolika metų. Pirmą kartą Justina parke apsilankė, kai jai buvo vos 10 dienų, nors buvau išėjęs atostogų, man skubiai reikėjo į darbą. Taigi neturėjau, kur dukros palikti, tai su savimi pasiėmiau. Justina su manimi naktis leisdavo, net Naujuosius metus parke sutikdavome kartu. Ji troleibusus ir visą parką tikriausiai naktimis sapnuodavo. Po pamokų kartu su manimi važiuodavo, o pirmą kartą prie vairo leidau sėstis, kai jai buvo 14-ka, – parke ratais truputėlį pavažinėdavome, aš tik prie rankinio stabdžio visad stovėjau“, – prisimena Artūras.
Iš pradžių Justina troleibusų parke įsidarbino valytoja, bet ir tai merginai, pasak Artūro, kėlė didelį džiaugsmą, nes buvo vis tik arčiau troleibusų. Taip ji dirbo apie pusę metų, kol galiausiai sulaukusi 21-erių išsilaikė T kategorijos teises.
Pragyventi iš vairuotojo profesijos galima
„Manau, kad ji nebloga vairuotoja, nes tie, kurie ją stažavo, sakė, kad labai gerai vairuoja. Pirmos dienos, aišku, sunkios, bet ji supranta šį darbą, matė, kaip aš keliuosi, kada grįžtu. Ji visą tai žino, tad ir lengviau pradėti nei tiems, kurie ateina iš gatvės“, – sako jis.
Kadangi jis su dukra gyvena Lazdynuose, iki Gerosios vilties stotelės, kur pradeda darbą, vyras vaikšto pėsčias – kasdien neskubėdamas nueina apie tris kilometrus. Maža to, vyras kas rytą sportuoja – ant bėgimo takelio nubėga dar tiek pat. Dėl sėdimo darbo ir problemų su koja Artūras turėjo antsvorį, o pakeitęs gyvenimo būdą per keturis mėnesius jam pavyko numesti net 30 kilogramų.
Per visą savaitę jis paprastai turi vieną laisvadienį. Tiesa, vieną savaitgalio dieną jis dirba savo noru arba kai kas nors paprašo. Kaip jis pasakoja, pragyventi iš šios profesijos tikrai galima. Patyrusiems vairuotojams mokama už stažą ir vairavimo klasę, be to, galima dirbti per išeigines ir šventes. „Kai mes dviese dabar dirbame, tai su dviem katinais tikrai galime pragyventi“, – pripažįsta jis.
„Vilniaus viešojo transporto“ atstovai tikina, kad tikslų vairuotojų atlygį įvardinti gana sudėtinga, mat kintamoji jo dalis priklauso nuo skirtingų veiksnių, tokių kaip darbo laikas, stažas, keleivių aptarnavimo kokybė ir kt. Skaičiuojama, jog vidutinis įmonės vairuotojų atlyginimas yra apie 1137 Eur, o pradedančiojo vairuotojo atlygis yra apie 800-850 eurų.
Skambina tėčiui, kai nežino, ką daryti
Susidūrusi su problemomis, pavyzdžiui, dėl intensyvaus troleibusų eismo nežinodama, kur išvažiuoti žiedinėje sankryžoje, mergina nedvejodama žino, į ką kreiptis, ir skambina tėčiui. Visgi tokiais atvejais ne visada Artūras džiaugiasi, mat kartais dukros skambučių sulaukia ir paryčiais.
„Ji po išeiginių dirbo anksti ryte ir skambina man apie penktą valandą ryte: nevažiuoja troleibusas, ką man daryti? O aš miegu po antros pamainos, kitą dieną vėl į darbą. Tai jai ir liepiau skambinti mechanikams, aš gi neatvažiuosiu arba nesutvarkysiu nuotoliniu būdu. Po kurio laiko paskambinau jai, tai sutvarkė tą troleibusą“, – sako Justinos tėtis.
