SOS vaikų kaimai tėvų globos netekusiais jaunuoliais rūpinasi ne tik iki kol jie sulaukia formalios pilnametystės, bet iki tol, kol šeimos užnugario neturintys globotiniai iš tiesų atsistoja ant kojų. Organizacija vykdo jaunimo programas, turi Jaunimo namus. Jų tikslas yra padėti pasiruošti savarankiškam gyvenimui bei įgauti reikalingų įgūdžių.
„Jaunimo namų darbuotojas turi būti viskas viename: nuo psichologo iki nekilnojamo turto specialisto. Tai žmogus, kuris kiekviename jaunuolio žingsnyje jį palaiko ir skatina nepasiduoti, siekti savo tikslų ir svajonių“, – apie Jaunimo namų darbuotojų kasdienybę pasakoja SOS vaikų kaimų palydimosios globos padalinio vadovas Gražvydas Pavalkis.
Gražvydas jau beveik trylika metų dirba SOS vaikų kaimuose. Jis niekuomet neplanavo, kad profesinis kelias pasisuks globos namų link. „Čia atsidūriau atsitiktinai – norėjosi kažką gyvenime keisti ir atrasti naujas patirtis. Tuomet sužinojau, kad yra ieškomas socialinis darbuotojas Jaunimo namuose, tai mane sudomino ir atvykau pasikalbėti. Turėjau stereotipinį įsivaizdavimą, kaip atrodo įprasti globos namai: atsilupusios plytelės, nešvarūs dušai, tamsios ir nedidelės erdvės. SOS Jaunimo namuose viskas buvo atvirkščiai – šviesu, jauku, šilta – kaip tikruose namuose. Jie atrodė netgi kur kas geriau nei dažno tuometinio lietuvio namai.“
Daugiau laisvės – daugiau ir atsakomybės
Jaunimo namų programų dalyviai – tai aštuoniolikos sulaukę arba savarankišką gyvenimą pradėti nusprendę jaunuoliai. Tie, kurie užaugo SOS vaikų kaimuose, sulaukę šešiolikos, gali persikelti į Jaunimo namus, kuriuose ruošiasi savarankiškam gyvenimui, pamažu gaudami vis daugiau laisvės už tai reikalaujant vis didesnės atsakomybės. Juose jiems padedama įgyti išsilavinimą, įsitvirtinti darbo rinkoje. Net ir išsikrausčius iš Jaunimo namų bei persikėlus gyventi savarankiškai, galima ir toliau dalyvauti jaunimo programose, kurių tikslas, kad jaunuolis gebėtų savimi pasirūpinti.
Gražvydas Pavalkis sako, kad SOS vaikų kaimų gyventojai yra ruošiami iš anksto ir persikėlimas vyksta palengva. Be to, jeigu jaunuolis nenori gyventi Jaunimo namuose, niekas jo neverčia – darbuotojai prisideda tik patarimais.
„Įsiklausome į kiekvieno jaunuolio poreikius. Svarbu suvokti, kad sėkmės istorijų nebus, jei to nenorės pats jaunuolis. Mes, SOS vaikų kaimų darbuotojai ir išorės specialistai, galime tik atverti galimybes ir parodyti, koks gali būti gyvenimo kelias, skatinti atrasti svajones ir tikslus. SOS vaikų kaimų gyventojai persikėlimui yra ruošiami ne vieną mėnesį, su jais daug kalbamės apie tolimesnį gyvenimą Jaunimo namuose, mūsų lūkesčius ir jų tikslus. Principas labai paprastas – siekiame išlaikyti panašų modelį, kokį vaikai turėjo gyvendami su SOS mamomis nedidelėse šeimynose. Jaunuolis dar prieš persikeldamas į Jaunimo namus susipažįsta su darbuotoju, kuris taps svarbiausiu jo žmogumi naujoje gyvenamojoje vietoje. Ryšys su SOS mama, teta ir kitais darbuotojais nenutrūksta, tačiau čia juo rūpinsis būtent Jaunimo namų darbuotojas. Jaunimo namai tampa tarpine stotele, kurioje yra stiprinamas savarankiškumas.“
Persikraustę į Jaunimo namus jaunuoliai įgauna daugiau laisvės, tačiau tuo pačiu užkrenta ir naujų atsakomybių. Iš pradžių jaunuolis kartu su SOS kaimų vadovu, SOS mama bei Jaunimo namų darbuotoju aptaria jam keliamus lūkesčius ir apžvelgia savo turimus tikslus. Nuo 2015 metų Jaunimo namuose gyventi ir programose dalyvauti gali ne tik SOS vaikų kaimuose užaugę vaikai.
„Dabar didžioji dalis jaunuolių yra atėję ne iš SOS vaikų kaimų aplinkos. Natūralu, kad tuomet ir persikėlimo procesas yra kur kas greitesnis, nes, pavyzdžiui, jeigu jaunuolis šiuo metu gyvena krizių centre, mes reaguojame greitai ir padedame čia ir dabar. Žinoma, su visais jaunuoliais turime motyvacinius pokalbius, nes privalome įsivertinti ar iš tiesų galėsime jam padėti ir pasirūpinti, kad jis gerai jaustųsi Jaunimo namuose, ar jam yra tinkama ši programa, – sako G. Pavalkis. – Suprantama, kad norėdamas dalyvauti mūsų programose arba gyventi Jaunimo namuose, jaunuolis privalo rodyti iniciatyvą. Jis turi mokytis, vėliau ieškoti darbo ir po truputį pratintis gyventi savarankiškai. Lūkesčiai nemaži – siekiame, kad kiekvienas siektų savo užsibrėžtų tikslų ir nenustotų judėti į priekį.“
Sėkmė – pačių jaunuolių rankose
Pasak palydimosios globos padalinio vadovo, svarbu suprasti, kad daugiau nei pusė darbo turi padaryti jaunuolis. Darbuotojai gali tik paskatinti, pastūmėti reikiama linkme, surasti reikalingus specialistus, tačiau ateitį kiekvienas susikurti turi pats.
