Pamenu, kol senelis atlikdavo neilgai trunkančius darbus, sėdėdavau sunkvežimio kabinoje ir pro langus žvalgydavausi į kareivinių teritoriją. Vieną kartą su seneliu net buvau pakviestas pietų kareivinių valgykloje. Tuomet paklausiau, kodėl vienintelė visoje kariškoje teritorijoje matyta moteris buvo garbingo amžiaus virėja.
Rašant knygą kilo kur kas daugiau kariškų klausimų, tad pradėjau ieškoti savo darbą mėgstančio karininko. Apie savo darbą sutiko papasakoti Lietuvos karinės žvalgybos vadovas Remigijus Baltrėnas.
Kai sutartu laiku atvykau į susitikimo vietą „Verkių malūne“, Remigijus jau buvo atvažiavęs. Griežto punktualumo ir disciplinos kariškai laikosi net per atostogas, tąkart pagalvojau. Pokalbio pradžioje Remigijus pirmiausia man pateikė keletą klausimų – kodėl nusprendžiau rašyti knygą, kur bus naudojama jo papasakota informacija? Vėliau apie karininko karjerą pradėjau klausinėti aš.
DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su karininku Remigijumi Baltrėnu. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).
– Kuo patraukė studijos Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje?
– Viskas prasidėjo 1992 metais, kai ėmė formuotis lietuviška karo mokykla. Aš šias studijas pasirinkau visai atsitiktinai. Baigęs mokyklą buvau pateikęs prašymą studijuoti Klaipėdos universitete, norėjau tapti anglų kalbos mokytoju. Bet tuo pačiu metu pamačiau skelbimą, kad renkamas pirmas kursas studijoms Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. Ilgai nesvarstęs pasirinkau studijas karo mokykloje. Daug kas klausia, kodėl taip greitai priėmiau tokį svarbų sprendimą. Mintimis dažnai grįždavau į vaikystę, kai žaisdavome karą, žiūrėdavome filmus apie karą, gal dėl to galvoje visada buvo slapta mintis būti karininku. Praėjus daugeliui metų galiu teigti, kad tuometinis sprendimas rinktis ne pedagogo, o karininko kelią buvo teisingas. Vis dėlto labai gerbiu ir pedagogo profesiją. Buvo laikas, kai domino ir medicina.
– O kodėl iš pradžių norėjote studijuoti būtent anglų kalbą?
– Tam didžiausią įtaką turbūt turėjo mano anglų kalbos mokytoja, kuri dėjo daug pastangų, kėlė didelius reikalavimus – man tai patiko.
– Karinėms studijoms reikalingas geras fizinis pasirengimas. Kaip sekėsi įvykdyti fizinius normatyvus?
– Kai stojau, buvo daug stojamųjų egzaminų. Buvo tikrinamos matematikos, lietuvių kalbos, anglų kalbos žinios. Žinoma, reikėjo atitikti ir fizinius normatyvus. Mokykloje nebuvau silpniausias, tad nesusidūriau su sunkumais. Turėjau padaryti tam tikrą skaičių prisitraukimų, atsilenkimų, bėgti 3 km atstumą. Beje, šiais laikais stojančiųjų į Karo akademiją atranka pradedama prieš metus, manau, tokia sistema labai gera. Per tą laiką galima patikrinti, ar stojantys jaunuoliai turi lyderio savybių. Nes vienas svarbiausių dalykų karininkui yra norėti vadovauti, būti lyderiu.
– Kiek truko studijos? Kokius prisiminimus kelia šis laikotarpis?