Vyras tikina, kad džiaugiasi dukros pasirinkimu, nors pripažįsta, jog iš pradžių norėjo, kad ji baigtų rimtesnius mokslus. „O kam daugiau džiaugtis, jei ne man? Motina tikriausiai net nežino, ką ji veikia, gal dabar sužinos. Norėjau, kad eitų mokytis, bet juk neįsakysiu. Jei per prievartą varysiu, nieko nebus, neturės ji jokio potraukio tam“, – viliasi vairuotojas.
Pyktis ima dėl kai kurių keleivių
Pats Artūras yra baigęs politechnikumą, kur įgijo radijo mechaniko specialybę. Prieš tapdamas troleibuso vairuotoju metus laiko jam teko padirbėti televizijoje ir tarnauti kariuomenėje. Būtent tarnaudamas Rygoje kasdien jo dėmesį atkreipdavo pravažiuojantys jungtiniai troleibusai. Taigi iš ten vyras ir parsivežė idėją sėsti prie troleibuso vairo. Ir taip jau 35-erius metus. Ilgiausiai – 22-ejus iš jų – jis vairavo 5 troleibuso Žirmūnai–Stotis maršrutą, kurį vis dar prisimena su šypsena veide.
„Tai buvo pats linksmiausias maršrutas. Anksčiau tik troleibusai juo važinėjo kas porą minučių. Pilna žmonių būdavo, nes čia pat – turgus, universalinė „Vaikų pasaulio" parduotuvė. Rusiškai jį vadinome Bazar-Vokzal-Milicija“, – juokiasi Artūras.
Anuomet žmonės, anot jo, bevažiuodami troleibusu skaitydavo laikraščius ir knygas, bendraudavo tarpusavyje, o dabar visi sulindę į mobiliuosius telefonus. Tiesa, kalbėdamas apie šių dienų keleivius Artūras akcentuoja kelis dalykus, kurie labiausiai jį trikdo.
„Mane labai erzina bilietų pardavimas, nes kartais prikrauna visą saują monetų – ir skaičiuok, kad nori. Kartais paduoda labai stambiai, o aš neturiu grąžos, tai ir važiuoja be bilietėlio, tada pagauna kontrolė. Būtų mano valia, nebeparduočiau jų išvis, būčiau už nemokamą viešąjį transportą“, – pabrėžia jis.
„Dar nemėgstu, kai pikti keleiviai trukdo kvailais klausimais, kaip pavyzdžiui, kodėl stovim? Juk būna avarija ar spūstis, tai aš jam ir atsakau: žinot, aš tai su jumis stoviu, iš kur man žinoti, kas ten darosi? Kartais taip paklausia, kad net nežinau, ką atsakyti", – tvirtina vyras.
„Kitas dalykas – kai kalbina užsieniečiai, prašydami paaiškinti, kaip nuvykti į kurią nors vietą. Prisimenu, kai kartą vokiečiai atėjo pirkti bilietėlių, o kadangi mokykloje labai gerai mokėjau vokiečių kalbą, atsakiau jiems. Tai kad pradėjo jie manęs visko klausinėti ir kalbinti, o aš daugiau ir nebemoku“, – juokiasi Artūras.
Visgi vyras negalėtų tvirtinti, kad visi lietuviai – nekultūringi, mat kai kurie ateina ir padėkoja, jei vairuotojas jų palaukia. Kartą, kai Artūras palaukė senelio, jis sulaukė padėkos žinutės net iš pačio generalinio direktoriaus. „Noriu padėkoti Jums už profesionalų ir kokybišką keleivių aptarnavimą, dėl kurio sulaukėme padėkų iš miestiečių ir sostinės svečių“, – prieš keletą metų atsiųstą žinutę rodo Artūras.
„O ar visada palaukiate skubančių keleivių?“ – klausiu vairuotojo. Besijuokdamas atsako, kad priklauso nuo to, kaip jie bėga. „Stovi žmogus stotelėje, maigo telefoną, atvažiuoja troleibusas, tada vos paeidamas prieina, aš duris uždarau ir nuvažiuoju, o tada stovi ir žiūri piktai. Tai galėtų nors kiek paskubėti, nes kai durys užsidaro, tik tada pradeda eiti. Kai matau, kad bėga, tai jau palaukiu tada“, – aiškina jis.
