Išsiveržimas iš amplua
Renginio „Ką darai, daryk gerai“ metu Vytautas savo sėkmės istoriją pradėjo nuo studijų metų. Vilniaus universitete vyras baigė istoriją, tad pagal specialybę turėjo domėtis praeities dalykais, tačiau jautė, kad tai visai ne jam. Nuo 16 metų jis dviračiu mindavo į krepšinio treniruotes, vėliau į mokyklą ir paskaitas. Taip palaipsniui atsirado Vytauto hobis.
„Pabaigęs studijas nieko rimto nenorėjau dirbti, būti profesionalu ir aiškinti kitiems. Turėjau radikalių įsitikinimų, kad nenoriu dirbti sėdimo darbo. Per Pasaulio lietuvių vienybės dieną į vieną pusę nusipirkau bilietą į Londoną, galvoju – pasižiūrėsim. Tokių nenuspėjamų kelionių buvo ir anksčiau: padirbdavau vieną vasaros mėnesį, o kitus du mėnesius autostopu važiuodavom kur nors rinkti įspūdžių. Reikia nebijoti išlipti iš šablonų: jei aš istorikas, tai dar nereiškia, kad negaliu būti niekuo kitu“, – akcentuoja Vytautas.
Pirmas dalykas, dėl kurio būtina pakeliauti ir praplėsti akiratį, anot jo, yra žmonių užsidarymas savo idėjose. „Kartais tos idėjos mus ištempia pradėti kažką visiškai nuo nulio, o kartais mes stringame prie idėjos, tad nepamatydami perspektyvos iš šono liekame vietoje. Mano noras neįstrigti istoriko amplua buvo – važiuojam į Londoną“, – pagrindinę savo sėkmės istorijos esmę pabrėžia vaikinas.
Netikėtas susitikimas paskatino avantiūrai
O viskas prasidėjo labai netikėtu pasiūlymu. Vytautas vasarą prieš ketvirtą studijų kursą dirbo Vilniaus Rūdninkų veganiško maisto kavinukėje. Kartą čia užsuko angliškai kalbanti porelė ir užsisakė maisto. Kadangi darbo diena ėjo į pabaigą, Vytautas improvizuotai iš to, ką turėjo, jiems paruošė po sumuštinį, o vyras improvizuotai paklausė: „Aš esu Anthony Kiedžio iš grupės „Red Hot Chili Peppers“ geriausias draugas fotografas. Jie šiandien groja Kaune, tai gal norit į koncertą?“
Vytautas nedvejodamas sutiko. Vienintelis patikinimas buvo toks: jus praleis, tik prie įėjimo pasakykit savo vardą ir pavardę.
Kartu su kolege nuvažiavę į koncertą Kauno Žalgirio arenoje, jiedu liko nustebę – nebuvo jokių įrašų, kad Vytautas ir Sandra su dar dviem draugais yra sąrašuose. „Mes visur bandome praeiti ir mums sako: Tomas? Ne, apie tokį mes negirdėjom. Taigi niekas Tomo fotografo nežinojo, nors šis prisistatė geriausiu Kiedžio draugu fotografu, kuris ruošiasi daryti grupės turo albumą. Galvoju: oho, ir nieks jo nežino?“ – stebėjosi jaunuoliai.
Vis tik Vytautas nenorėjo taip greitai nuleisti rankų, tad pasikvietė arenos administratorę, kuriai papasakojo visą istoriją nuo pradžių. „Arba jūsų labai laki fantazija, arba taip tikrai buvo“, – tokia buvo jos reakcija, tačiau visiems uždėjo po VIP apyrankę.
„Jau po koncerto mes visai laimingi išeinam ir pamatom merginą, kuri buvo pas mus užsukusi į kavinę. Ji mus atpažino ir pasikvietė. Pasirodo, mergina buvo lietuvė. Taip per tris sekundes mes ant sofutės jau sėdėjom ir kalbėjomės su grupe, kuri man anksčiau turėjo didelę įtaką. Sandra vilkėjo marškinėlius su užrašu „Life is a trip“ (liet. Gyvenimas – kelionė), o Anthony sako: life really is a trip“, – prisimena Vytautas.