– Pamenu, kai nešiau dokumentus, sutikau sovietų karius ir jie dar bandė mane atkalbėti nuo šio pasirinkimo. Mūsų studijų programa truko penkerius metus. Aš gyvenau kareivinėse. Jeigu palygintume tai, kokiomis sąlygomis gyvenau aš ir kaip gyvena dabartiniai kariūnai, būtų matyti didelis skirtumas. Pirmus dvejus metus gyvenome 60 kariūnų viename kambaryje – tai buvo nemaža erdvė, bet privatumo trūko. Miegodavome ne dviaukštėse lovose, o vienaukštėse. Po pirmų dvejų studijų metų man buvo suteiktas karininko leitenanto laipsnis. Nuo tada jau gyvenau bendrabutyje, kur kiekvienas karininkas gaudavo po kambarį. Buvo nustatytas gyvenimo režimas, valgėme tris kartus per dieną, į miestą galėdavome išeiti tik savaitgaliais. Tačiau prisiminimai teigiami, mūsų kursas buvo pirmas po nepriklausomybės atgavimo, buvome ir esame patriotiškai nusiteikę.
– Kas dar, be fizinio pasirengimo, svarbu norint studijuoti karo akademijoje?
– Pirmiausia reikalinga vidinė ir išorinė disciplina. Kiekvienas stodamas į Karo akademiją turėtų gerai pagalvoti, kaip gali valdyti save, savo jausmus, mintis, elgesį bendraudamas su žmonėmis. Tai ypač svarbu priimant sprendimus ekstremaliose situacijose. Išorinė disciplina yra gebėjimas paklusti komandoms, kartais net toms, kurios tau atrodo netinkamos.
– Gal galite pateikti disciplinos laikymosi pavyzdį?
– Visi kariai keliasi 6 valandą ryto, pasikloja lovą per nustatytą laiką. Mano kurse buvo keletas maištaujančių jaunuolių, kuriems tai nepatiko. Taip pat kartais būna taip, kad nurodymus duoda pagal amžių jaunesnis, bet pagal turimą karininko laipsnį galintis tai daryti asmuo. Mačiau nemažai konfliktų, kai kariai nepaklusdavo. Tad vienas svarbus dalykas – gebėjimas vadovauti ir lyderiauti. Dažnai tenka girdėti, kad karininkas turi mokėti vadovauti kitiems. Bet ne mažiau svarbu mokėti klausyti ir efektyviai vykdyti kitų asmenų duodamus nurodymus. Studijų metu daug dėmesio skiriama lyderystei. Jei koks nors jaunuolis negeba drąsiai stovėti prieš trisdešimt žmonių, jei nepavyksta gauti dėmesio, o galiausiai jo duotą užduotį atsisako vykdyti kariai, tai gali lemti žmogaus apsisprendimą, ar jam būti kariu.
– Kas studijuojant pasirodė sunkiausia?
– Buvo nelengva priprasti prie kariško maisto. Dabar maitinimas Karo akademijoje labai geras, maistas mažai kuo skiriasi nuo naminio. Bet prieš daugiau kaip 20 metų buvo maitinama panašiai kaip sovietinėje kariuomenėje, daug daugiau būdavo košių, o mėsos mažiau. Kadangi aštuoniolikmečiams energijos reikėdavo daug, o gaunamo maisto neužtekdavo, mes ieškodavome įvairių būdų papildyti maisto atsargas. Be to, maistas neretai būdavo rūgštus, žinau, kad kai kurie jaunuoliai jį valgydami net pakenkė savo sveikatai.
– Negalėjote kada panorėję išeiti į miestą ir susitikti su draugais – ar nekilo noras tam prieštarauti?
– Aš buvau daugmaž drausmingas, galbūt dėl to, kad esu kilęs iš kaimo, o kaime reikėdavo nudirbti darbus, vasaras vadindavau parduotomis, nes eidavau užsidirbti mokslo metams, kad turėčiau savų pinigų. Jei per savaitę karys padarydavo kokį nusižengimą, savaitgalį negalėdavo išeiti iš karinės teritorijos. Bet tai irgi nėra blogai, nes laisvą laiką galima išnaudoti sportui ar kitoms veikloms.
– Kokį diplomą gavote po penkerių metų?
– Tai buvo viešojo administravimo bakalauro diplomas.
– Kaip karininko karjera klostėsi baigus mokslus?