„Vienas iš mano iššūkių šiame darbe yra palaikyti jaunuolių motyvaciją. Ne tik baigti mokslus ar kursus, tačiau išsikelti sau tikslus ir negyventi tik šia diena. Dar vienas iššūkis – priklausomybės. Pasitaiko atvejų, kai pirmiausia turime ieškoti ne studijų ar darbo, bet reabilitacijos programų ir išorės specialistų pagalbos. Tik po gydymo mes galime kalbėti apie galimybę dalyvauti jaunimo programose ar gyventi Jaunimo namuose.
Yra buvusių pačių įvairiausių ir netgi labai sudėtingų gyvenimų atvejų. Viena labiausiai įstrigusių – pas mus patekusio tuomet dar vienuoliktoko vaikino istorija. Netvarkinguose, purvinuose ir neprižiūrėtuose namuose vaikinas gyveno su psichinėmis ligomis sergančiomis, juo rūpintis nepajėgiančiomis mama ir močiute. Vėliau jis išsikraustė iš šių namų ir juo rūpinosi senelis. Tačiau nutiko nelaimė – senelį ištiko insultas ir jis neišgyveno. Taigi, vaikinas pateko į mūsų Jaunimo namus ir pirmiausia, ką mes darėme buvo senelio laidotuvių organizavimas. Dabar, praėjus daugiau nei trims metams, mums pavyko šiam jaunuoliui sukurti ateitį. Jis sėkmingai dirba vienoje iš IT įmonių, bendrauja su psichologais ir po truputį naikina įsisenėjusias traumas. Ši istorija tik patvirtina, koks svarbus kiekvieno SOS darbuotojo ir išorės specialisto indėlis – tik kasdien dirbdami ir ieškodami geriausių sprendimų galėjome pasiekti tai, ką šis vaikinas turi dabar.“
Gražvydas atviras – padėti jaunam žmogui patikėti šviesia ateitimi ir norėti susikurti gerą gyvenimą tikrai nėra lengva užduotis. Tačiau tik diena iš dienos dirbant su kiekvienu jaunuoliu galima tikėtis, kad jis nenustos siekti užsibrėžtų tikslų ir vis labiau savarankiškės.
„Dar viena istorija apie vaikiną, kuris norėjo tapti archeologu. Turėjome ne vieną ilgą pokalbį su juo, kodėl jis nori rinktis būtent šias studijas, kas jį motyvuoja, kokią ateitį mato. Siekėme, kad šalia šio pagrindinio tikslo, jaunuolis turėtų ir atsarginį variantą. Juk gyvenime nutinka įvairiai – ne visuomet viskas vyksta sklandžiai ir kaip mums norisi. Paskatinome jį dalyvauti mentorystės programoje ir radome vienoje iš logistikos įmonių dirbančią istorikę. Ji mielai pasidalijo savo patirtimi ir dabar mūsų jaunuolis sėkmingai studijuoja išsvajotą archeologiją. Didžiuojamės juo.“
Visų išgelbėti nepavyksta
G. Pavalkis džiaugiasi, kad jam pavyksta atrasti ryšį su jaunuoliais. „Svarbu pačiam įsisąmoninti, kad sėkmės istoriją galima pasiekti tik bendradarbiaujat. Viena dalis yra tai, ką daro Jaunimo namai, kita – kaip elgiasi pats jaunuolis. Stengiamės, kad darbuotojai, kaip įmanoma labiau ieškotų ryšio su kiekvienu jaunuoliu, turėtų pozityvų santykį, nevengtų diskusijų. Manau, kad man ir mūsų darbuotojams tai tikrai pavyksta, – sako Gražvydas. – Žinoma, tikrai nėra taip, kad viskas mums sekasi puikiai. Turime suprasti, kad visų išgelbėti negalime, jeigu nėra jų pačių noro. Kai kurie jaunuoliai turi pernelyg dideles traumas, kurias išgydyti reikia ne tik geriausių specialistų, laiko, bet ir pačio jaunuolio įdirbio.“
Paklaustas, kodėl dirba SOS vaikų kaimuose, G. Pavalkis sako, kad jaučia malonumą, galėdamas jaunuoliams atverti galimybes: „Darbas yra labai kūrybiškas, galima realizuoti savo idėjas. Ne vieną valandą su komanda praleidome grynindami Jaunimo namų ir jaunimo programų koncepciją, ruošdami įvairiausius projektus, ieškodami mentorystės programų, įvairių specialistų. Smagu, kai matai, kad tavo įdėtas darbas atneša rezultatų. SOS vaikų kaimuose labai daug išmokau, sustiprėjau, kaip vadovas, dirbau su labai stipria komanda. Dabar sukauptą žinių bagažą grąžinu: dalinuosi savo patirtimi su kitais.“