Kadangi kitą dieną jaunuoliams reikėjo ruoštis į darbą, Vytautas grupę pakvietė pas save į kavinę pratęsti pokalbį. „Mes gal keturias valandas su jais kalbėjome lyg niekur nieko. Tie žmonės, kurie buvo užėję į kavinę, net nesuprato, kad čia Anthony Kiedis. Kartais nežinai, kaip gyvenimas susiklostys – sėdi lygioje vietoje, bet po akimirkos sėdi su savo mėgstamiausia paauglystės grupe ir šneki apie gyvenimą: kaip jiems sekėsi surfinti, tvarkytis su narkotikų priklausomybe ir kaip jie dabar valgo veganišką maistą. Anthony mums pasakė esminį dalyką: būk tiesiog savimi ir daryk tai, kas tau patinka. Viskas išsirutuliojo taip, kad Sandra su jais išvažiavo į turą“, – pasakoja Vytautas.
Kelionė į Londoną: Life is a trip
Taigi su tokia mintimi, kad viskas įmanoma, – „Life is a trip“ – Vytautas išvažiavo į Londoną, kur neturėdamas daug pinigų miesto centre susirado gerą darbą restorane. Vyro pagrindinis tikslas buvo susitaupyti pinigų dviračio atnaujinimui. Visgi, kaip jis pripažįsta, nors finansiškai viskas puikiai sekėsi, tačiau nepavyko rasti sau vietos.
„Jaučiausi labai vienišas tokiame dideliame mieste, kuriame, atrodo, – tiek daug galimybių. Pamačiau, kad chebrytės važinėja su fainais dviračiais. Taip aš susidūriau su savo sielos broliais pankais, kurie gyveno susimetę ir turėjo tokias pirmas dirbtuves, kurios buvo visiškas šiukšlynas. Galvoju: wow, kaip jie įdomiai leidžia laiką, kaip kūrybingai lavina savo įgūdžius, iš nieko kažką padarydami“, – prisimena Vytautas.
Jis pateikia pavyzdį, kaip iš šiukšlių krūvos ir idėjos gimsta kažkas organizuoto. Būtent Londono dirbtuvėse jis suprato, kad vaikiną traukia rankų darbas. Tačiau, anot jo, dviračių mechaniko amato taip paprastai pats neišmoksi.
Draugas į Lietuvą atvyko iš paskos
„Po metų iš kauniečio, kuris ruošėsi atidaryti dviračių parduotuvę Lietuvoje, gavau pasiūlymą, nes jam reikėjo žmonių, kurie apsiimtų visa veikla. Man, prisigėrusiam bendruomenės idėjų, tai buvo šansas – kažką daryti Lietuvoje. Aš visada norėjau čia būti ir kažką daryti. Tuo metu Lietuvoje dviračių parduotuvių buvo nedaug, o aš gavau šansą. Direktoriaus Sauliaus pagrindinė idėja buvo tokia: pasidarom, kad darbas būtų smagumas – nereikėtų kažko zulint, tad gavom labai daug laisvės kurti“, – pasakoja Vytautas.
30 kv. metrų parduotuvę Antakalnyje staiga pakeitė Mindaugo gatvėje nuomojamos patalpos per tris aukštus. Vadovas pradėjo ieškoti dviračių mechanikų, o Vytautas Londone turėjo savo argentinietį draugą Arianą, kuriam pirmam ir pasiūlė atvykti į Lietuvą.
„Paskambinau jam ir klausiu: ką darai? Jis: darau atsispaudimus, nes ieškau darbo. Jis irgi panašus idėjininkas kaip aš. Sakau: tai gal nori į Lietuvą atvažiuoti ir pas mus pradėti dirbti? Šis atsakė: Jo, žinoma. Kai idėja tampa apčiuopiamu dalyku, tai prijungti žmones yra paprasčiau. O Arianas dirbo ir gyveno dviračių parduotuvėje, nes kaip kitaip?“ – šypsosi Vytautas.
Dviračių parduotuvė Vytauto gyvenime buvo įdomus etapas, mat čia buvo daug laisvės. Tačiau artėjo ruduo, o direktorius žiemą planavo uždaryti parduotuvę. Vytautas iš jo gavo pasiūlymą visą žiemą nedirbti, kas mėnesį gauti po 200 litų, o pavasarį tęsti savo darbą parduotuvėje. Visgi per tą laiką vaikinas nusprendė pakeliauti.