Teko vežti ir mirusį keleivį
Jis vis dar stebisi, kai privažiuodamas stotelę atidaro priekines duris, tačiau pro jas niekas nelipa. Tačiau kai vairuotojas išlaipina keleivius ir pirmųjų durų neatidaro, šie piktinasi ir beldžiasi į duris.
Nors ir mažiau, bet pasitaiko ir išgėrusių ar agresyvių keleivių. Daugumai galėtų pasirodyti, kad važinėti Stoties ir Gerosios vilties mikrorajonuose – pavojinga, tačiau Artūras tikina, kad taip būdavo anksčiau, o dabar esą visur yra vaizdo kamerų ir policijos patrulių.
„Būna, išgėręs jaunimas triukšmauja, jei vyksta muštynės ir ten visa jų kompanija, tai geriau prie jų nelįsti, iškviečiu policiją. Vienas vairuotojas norėjo tokius apraminti, tai nedarbingumą turėjo gal dvi savaites“, – sako Artūras.
Visgi už keleivius vyras jaučia didelę atsakomybę, mat kartą teko važiuoti ir su mirusiuoju: „Važiavau savo mėgstamu penktu maršrutu, o gale troleibuso sėdėjo žmogus, galvojau, kad miega. Prie gamyklos paprastai labai daug žmonių įlipdavo, kažkas užkliuvo už jo ištiestų kojų ir šis pajuodavęs nugriuvo. Ateina prie manęs keleivis ir sako: pas jus gale – lavonas. Vyras buvo gal 40-ties ir diabetikas, ką tik išleistas iš ligoninės. O kai jį ištiko priepuolis, niekas nepadėjo. Pasirodo, kad prieš tai važiavęs vairuotojas man jau pridavė troleibusą su juo, o aš dar vieną ratą apvažiavau. Tada visi žmonės pabėgo, aš privažiavau prie milicijos, o budintis iškvietė ekspertus. Gal tris valandas ten stovėjau.“
Su Artūru važiuojame Kalvarijų gatve ir netrukus prie turgaus įlipa išmaldos prašytoja, kuri yra dažnas svečias troleibuse. Vyras pasakoja, kad Kalvarijų ir Kareivių gatvės – jo nemėgstamiausios miesto vietos, mat piko metu jos būna užkimštos automobilių. Užpernai prieš Kalėdas vairuotojui teko net pustrečios valandos važiuoti porą stotelių nuo Kalvarijų turgaus iki Pramogų arenos – tiek daug automobilių, autobusų ir troleibusų buvo vienoje vietoje.
Sulaukė keisčiausio prašymo
Per vieną tokių spūsčių Artūras praėjusį rudenį sulaukė itin keisto prašymo, kurį vis dar prisimena kaip vieną juokingiausių įvykių: „Neprivažiavęs Verkių stotelės, žiūriu, priekyje manęs užgeso automobilis, kurio apvažiuoti niekaip nepavyko – aplink spūstys. Tai beliko tik stovėti. Išlipo vairuotojas, priėjo prie manęs ir sako: pastumk mane. Galvoju: na, gerai, bent į šoną nustumsiu, kad būtų galima pravažiuoti. Išlipu, prieinu, o tas vairuotojas sėdi sau prie vairo. Vėl jis man sako: su troleibusu pastumk!
Galvojau, kad juokauja, gi subraižysiu aš taip automobilį, o jis vis tiek liepė stumti. Gerai, švelniai privažiuoju ir iš lėto stumiu, o jis sau ir važiuoja tiesiai. Galiausiai išlipo, priėjo ir sako: stumk stipriau, man ją reikia užvesti. Na, gerai, galvoju, laikykis! Įsibėgėjau, stūmiau, automobilis užsivedė ir laimingas sau nuvažiavo. Nieko nei troleibusui, nei jo automobiliui nenutiko, nes apačioje troleibuso – pritvirtintos gumos.“
Būtent intensyvus eismas Artūrui yra sunkiausias dalykas darbe: „Anksčiau būdavo labai daug žmonių ir mažai automobilių, dabar – atvirkščiai. Važiuoja jie kaip tik nori. Pasitaikydavo avarijų pačioje pradžioje, kai tik pradėjau dirbti, dabar jau retai.“
Daugiausiai pyktis Artūrą ima dėl vairuotojų, kurie su avariniu šviesos signalu sustoja stotelėse, kad galėtų pakalbėti telefonu, nes tuomet būna itin sunku apvažiuoti automobilį, ypač piko metu. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl troleibusai vėluoja. Tiesa, anot Artūro, geriau jau pavėluoti kelias minutes nei atvykti anksčiau laiko, mat tai daryti vairuotojams griežtai draudžiama.
