Julija mokosi 23-ios kalbos ir neketina sustoti: kiekviena išmokta ypatingoje vietoje ir išskirtiniu man laikotarpiu

„Kalba – tai ne tik vertimas. Kalba – tai žmonės, jų kultūra, tapatybė, istorija ir menas. Tikiu, kad kalbų studijos išliks tol, kol egzistuos žmonės“, – pranešime žiniasklaidai teigia poliglotė Julija Vasilenko-Maskvytė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė, šiuo metu studijuojanti persų kalbą VDU. Be populiariųjų anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, kinų, lotynų, kaunietės kalbų sąraše – ir indoneziečių, arabų, Naujojo Testamento Graikų, korėjiečių, hebrajų, jidiš bei daugelio kitų tautų kalbų.

– Prieš dešimt metų sakėte, kad ketinate išmokti tiek kalbų, kiek siūlo VDU – trisdešimt. Kiek kalbų mokate dabar ir koks jūsų galutinis tikslas?

– Atsakysiu į jūsų klausimus ne kaip lingvistė, o kaip paprastas žmogus, jaučiantis didžiulę meilę kalboms. Per pastaruosius dešimt metų man pavyko padidinti savo kalbų repertuarą iki 23 kalbų (žinoma, dar ne visas jas esu gerai įvaldžiusi). Šiuo metu mokausi persų kalbos VDU ir kartvelų kalbos Vilniaus universitete. Konkretaus tikslo neturiu. Tiesiog mokausi tiek, kiek tik galiu. Be galo tuo mėgaujuosi ir džiaugiuosi galėdama panaudoti įgytus įgūdžius. Kalbų mokymasis buvo mano aistra nuo ankstyvos vaikystės ir džiaugiuosi, kad man tai vis dar patinka. Ši aistra su metais neišblėso.

– Kalba gali būti kliūtis arba galimybė. Ką jums reiškia kalbų mokymasis?

– Kalba išties gali būti kliūtis, ypač jei stengiesi pritapti, susirasti darbą, draugų ar mėgautis muzika, bet nemoki konkrečios kultūros kalbos. Kad nesijaustum tarsi pašalietis ir galėtum bendrauti su vietiniais, su jais juokauti, reikia įdėti šiek tiek pastangų ir mokytis kalbos. Paprastai kiekviena visuomenė yra draugiška ir atlaidi klaidoms, kai bandai susikalbėti jų kalba.

Kalbos mokymasis man nėra vien tik naujų taisyklių, žodžių ir posakių mokymasis. Tai pasinėrimas į kitą kultūrą ir bandymas suprasti, kodėl žmonės per amžius vartojo kalbą būtent taip, kaip vartojo. Tai priartina prie jų mąstysenos ir kultūros. Pavyzdžiui, mokantis japonų kalbos, skirtingi mandagumo lygiai kalboje verčia iš karto suvokti hierarchijos svarbą.

– Ar skirtingos kalbos jūsų gyvenime turi savo istoriją?

– Kiekviena kalba yra unikali, ji buvo išmokta ypatingoje vietoje ir ypatingu mano gyvenimo laikotarpiu; dabar tai yra mano istorija. Skaičius man yra tik tam tikras pasiekimas, iššūkis. Pamenu, kažkuriais metais JAV studijavau Naujojo Testamento graikų kalbą; tuo metu buvau viena geriausių studenčių klasėje. Taip pat patobulinau savo ispanų kalbos įgūdžius, nes Teksase, kur studijavau, buvo daug meksikiečių.

Mano kambario draugė buvo iš Honkongo ir kalbėjo kantonietiškai. Užsibrėžiau tikslą aplankyti Honkongą ir išmokti rašmenis, kad galėčiau perskaityti, ką mano kambario draugė parašė ant mažos kalėdinės eglutės, kurią ji man padovanojo kartu su daugybe mažų dovanėlių kantonietiškais rašmenimis.

Studijuodama Taivane mokiausi ne tik mandarinų kalbos, bet ir japonų bei taivaniečių (vietinės Taivano kalbos). Taivano studentams buvo keista, kad šviesiaplaukė mergina su jais mokosi japonų kalbos, dėstomos mandarinų kalba. Tas pats buvo ir kai lankiau mandarinų kalbos pamokas Indonezijoje. Aš kalbėjau laisviau nei kinų kilmės indoneziečių studentai ir man išties buvo labai smagu kartu su jais mokytis. Daugybė kultūrų, daugybė kalbų, daug gerų prisiminimų.

– Gyvename anglakalbiame pasaulyje. Ar daugiakalbės visuomenės idėja šiuolaikiniame pasaulyje nėra pernelyg entuziastinga?

– Drįsčiau nesutikti. Žvelgiant iš globalios perspektyvos, galime entuziastingai teigti, kad anglų kalba yra lingua franca, bet kaip dėl Kinijos, Indonezijos ir kitų tankiai apgyvendintų šalių kaimo vietovių? Už sostinės ribų tik nedaugelis žmonių moka kalbėti angliškai, ir nemanau, kad tai greitai pasikeis; tikriausiai tam prireiks kelių žmonių kartų.

Kiekviena šalis stengiasi pabrėžti savo unikalumą, didžiuojasi savo istorija ir kultūra, žmonės brangina savo kalbą, literatūrą, dainas ir bet kokią kitą kalbinę raišką, nes tai yra jų tapatybės dalis. Taigi tikėtina, kad kalba lengvai neišnyks. Dideli miestai ir turistinės vietos, skirtos Vakarų turistams, nėra taisyklė.

– Kokie tipiški stereotipai trukdo žmonėms mokytis daugiau kalbų? Ar tai įsitikinimas, kad neverta mokėti kalbos, jei jos nemoki kaip gimtosios?

– Negaliu kalbėti apie tai, ką apie kalbas mano kiti, kas juos motyvuoja ar demotyvuoja. Žinau tik tai, ką girdžiu sakant žmones: „Man nesiseka mokytis kalbų, man geriau sekasi su skaičiais. Kalbos tiesiog nelimpa.“ Iš amerikiečių dažnai girdžiu, kad yra „gerai mokėti kalbas, bet mes esame tinginiai ir dažniausiai visur išsiverčiame su anglų.“

Esu tvirtai įsitikinusi, kad kalbų mokytis yra verta, net ir pačius pagrindus, nes tai yra geras būdas lavinti atmintį, taip pat tai padeda suprasti skirtingas kultūras ir užmegzti draugystes.

– Kokią matote kalbų studijų ateitį? Ar universitetai turėtų pritaikyti savo programas prie besikeičiančios visuomenės ir jos poreikių?

– Tikiuosi ir tikiu, kad kalbų studijos niekada neišnyks. Žinoma, tai priklauso nuo galutinio tikslo – tai vertėjų, kalbininkų ar kultūros specialistų ugdymas? Tai ir turėtų lemti programų struktūrą. Kalbant apie vertimo įrankius, mašininis vertimas, kad ir koks tobulas jis bebūtų, niekada negalės pilnai perteikti kultūros, integruotos į tam tikrą kalbą. Tad kalbų specialistai ir toliau bus paklausūs. Galbūt prireiks platesnių IT žinių, kad būtų galima paspartinti, palengvinti ir patobulinti vertimo procesą. Tačiau kalba – tai ne tik vertimas. Kalba – tai žmonės, jų kultūra, tapatybė, istorija ir menas. Tikiu (ir tai tik mano asmeninė nuomonė), kad kalbų studijos išliks tol, kol egzistuos žmonės.