Dviračiu iki Maroko – po devynias valandas per dieną
Liepos gale Vytautui kilo idėja dviračiu minti į Maroką, nes kaip kitaip praleisti žiemą, jei netraukti į pietus ir pabūti ten pigiau? Anot jo, susigalvojus keistų idėjų, labai sudėtinga vienam jas ir įgyvendinti. Severas buvo pirmasis draugas, kuriam Vytautas pasiūlė vykti kartu. Tačiau kilo sunkumų, iš kur gauti pinigų.
„Kad turėtume 200 litų, nebuvo šansų. Radome galimybę, jei rugsėjį paliksime Lietuvą, susirasti darbo Prancūzijos vynuogynuose. Nebuvo aiškaus susitarimo, kada mums reikia būti, bet buvo sutarta, kad truputį galėsime padirbti vynuogynuose ir turėsim startui šiokių tokių pinigų“, – aiškina Vytautas.
Tik iškilo dar viena problema – likus kelioms savaitėms iki starto, paaiškėjo, kad kelionei į Maroką Severas neturi dviračio. Tik atsitiktinai iš skirtingų dalių pavyko jį surinkti nuo nulio. Dieną prieš kelionę jie nutarė savo dviračius išbandyti – draugo dviračio ašis, jam beminant, išsisukinėjo į visas puses. Taigi net paskutinę dieną nebuvo aišku, ar vaikinai šiai kelionei turės bent dviračius. Laimei, pavyko rasti naują ašį. Taip visiškai be pinigų prasidėjo septynis mėnesius trukęs nuotykis.
„Neturėjome jokio maršruto, tik idėją, kad reikia judėti link Maroko. Pirmiausia iš Klaipėdos planavome nuvažiuoti iki Kylio ir palei visą pakrantę pamažu minti Prancūzijos link. Tikslas – kuo labiau artėja žiema, tuo žemiau leidžiamės į pietus, kad papildomai nereikėtų vežtis šiltų rūbų, džemperių, miegmaišių“, – vardija jis.
Vaikinai kelionėje turėjo po dviratį, vieną palapinę ir planšetę be interneto, kad galėtų naudotis žemėlapiu. Per dieną jie mindavo devynias valandas. Vytautas svarsto, kad, jei abu vaikinai žemėlapyje būtų įsikibę vieno plano, būtų žymiai sudėtingiau keliauti.
„Olandijoje žmonės į mus keistai žiūrėjo, o juk dviračiai ten – kasdienybė. Klausė mūsų: juk laukia kalnai, suvokiat jūs, kas ir kaip? Kelionė pradėjo formuotis, kai tik startavome. Mėnesį praleidome dirbdami žiauriai sunkų fizinį darbą, bet buvo labai smagu. Tik Severui nebuvo labai linksma, nes buvo prastas darbuotojas. Tiesą sakant, mes abu dar nebuvom pritaikyti darbo rinkai“, – pripažįsta jis.
Dar Londone, kai vaikinas gyveno su 30-čia žmonių grupe, susikūrė pažįstamų ratas, tad kelionėje finansinės bėdos dviejų vaikinų negąsdino. „Žmonės, kurie mus priimdavo, buvo mūsų puikūs kelrodžiai: pasakodavo, kur toliau važiuot, ką pamatyti, kur geriau privažiuoti su dviračiu, todėl mes važiavome be jokio plano. Bet tas planas susidėliojo geriausiai kaip tik gali būti“, – džiaugiasi Vytautas.
„Kelionė buvo visiškai mus perkonstravęs laiko tarpas, nes buvom atsiriboję nuo įprastų temų ir ribų. Turėjom begalę laiko apmąstyti savo gyvenimą“, – pripažįsta vaikinas.