Vakarėliai ir gyvo garso koncertai troleibuse
Važiuodamas tuo pačiu maršrutu diena iš dienos Artūras nenuobodžiauja, net muzikos nesiklauso. Tiesa, ne kartą jam teko pasiklausyti ir gyvos muzikos, mat anksčiau vairuotojas veždavo keleivius pagal užsakymą vakarėliams: gimtadieniams, šimtadieniams, mergvakariams, vestuvėms ir pan.
„Kažkada prieš rinkimus vežiau deputatus su orkestru, dar vyko Šeškinės poliklinikos gydytojos jubiliejus – oi, ten buvo labai linksma. Vieną kartą per mergvakarį merginos prašė su manimi nusifotografuoti. Du kartus ir vestuvių svečius vežiau: priekyje su „žiguliu“ jaunavedžiai, o su manimi – svečiai. Per vieną gimtadienį muzikantai turėjo stiprintuvą, tai galvojau, kad langai išbyrės, tris dienas nieko negirdėjau, kai penkias valandas juos vežiojau“, – juokiasi jis.
Kito darbo nenorėtų dirbti
Mums besikalbant Artūras, pasisveikindamas su kiekvienu kito troleibuso vairuotoju, vis pakelia ranką: „Per tiek metų visi tapo savi, tarsi šeima. Todėl nenorėčiau keisti darbo ar vairuoti autobusą. Čia viskas sava: žinau, kur nueiti ir kieno paprašyti, jei kas sugedo, ką paimti, arba, jei noriu eiti atostogų. Turiu lengvatų – kada noriu, tada išeinu atostogų.“
Vyras net ir po tiek metų puikiai prisimena savo pirmą dieną darbe ir 12 troleibuso numerį – 238: „Buvo sausis, daug sniego, važiavau per Žirmūnų tiltą ir didelis automobilis pralėkė pro mane ir numušė veidrodį. Nespėjau net numerio užsirašyti. Galiausiai paėmiau veidrodį iš salono, įstačiau į vietą ir važiavau toliau.”
Sutapimas ar ne, bet pirmą dieną, kai Artūras pradėjo dirbti troleibusų parke, bet ne prie vairo, jis pats sudaužė veidrodį: „Prieš valymą reikėdavo užlenkti troleibusų veidrodžius, o vieną taip ir sudaužiau.“
Daugiausia kandidatų – su viduriniu išsilavinimu
Įmonėje „Vilniaus viešasis transportas“ dirba 1299 vairuotojai, iš kurių autobusus vairuoja 834, o troleibusus – 465. Kai kurie vairuotojai gali vairuoti ir autobusus, ir troleibusus – jie turi T ir D vairavimo kategorijas. Didžioji dauguma vairuotojų yra vyrai – 1013, moterų – 286. Iki 30-ies metų amžiaus vairuotojų įmonėje dirba 43.
Šiuo metu įmonei reikalingi tiek troleibusų (apie 50), tiek autobusų vairuotojai (apie 40). Į viešojo transporto vairuotojo poziciją kandidatuoja įvairaus išsilavinimo ir skirtingos darbinės patirties turintys žmonės, tačiau skaičiuojant vidurkį, dažniausiai kandidatuoja sulaukę 40-50 metų amžiaus asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą. Neturintiems reikiamos vairavimo kategorijos „Vilniaus viešasis transportas“ organizuoja vairavimo mokymo kursus ir kviečia tapti komandos nariais.