Visus atsakymus žino panevėžietė kino operatorė Simona Pranulytė, su kamera meistriškai nardanti Londono kino, mados ir pramogų džiunglėse. Kniaudiškių mikrorajone užaugusi S. Pranulytė šiuo metu velnišku megapolio tempu pulsuojančiame Londone darbuojasi kino operatore.
Garsūs ir dar garsesni
Suskaičiuoti, prie kiek įvairiausių projektų S. Pranulytei jau teko prisidėti, būtų per sunku. Iškart po studijų panevėžietė dirbo apšvietėja prie trumpametražių filmų bei muzikos vaizdo klipų, po to perėjo prie ilgametražių filmų ir televizijos serialų. Šiuo metu kino operatorė dažniau renkasi reklamas ir mados filmus. Iš dalies dėl šiek tiek geresnio atlyginimo ir didesnės laisvės planuojant savo darbo dienas bei laisvadienius.
„Londonas tokių trumpo žanro, vadinamųjų short form, projektų yra tiesiog perkrautas, todėl veiklos bent jau kol kas tikrai netrūksta“, – džiaugiasi Simona. Anot S. Pranulytės, vienas tokio darbo privalumų yra galimybė prisidėti prie išskirtinių projektų bei dirbti su puikiais žmonėmis ir prekiniais ženklais. Jos sąskaitoje garsiausi užsakovai – „Gucci“, „Dior“, „Adidas“, „Nike“, „YSL“, „Charlotte Tilbury“ ar „Clinique“. Muzikos klipų filmavimas su jaunosios kartos popžvaigžde Rosalija, anglų dainininke bei šokėja FKA Twigs, britų indiroko grupe „1975“, škotų muzikantu Luisu Kapaldžiu, amerikiečių hiphopo atlikėju Will I Am ir daugeliu kitų. O kur dar kampanijos ir ilgametražiai projektai su garsiuoju daktaru Hausu, kurį įkūnija aktorius Hju Loris, populiariojo serialo „Sostų karai“ žvaigžde Emilija Klark, legendine aktore Imelda Staunton ar Anglijos futbolo dievu Deividu Bekhemu.
Princesės namuose
Kiekvienas projektas, pasak Simonos, be galo skirtingas. Ji juokiasi, kad turbūt didžiausią įspūdį padarė iš pažiūros gana nuobodūs darbai. Vienas tokių – kampanija statybos įmonei, kuri atliko Londono pasididžiavimo Big Beno bokšto renovaciją.
„Neskaitant to, kad visa mūsų filmavimo grupė gavo nemokamą Big Beno turą, mes taip pat turėjome unikalią galimybę užlipti ant pastolių ir pamatyti šio istorinio laikrodžio ciferblatą iš arti!“ – džiūgauja Simona.
Kitas projektas – interviu interjero dizaino žurnalui su princesės Dianos broliu grafu Čarlzu Spenseriu jų šeimos namuose Altorpo dvare. Po tragiškos mirties 1997 m. princesė Diana čia atgulė amžino poilsio. Dvaras Spenserių šeimai priklauso daugiau nei 500 metų. Princesės atminimui skirta nedidelė sala su šventykla ant Ovalo ežero.
„Ne tik susipažinome su grafu, bet galėjome pasivaikščioti po visą dvarą, pamatyti Dianos ir visos šeimos asmenines nuotraukas. Kaip istorijos mylėtojai, man tai buvo nereali patirtis“, – emocijų neslepia S. Pranulytė.
Dar vienas ne mažiau įsimintinas S. Pranulytės kūrybinis darbas – populiaraus „Glamour“ žurnalo „Women of the Year“ apdovanojimų filmavimas. Šis unikalus projektas skirtas pagerbti ryškiausias aktyvistes, rekordininkes, pokyčių pradininkes ir kitas nuostabias moteris, rodančias pavyzdį savo srityse. „Tai mane labai įkvėpė nepasiduoti ir siekti savo tikslų net ir šioje kino pramonėje, kurioje vis dar visiškai dominuoja vyrai“, – sako panevėžietė.