Visgi net ir geriausiems draugams kartais pabosta vieno kito draugija, tad vieną dieną jiems teko išsiskirti: „Barselona buvo taškas, kai mes su Severu nebegalėjome kartu keliauti. Vienas kitam buvome viską pasakę ir mūsų tarpusavio kelionė buvo išbaigta. Mes toje pačioje palapinėje tiek kartu miegojom, valgėm tuo pačiu sutartu metu, lankėmės tose pačiose vietose. Taigi nusprendėm, kad viskas, tokių kompromisų nebegalime sau leisti.“
Tuomet vaikinų keliai išsiskyrė, tačiau abu sutarė pailsėję kelionę tęsti po mėnesio: „Susitikome Pietų Ispanijoje. Severas man rodo, kad iš jo dviračio liko tik vairas ir sėdynė. Galvoju, kaip jis taip galėjo? Paskutinius pinigus į tą dviratį sudėjo, turėjom planą ir viskas veltui. O istorija tokia: jam teko išmontuoti dviratį, kad jį sudėtų į autobusą, tačiau į jį nespėjo, o dviratį paliko. Nepaėjo Severui su dviračiu, bet Maroke jis nusipirko asilą ir keliavo su juo.“
Pamažu artėjo link svajonės
Kai labai nesiseka, anot jo, reikia judėti pirmyn. Po kelionės, kai Vytautas grįžo į Lietuvą, įvyko kultūrinis šokas. Iš pradžių pasileidus, vėliau turėti kokį nors planą tapo sunku. Vaikinas pripažįsta, kad nežinojo, ką atsakyti žmonėms, kurie klausdavo: „Tai kas toliau?“
„Žinojau, kad galiu veikti bet ką, tik kad šalia būtų dviratis, nes taip išsikraudavau ir patirdavau tiek įspūdžių. Norėjau dirbti su dviračiais, bet gavosi, kad pradėjau dirbti su kava, nes kelionės metu susipažinau su Mindaugu Ryškumi iš kavinės „Strange love“. Tada pagalvojau, kad po kelionės grįžęs be pinigų, savo parduotuvės neatidarysiu“, – prisipažįsta Vytautas.
Jam ši idėja taip patiko, kad per metus Vytautas kartu su bendraminčiais Ispanijoje atidarė savo kavinę. Visgi ten taip pat ilgai neužsibuvo. „Grįžęs iš Ispanijos, nors ir su 100 eurų, bet jau tikrai buvau įsitikinęs, kad kažką darysiu su dviračiais. Pasisekė įsidarbinti Žvėryne – labai geroje dviračių parduotuvėje, kur pardavinėjau brangius dviračius“, – toliau savo karjeros vingius vardija jis.
Galiausiai visai netikėtai Vytautas susipažino su vienu treneriu, kuris Žvėryne pusiau apleistame pastate turėjo bazę, kur žiemą žmonės mindavo ant dviračių treniruoklių. Vyras jam pasiūlė čia turėti savo dviračių kampelį, kur galėtų juos tvarkyti. Nors iš pradžių tai atrodė utopinė idėja, Vytautas sutiko.
„Sakalų gatvėje pasistatėme kemperį, kuriame tuo metu gyvenau. Kadangi neturėjome daug klientų, mes tiesiog gerai leisdavom laiką – didžiąją laiko dalį žaidėme dartais. Atsirado šiokia tokia bendruomenė, draugų ratas, kurie buvo mūsų pirmieji klientai. Taip mes pasikeisdami budėdavome – gal kas nors atvažiuos. Jau buvome patikėję, kad tai bus vieta, kur mes tvarkysimės ir judėsime į priekį, bet atėjo antstoliai, nes treneris turėjo nemažai skolų“, – pasakoja jis.
Vytautas pripažįsta, kad per dvejus metus stabiliai būnant Lietuvoje, jam pavyko išgryninti idėją iki tiek, kad visai neseniai naujose patalpose jis stumdė paskutinius baldus, įsitikinęs tuo, ką tikslingai daro.
„Kai keliauji, esi labiau atviras aplinkai nei tada, kai kasdien sėdi buiteke. Didžiausias džiaugsmas keliauti Vilniuje – savo mieste, kurti toliau, judėti ir mokytis. Svarbiausia kurti tokią rutiną, kuri tave verčia judėti į priekį.
Reikia tikėti savo idėjom. Netikėjau, kad galima turėti kelias veiklas vienu metu. Iš pradžių tai buvo hobis, kuris išaugo į full time veiklą, bet ne full time darbą. To ir palinkėčiau – tikėt tuo, ką darot. Kai darai pakankamai, kažkas gaunasi, bet aš esu pavyzdys, kaip viskas įvyko lėtai“, – sako Vytautas.
Dar daugiau sėkmės istorijų apie mylimus darbus – kitame „Ką darai, daryk gerai“ renginyje balandžio 9 d. Vilniuje.