– Po pirmų dvejų metų likau tarnauti Karo akademijoje, buvau būrio vadas. Ketverius metus dirbau su kariūnais, vėliau išėjau į Gynybos štabą. Karininkai dažniausiai turi periodiškai keisti vieną iš krypčių – vadovauti žmonėms arba dirbti su dokumentais. Tad aš po ketverių metų vadovavimo pradėjau dirbti su dokumentais, buvau atsakingas už tarptautinių operacijų planavimą. Po metų tokio darbo išvykau į Bosniją ir Hercegoviną. Tai buvo taikos palaikymo misija 1999 metais. Ten praleidau šešis mėnesius, grįžęs pradėjau dirbti Mokymo ir doktrinų valdyboje, kuri rengia dokumentus visai kariuomenei. Vėliau išvykau mokytis į JAV, ten studijavau jūrų pėstininkų koledže.
Po metų grįžau į Lietuvą ir buvau paskirtas Alytuje esančiame pėstininkų batalione štabo viršininku. Dar po metų buvau perkeltas į mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis vilkas“, buvau Kovinio rengimo ir operacijų skyriaus viršininkas. Ten teko tarnauti trejus metus, o vėliau buvau paskirtas Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadu. Šias pareigas ėjau ketverius metus, kartu dirbau su tarptautiniu Baltijos bataliono projektu. Vykdant šį projektą Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariai buvo vienoje grupėje. Taip pat teko dalyvauti 7 mėnesius trukusioje operacijoje Afganistane. Iš ten grįžęs buvau paskirtas į Baltijos gynybos koledžą Estijos mieste Tartu, ten su šeima gyvenome ketverius metus. Po ketverių metų grįžęs į Lietuvą buvau paskirtas krašto apsaugos ministro padėjėju. Iš ten buvau perkeltas į pareigas, kurias ir dabar einu, esu Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktorius, paprasčiau sakant, karinės žvalgybos vadovas.
– Tad sukaupėte įvairios darbo patirties. Kuris darbo laikotarpis jums buvo įdomiausias?
– Sunkoka pasakyti, kas buvo įdomiausia, nes visos karininko patirtys svarbios. Kiekviena nauja patirtis kaupiama ant kitos pagrindo, kiekvienas etapas duoda naudos vėlesnei veiklai. Jei darbe, į kurį esi paskirtas, nesukaupi reikiamos patirties, galimybių kilti iš esmės nėra. Daugelio įgūdžių ir sukauptos patirties patikrinimas buvo Afganistane. Ten per septynių mėnesių operaciją galėjau patikrinti savo vadovavimo ir profesinius įgūdžius. Karininko profesija išskirtinė tuo, kad mes galime ruoštis karui visus 30 metų ar dar ilgiau, bet to karo, Dieve duok, gali ir neįvykti. Yra net toks posakis: „Nori taikos – ruoškis karui.“ Bet aš niekada negaliu pasakyti, ar mano, kaip karininko, įgūdžiai yra tinkami, nes neturiu progos jų patikrinti kare. Kiekvieno karininko tikslas ir svajonė yra išvažiuoti į tokią operaciją, kurioje būtų galima panaudoti per ilgą laiką sukauptą patirtį.
Sakyčiau, Afganistanas buvo mano 20 metų praktikos patikrinimas. Kartu ir pasitikrinimas, ką reikia toliau savyje tobulinti. Ten gavau neįkainojamų pamokų. Nuo 2010 metų, kai dalyvavau misijoje Afganistane, iki šiol bandau kryptingai tobulinti savo profesiją.
– Ar Afganistane teko dalyvauti susirėmimuose?
– Misijoje buvo visko. Pasitaikė ekstremalių situacijų, kuriose buvo galimybė pirmiausia patikrinti save, nes nė vienas nežinome, kaip elgsimės vienokioje ar kitokioje situacijoje, kol nebūsime į jas patekę. Afganistanas daugumai davė tokių situacijų, kokių anksčiau neteko patirti.
– Gal ką nors prisimintumėte?
