– Ar dažnai kyla mintis perdaryti daiktus, suteikti jiems kitą gyvenimą?
– Labai dažnai! Čia, matyt, kažkoks kūrybinis azartas – norisi niekam nereikalingą, dulkes renkantį daiktą ar šiukšlę paversti kažkuo tokiu, kad kartais kitas žmogus net nesuprastų, iš ko tai pagaminta. Taip pat, be abejo, norisi mažinti šiukšlių kiekį. Kad ir pamažu, tačiau labai džiugu, kad vis daugiau žmonių domisi tvarumu, zero waste kultūra.
Ypač žaviuosi žmonėmis, gebančiais antram gyvenimui prikelti senus rūbus. Esu skaičiusi, kad vieneriems marškinėliams pagaminti reikia daugiau nei pustrečio tūkstančio litrų vandens. Pagalvokite: kiek vienetų tokių marškinėlių yra vienoje greitosios mados parduotuvėje ir kiek jų išmetama panešiojus vos vieną sezoną!
– Papasakokite, kaip prieš kelerius metus jums kilo mintis kurti iš panaudotų daiktų.
– Prieš keturis metus Kalėdų proga sumaniau artimiesiems pagaminti personalizuotus eglutės žaisliukus. Tada ilgai ieškojau formulės, iš ko juos gaminti, kad specialiai nieko nereikėtų pirkti ir užtektų turimų medžiagų. Tuo metu dirbau kabinetinį darbą ir kasdien perpiet matydavau valytoją, ateinančią išplauti grindų bei išmesti šiukšlių. Kai tik ji ištraukė maišą iš dokumentų smulkintuvo, man „įvyko eureka! momentas“. Taip ir gimė mano fantasmagoriški kalėdiniai žaisliukai – iš niekam nereikalingo panaudoto popieriaus, klijų, dažų ir visokių kitų detalių.
Iš šiukšlių bei makroflekso, senų karolių, sagų, juostelių, konkorėžių ir t.t. tų pačių kalėdų proga pagaminau nestandartinius vainikus, kurie jau ne vienus metus tarnauja artimiesiems kaip namų dekoras žiemos švenčių metu. Visokie smulkūs dalykai – karoliukai, kamšteliai, grandinėlės, kaspinėliai, sulūžę auskariukai gali labai gerai pasitarnauti dekoruojant, pavyzdžiui, pasenusius nuotraukų rėmelius.
Beje, kalbant apie rėmelius – šiuo metu iš senų rėmelių kojelių darau nešiojamus paveiksliukus – seges. Po visų apdirbimo procedūrų jos būna tvirtos, tačiau lengvos, unikalios – nė viena neturi ir neturės savo kopijos.
Mėgstu atnaujinti baldus, tapau ant senų, nebenaudojamų medinių pjaustymo lentelių. Draugės žino, kam atiduoti visokias nereikalingas dėžutes: aš jas perdažau ir tokiu būdu jos tampa puikiomis pakavimo priemonėmis mano kūriniams.
Iš stiklo butelių esu dariusi vazeles, namų kvapų buteliukus perdažiusi ir išpiešusi – taip jie tapo nenuobodžia tara, kur galima pamerkti gėlę arba panaudoti rašalui, tušui supilti ir, pritaikius kamštelį, padovanoti rašymu ar kaligrafija užsiimančiam draugui.
Iš konservų skardinių esu gaminusi žvakides, o kieme pamirštos plytos tapo knygų laikikliais: ant plytų užklijavau po žaislinį raganosį ir nudažiau.
Sulaukiu ir įvairiausių vertinimų. Draugai, gavę dovanų mano dirbinius ar tai, ką buvo specialiai užprašę jiems ar jų artimiesiems pagaminti, būna labai patenkinti. Juos ypač džiugina faktas, kad rankose laiko unikalų daiktą, kurio niekur neras ir nepamatys.
O ypač tai aktualu kalbant apie aksesuarus – mano segėmis pasipuošusios moterys negaili man gražių žodžių ir skatina nesustoti. Jau turiu nemenką gerbėjų būrį. Yra labai smagu, kai per mano kūrybą kitas žmogus supranta, jog tiek aš, tiek jis nenori įtikti masėms, paklusti vienadieniams mados vėjams. Kaip teigė mano gaminiais pasipuošusi draugė, „šie darbai tokie unikalūs, kad jie niekada neišeis iš mados ir visada bus norinčiųjų juos įsigyti“.
Netolimoje ateityje planuoju susikurti interneto parduotuvę, kurioje prekiausiu savo kūriniais. O kol kas mano kūrybą galite pamatyti Facebook ir Instagram paskyrose @zpurga.
– Papasakokite savo paskutinių dviejų darbų istoriją.
– Mano senelis buvo tikras meistrelis, vis krapštydavosi su savo įrankiais, kurių didžiumą paliko man. Kartą, apžiūrinėdama tuos įrankius, suradau medinį nutriušusį lagaminėlį ir tiesiog nudažiau jį tamsiai žalia spalva. Taip jis pragulėjo gal kokį pusmetį, kol vieną dieną, nenorėdama išmesti tuščio 5 litrų butelio, jį išlydžiau, nudažiau, apklijavau mažomis modelino kaukolytėmis, karoliukais. Pagalvojau, kad visa tai puikiai atrodys ant to lagaminiuko – beliko nulakuoti ir užkabinti grandinėlę.
Panašiai padariau ir su automobilio vaistinėle, kuri tapo papuošalų dėžute: pasenusią vaistinėlę radau garaže, iš modelino nulipdžiau veidą, detales, nudažiau, nulakavau ir voila! Šiems dviems kūriniams naudojau gruntą, akrilinius dažus, laką, modeliną, plastiko butelį, senas grandinėles, seną dirželį.
Kai turi užmanymą, pagaminti ilgai netrunka. Na o jei kartais ir nepavyksta, kaip sumanyta, nepergyvenu – bus kitaip. Svarbu bandyti, daryti, ieškoti ir nepasiduoti.
– Kaip manote, kas paskatintų žmones gyventi tvariau?
– Man labai smagu, kad vis daugiau žmonių tuo domisi, bando atsisakyti šiukšlių, naudoja daugkartinius maišelius, o nereikalingus daiktus ne išmeta, o perdaro, pritaiko kitai paskirčiai. Gyvename labai greitais laikais, ne visi spėja, turi laiko gyventi tvariau.
Žinoma, tai nėra pasiteisinimas. Nutarus būti tvariam iš pradžių sunku, kaip ir visame kame, nes nežinai, nemoki, nesidomi. Bet juk visko išmokstama – tvarumo irgi. Tokia medžiaga kaip plastikas, biuruose panaudotas popierius, seni dokumentai, sąskaitos gali virsti kilimėliais, rankinėmis, šviestuvų gaubtais, aksesuarais – kuo tik panorėsite. O jausmas, kai daiktą ar baldą prikeli antram gyvenimui, kažką sukuri iš nepatinkančio, nereikalingo ar atsibodusio daikto – labai geras. Pabandykite, įsitikinsite.
***
Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją