Su Olga apie gyvenimą nuolat atakuojamame Charkive kalbamės Vilniuje, kur ji trumpam lankėsi kartu su seserimi. Abi moteris vienija savanorystė ir tarnystė Rotary klube organizuojant humanitarinę pagalbą Charkivo, kuriame sugriauta per 1500 namų, gyventojams.
– Papasakokite apie savo kelionę į Vilnių iš Charkivo – juk teko įveikti didžiulį kelią per karo siaubiamą šalį.
– Kokia dabar situacija Charkive – minėjote, kad degalinėse trūksta kuro, jo galima gauti tik ribotą kiekį?
– Degalinėse pas mus labai didelės eilės ir galima gauti tik po 10-20 litrų degalų. Kartais tenka stovėti eilėje ir po 4-6 valandas. Neturime kitos išeities. Užsiimu savanoryste, kaip ir daugelis rotariečių, o tam, kad galėtume pristatyti paramą, mums tenka daug važinėti, o tam reikalingas kuras. Visuomet turime pasirūpinti jo atsargomis – niekad negalvojau, kad su savimi mašinoje turėsiu vežiotis kanistrą degalų, kad kelionė nenutrūktų kurui pasibaigus.
Rusai susprogdino daug infrastruktūros objektų, pagrindines naftos perdirbimo įmones, degalines Ukrainoje. Jie taip daro tam, kad šalyje kiltų humanitarinė krizė, kad negalėtume įsivežti maisto, ginklų, kuriuos mums duoda Europa. Pavyzdžiui, dabar Lenkijos sandėliuose stovi didelė siunta su maisto produktais, kurių negalime atsivežti. Prieš kurį laiką atsigabenti vilkiką su kroviniu kainavo 1000 eurų, o dabar – jau 3000 eurų. Net jei Ukrainai skiriama parama, tai dar nereiškia, kad mums ją pavyks atsivežti į savo miestus. Kuro kainos išaugo 2-3 kartus, o dar didesnė problema ta, kad jo nėra.
Nepaisant to, užsiimdama labdara ir savanoriaudama jau nuvažiavau daugiau kaip 30 tūkst. kilometrų veždama paramą iš Vakarų į Rytų Ukrainą. Atsivežti suteiktos humanitarinės paramos vykome ir į Lenkiją, Rumuniją, net į Prancūziją.
– Koks dabar gyvenimas Charkive, – juk daugelis prarado namus, darbą?
– Kaip jūsų šeima? Ar visi likote Charkive?
– Mama dabar gyvena Prancūzijoje – ją priglaudė rotariečių šeima. Kai Charkivą rusai pradėjo stipriai atakuoti, mamą išvežėme į Vakarų Ukrainą, tačiau ten jai netiko klimatas, paūmėjo astma, net nebegalėjo atsikelti iš lovos. Kai pamačiau, jog situacija tampa kritinė, pervežėme mamą kartu su grupe kitų charkiviečių moterų ir vaikų grupe į Prancūziją. Ten visi saugiai įsikūrė rotariečių šeimose.
Mano dukra, kuriai 27 metai, jau 8 metus gyvena Lenkijoje. Jos specialybė – karo atašė, dabar ji dirba savanore, padeda karo pabėgėliams. Aš su vyru likome Charkive ir taip pat savanoriaujame.
– Iki karo jūs turėjote savo verslą – ar jūsų architektūros įmonė dar vykdo veiklą?
– Mano verslo situacija – labai prasta. Kiekvieną mėnesį mano įmonės nuostoliai siekia 5 000 JAV dolerių. Nors ir vyksta karas, aš moku žmonėms atlyginimus, nuomą už biurą ir mokesčius. Mūsų įmonė teikė statybų ekspertizės paslaugas, dirbame su biudžetinėms įmonėms. Tačiau dabar – biudžete pinigų nėra. Girdime daug pažadų, kad Ukrainos miestų atstatymui įvairios šalys skirs milijardines sumas.
– Kaip jūsų ir kitiems verslams būtų galima padėti?
– Mūsų miestai, nukentėję nuo rusų atakų, ieško miestų-rėmėjų, kurie padėtų atstatyti tai, kas sugriauta. Būtų šaunu, jei kiekvienas mūsų sugriautas miestas turėtų po juos remiantį miestą ar rėmėjų, kurie padėtų atstatyti namus, infrastruktūrą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas pažadėjo, kad padės atkurti visą Kijevo sritį.
Dabar visi kalba, kad reikia laukti reparacijų, kurias turės išmokėti Rusija. Bet jos geriausiu atveju bus išmokėtos po dvejų metų.
– Ar jūsų namai nenukentėjo nuo atakų?
– Mano butas sugriautas. Vos mėnesį prieš karą įsigijome naują namą – jį sugriovė pačią pirmą karo dieną. Atvažiavo į miestą tankai ir šaudė iš eilės į viską, kas pasitaikė kelyje. O butą sugriovė kovo 6-ąją, kai ant namo buvo numestos dvi bombos. Dabar neturiu kur gyventi, reikia atstatyti namus – nei miestas, nei šalis tokiems kaip aš padėti šiuo metu negali, nes tam reikia didelių investicijų. Šiuo metu apsistojame su vyru mano mamos bute, bet ir čia pavojinga būti, nes jis – 10 daugiabučio aukšte. Liftai neveikia, o per antskrydžius, kai paskelbiamas pavojus, neįmanoma suspėti nubėgti pasislėpti į rūsį per 3 minutes.
Dažnai apsistoju Dnipre, visiškai nepažįstamos moters bute, kurios niekada gyvenime nesu mačiusi. Jos butas yra šalia oro uosto, kuris tapo rusų taikiniu jau pirmąją atakų dieną. Antrąją karo dieną šio buto savininkė paliko namus ir išvyko į Norvegiją pas savo dukrą. Ji leido man gyventi savo bute, aš moku komunalinius mokesčius ir apsistoju čia, kai vežu humanitarinę pagalbą iš Dnipro į Charkivą.
– Kaip atrodo jūsų diena?
– Mano darbas įmonėje šiuo metu labai minimalus, didžiąją jų dalį galiu atlikti nuotoliu, man nebūtina būti biure. Pas mus dabar dienos – nebe 24 val. trukmės, o savaitė – nebe 7 dienų. Nuo pirmos karo dienos mano du telefonai nuo skambučių per dieną išsikrauna po keletą kartų. Šiuo metu vykdome apie 20 projektų. Mūsų Rotary klubas Charkive dirba be perstojo – susitikimai vyksta kiekvieną dieną, kai įprastai vykdavo kartą per savaitę. Mano storos užrašų knygos pilnos įrašų apie būtinus atlikti darbus. Nuo pirmosios karo dienos rūpinomės žmonių evakuacija, maisto produktais. Vėliau tapau medicinos savanore – į karo ligonines vežioju vaistus, kuriuos pirma reikia surasti. Pastarąją didelę medikamentų siuntą gavome iš lietuvių rotariečių, joje buvo ir tabletės nuo nėštumo, skirtos išprievartautoms Ukrainos moterims. Mano užduotis buvo perduoti šiuos vaistus karo medikams, kurie pirmieji įžengia į išlaisvintas teritorijas.
Teko gabenti ir insuliną, kuris turi būti laikomas lede, o man kelią įveikti reikia iki komendanto valandos ir stebėti, kad neištirptų ledas, nes kitaip suges vaistai. Gyvename karo sąlygomis, tačiau kai žinai, jog nuo tavęs priklauso kitų žmonių gyvybės, atsiranda jėgų ir visai užmiršti, ar šiandien valgei, ar miegojai, nebesvarbu, ką esi apsirengęs. Svarbiausia – užduotis, kurią turi įvykdyti. Tuomet, kai žmonės ėmė badauti, rūpinomės, iš kur gauti ir pristatyti maisto produktų. Reikėjo visko – medikamentų, sauskelnių vaikams.
– Daugeliui žmonių namais tapo metro stotys – ar juos pasiekia maistas, vaistai, kitos miestui reikalingos priemonės, įranga?
– Asmeniškai man metro stotyje teko slėptis kartą. Kartu su seserimi ištvėrėme vos 15 minučių. Ten buvo tokia atmosfera, kad negalėjome ilgiau pasilikti ir išėjome į lauką. Sunku nusakyti žodžiais, ką išgyvena žmonės, besislepiantys metro požemiuose. Čia tvyro baimės jausmas, žmonės slepiasi su savo vaikais, augintiniais: šunimis, katėmis, papūgėlėmis. Karui besitęsiant metro stotis su humanitarine pagalba lanko savanoriai, artistai, kurie bando pralinksminti gyventojus savo pasirodymais.
Per karą išryškėjo trys žmonių tipai. Vieni bėga – Ukrainą jau paliko apie 11 mln. žmonių. Kiti kovoja – daug ukrainiečių išėjo į frontą. O treti – laukia, jie liko miestuose, savo namuose, tarsi praradę baimės jausmą ir susitaikę su bombų sprogimais.
– Kaip karo savanorė gabenate pagalbą kariams – ko jiems dabar trūksta labiausiai?
– Tikriausiai girdėjote apie Iziumą – į šį regioną vežame ir grandininius pjūklus, ir kastuvus apkasams kasti, kuriuos taip pat gavome iš Lietuvos. Neseniai vienas kareivis į mano klausimą, kaip sekasi, parašė: „Mums ir nusiprausti nėra kaip“. Iš tiesų, pagalvojau, kad mes apie tai net nesusimąstome. Jie juk neturi nei dušų, nei tualetų ir ištisas savaites ir net mėnesius išbūna apkasuose nesiprausę. Todėl turime padėti jiems pasirūpinti ir higienos priemonėmis.
– Charkivas – stipriai rusų atakuojamas miestas. Kokį pragarą teko išgyventi per šiuos 4 karo mėnesius?
– Kai prasidėjo karas, išgyvenau šoką – nieko negalėjau daryti. Po didžiulio sukrėtimo praėjus maždaug 36 valandoms nutariau veikti – kaip ir daugybė žmonių. Buvau nustebusi, kai prie apskrities administracijos pastato, kur buvo registruojami savanoriai, gatvėje nusidriekė didžiulė eilė vyrų ir moterų, norinčių eiti kovoti. Tuomet pagalvojau, kad viskas vyksta taip atvirai ir kad tai labai pavojinga. Kovo 1 d. ant tokios žmonių minios buvo numesta vakuuminė bomba, kuri nusinešė 70 gyvybių. Aš buvau visai netoliese, už poros gatvių. Nuo sprogimo patyriau kontūziją. Iki šiol man svaigsta galva dėl patirtų ausų pažeidimų, šiuos simptomus teks kęsti visą gyvenimą. Tačiau palyginus su kitų žmonių sužeidimais, tai atrodo niekis. Viena šeima Charkive atsidūrė dar arčiau sprogimo vietos – mama kartu su dviem vaikais liko be kojų.
– Kaip jums pavyksta psichologiškai ištverti karo siaubą, kai kasdien rizikuojate savo gyvybe, matote aplinkui žuvusius žmones, susprogdintus namus?
– Charkive žmonės labai susitelkę ir vieningi. Mes privalome išlaikyti sveiką azartą ir neprarasti net ir humoro jausmo. Tuo labiau, kai sulaukiame tiek paramos iš viso pasaulio. Manęs dažnai klausia, kodėl aš neišvažiavau – esu rotarietė, turiu daug draugų įvairiose šalyse, galėjau išvažiuoti į bet kurį pasaulio kraštą ir niekas manęs dėl to nebūtų pasmerkęs. Bet jei visi išvažiuosime, kas tada liks ginti Ukrainos?
Prieš dvejus metus baigiau specialius kazokų kursus (kazokai – tai ukrainiečių kariai). Tuomet galvojau, kam man reikia taip save kamuoti: eiti per stiklų šukes, karštas anglis, leistis į 40 km žygius pėsčiomis be maisto ir vandens, bristi 10 km vandeniu. Mus mokė ištvermės, tiek fizinės, tiek psichologinės, supažindino, kaip elgtis kritinėmis karo situacijomis. Visos šios žinios man praverčia dabar. Štai prieš keletą savaičių skridau lėktuvu iš JAV ir buvau apdovanota padėkos raštu, kad išgelbėjau vienai keleivei gyvybę.
– Atrodo, kad jums tiesiog lemta atsidurti ten, kur kažkam reikia pagalbos.
– Mane likimas visai „nunulino“. Netekau ir buto, ir namo. Turėjau savo verslą. Dabar praradau viską, ką uždirbau per 47 metus. Žinoma, butas, namas – tai tik keturios sienos, tačiau už jų buvo visi mano prisiminimai, hobis. Kai po trijų mėnesių galėjau užeiti į savo sugriautą butą, tikėjausi, kad išliko nors rūbai – nes drabužių spinta buvo likusi vienintelė nepažeista vieta. Tačiau nuėmusi nuo pakabos rūbus pamačiau, kad sienoje žioji skylė, išmušta sviedinio skeveldros, kuri pervėrė visus rūbus kairėje pusėje, širdies plote. Su tokia skyle liko ir mano ukrainietiška vyshyvanka. Laimei, liko bent nuotraukų albumai su brangiais atsiminimais. Tik kol kas visa tai tenka palikti sugriautame bute, kol turėsime, kaip ir kur juos persivežti.
– Sakoma, kad sviedinys į tą pačią vietą antrą kartą nekrenta...
– Kaip rodo Donbaso patirtis, bombos į tą pačią vietą krenta ir du, ir tris kartus. Tai, ką daro rusai, yra raketų teroras. Jie naikina ir vagia viską, ką mato. Mano sesers namai buvo atsidūrę okupantų rankose – po jų neliko nieko: išnešė net šaukštus, šakutes, kojines ir net apatinį trikotažą. Unitazus nuplėšia, išsiveža. O ant sienų palieka užrašus „kas jums leido taip gerai gyventi“.
PS: Atsisveikindama Olga įteikia mažytį „Votre Parfume“ kvepalų buteliuką: „Čia jums maža dovanėlė iš Ukrainos. Šiuos kvepalus kuria ukrainiečiai ir su savo prekės ženklu bando užkariauti pasaulį“. Jaučiuosi nesmagiai, nes atėjau tuščiomis, tačiau neabejoju, kad gėris, kuriuo pulsuoja ukrainiečių tauta, nugalės.