– Kartą penktą valandą ryto visą stovyklą pažadino granatsvaidžio apšaudymo garsas. Aš pats taip pat pabudau nuo didžiulio garso, atrodė, nukrito metalinė spinta. Bet iš tikrųjų apie 50 metrų nuo tos vietos, kur miegojome, sprogo granatsvaidžio granata. Vos tik pabudus reikėjo iš karto vadovauti, valdyti ekstremalią situaciją. Tai nėra paprasta, nes pabudęs pirmiausia turi susiorientuoti, susirinkti visą reikiamą informaciją, tinkamai viską įvertinti ir priimti sprendimą, ką toliau daryti. Visa tai atlikti reikia per labai trumpą laiką. Turi suprasti, kaip reaguos tavo organizmas, nes ekstremalioje situacijoje žmogaus kūnas reaguoja įvairiai. Taip pat tokioje situacijoje gali pamatyti karių būseną, kartais jie elgiasi neadekvačiai. Afganistane geriau pažinau ne tik save, bet ir savo pavaldinius. Būna, kad iš organizmo pasipila įvairūs skysčiai. Kiti žmonės gauna pliūpsnį energijos arba atvirkščiai – susikausto. Bet tai yra normali žmogaus kūno reakcija į įvairius apšaudymus, sprogimus. Iš baimės žmogaus organizmas mobilizuojasi. Taigi ne tik apie save, bet ir apie žmones, kuriems vadovauji, turi žinoti – kaip jie reaguos.
– Vadinasi, labai svarbu ir psichologinis pasirengimas. Ar studijuodamas gavote tokių žinių?
– Tuo metu, kai aš studijavau, psichologinio rengimo nebuvo, šiek tiek naudos būdavo tik jei sugebėdavome tarpusavyje su kariais pasišnekėti. Šiais laikais psichologinis rengimas Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje įtrauktas į mokymo programas. Manau, tai labai svarbu.
– Kokį darbą dirbate šiuo metu?
– Mano pagrindinis darbas yra užtikrinti, kad Lietuvos karinė žvalgyba veiktų taip, kaip būtina valstybei. Pagrindinė mano užduotis yra ta, kad mūsų surenkama informacija būtų tinkamai analizuojama ir perduodama tiems valstybės vadovams, kuriems būtina priimti sprendimus. Taigi renkame informaciją apie vidines ir išorines grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui.
– Minėjote, kad teko ketverius metus dirbti ir gyventi Estijoje.
– Ten dėsčiau Baltijos valstybių koledže apie NATO planavimo procesą, taip pat metus laiko buvau kurso direktorius. Tai buvo tarptautinis projektas, pagal kurį studijuoti buvo siunčiami studentai iš 15 šalių. Gyvenau nedideliame Tartu mieste. Ten jaučiau, kad žmonės artimesni ne latviams ar lietuviams, o švedams, suomiams. Ten gyvenau su šeima, ketveri metai buvo puikūs. Kartą per mėnesį grįždavome į Lietuvą, bet ir ten jautėmės kaip namie.
– Ar linkėtumėte savo vaikams pasirinkti karininko profesiją?
– Sunkus klausimas. Turiu nuostatą, kad sūnui šios profesijos primygtinai tikrai nesiūlysiu. Šiuo metu matau, kad jį tokia veikla domina, bet tai vertinu kaip paauglio emocinę reakciją – žaisti karą įdomu. Vis dėlto, jei sūnus manęs paklaustų, ar rekomenduoju jam stoti į kariuomenę, turbūt atsakyčiau, kad taip, bet būtinai ir jo paklausčiau, ar jis jaučiasi esantis disciplinuotas, ar mano, kad pavyks su savimi susitvarkyti sudėtingose situacijose. Jei norės, perduosiu jam kuo daugiau savo patirties.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Nesu tikras, ar tai galima vadinti laime, bet vadovauti žmonėms tikrai yra didžiulė privilegija. Tačiau kad tai sektųsi, reikia nemažai laiko skirti mokslams, analizuoti save. Vadovavimas žmonėms teikia ir džiaugsmo, ir neramių minučių, nes kartais paprasčiau pasirašyti dokumentą ir padėti į stalčių nei spręsti žmonių problemas. Taip pat šioje profesijoje mane žavi nepastovumas. Dažnai reikia prisitaikyti prie įvairių situacijų, skubiai priimti reikalingus sprendimus.