Prisitaikyti prie pokyčių
S. Pranulytė kino industrijoje dirba šešerius metus, bet net ir per tokį gana trumpą laiką ši pramonė, panevėžietės akimis, drastiškai pasikeitė. „Dar prieš keletą metų didesnio biudžeto filmavimo aikštelėse retai kada pamatytumėte moterį operatorę ar apšvietėją, juodaodį režisierių ar dailininką. Tačiau po „Me Too“ judėjimo ir apskritai dėl vis laisvėjančios visuomenės ši industrija tapo atviresnė įvairiems žmonėms“, – pažymi kinematografė.
Ji svarsto, kad būtent dėl to ir pačiai pavyko patekti į šį magišką ratą. Anot S. Pranulytės, pokyčiai už kameros taip pat lemia pokyčius ir prieš kamerą. „Man atrodo, kad daug socialinių temų, filmų naratyvų bei veikėjų, kurie galbūt anksčiau net nebūtų paliesti, dabar yra ne tik kuriami, bet puoselėjami, rodomi didelei auditorijai“, – mano Simona.
Itin svarbų vaidmenį kine vaidina ir vis pasirodančios naujos technologijos. „Iš dalies tai ir baisu, nes dirbtinis intelektas sugeba sukurti bet kokius, net ir labai specifiškus vaizdus. Bet ir įdomu, nes taip pat atsiranda vis daugiau įrankių, kuriais galima žaisti ir atrasti naujų kūrybiškų elementų“, – pabrėžia pašnekovė.
Juokinga, bet dirbdama šioje pramonėje S. Pranulytė dabar žiūri daug mažiau filmų nei anksčiau. Tiesiog turi labai nedaug laisvo laiko, o po darbo nebesinori apkrauti galvos. Pasitenkina vienu kitu įdomesniu serialu. „Iš esmės nėra specifinio stiliaus ar žanro, kuris man patiktų labiausiai. Mėgstu ir sci-fi, ir trilerius, ir dramas. Patinka filmai ir apie kasdieniškus sunkumus bei gyvenimus, ir sprendžiantys didesnes problemas“, – teigia kino operatorė.
Pradžia nuo kavos puodelio
Vyriausiasis operatorius yra kameros, operatoriaus padėjėjų ir apšvietėjų komandos galva.
S. Pranulytės darbas yra artimai bendradarbiaujant su režisieriumi sukurti vizualinę projekto kalbą bei išvaizdą, o tuomet su kameros bei apšvietėjų komanda surasti efektyviausią (ir dažniausiai pigiausią) būdą, kaip tai įgyvendinti.
„Kiekvienam projektui reikia daug pasiruošimo ir planavimo iš anksto, o atvykus į filmavimo aikštelę kiekviena diena gali labai skirtis“, – teigia Simona. Tačiau vienas dalykas lieka amžinas – darbai visada pradedami gardžiu kavos puodeliu.
„Priklausomai nuo projekto, kartais tenka dirbti studijoje, o kartais pačiose įvairiausiose filmui tinkamose vietose. Dažnai pati valdau kamerą, bet neretai ji būna įtaisyta ant specialaus krano, dolly arba steadicam“, – filmavimų subtilybes aiškina kino operatorė. Steadicam yra nešiojamas įrenginys, leidžiantis operatoriui laisvai judėti kartu su fotoaparatu ar kamera, o dolly sistema veikia pritvirtindama kamerą prie vežimėlio ir vežiodama ją takeliu.
Troško pamatyti dinozaurus
Simona sako dažnai girdinti žmonių, kurie dirba kino industrijoje, istorijas, kaip jie nuo vaikystės domėjosi kinu, pradėjo filmuoti ir montuoti filmus ar rašyti scenarijus. Ji tokios istorijos sako neturinti. „Vienintelis ankstyvas ir ryškus su kinu susijęs prisiminimas, kai turbūt šešerių ar septynerių pažiūrėjusi Stiveno Spilbergo juostą „Juros periodo parkas“ pagalvojau, kaip būtų nerealu dirbti su filmais, nes tada galėčiau pamatyti dinozaurus gyvai!“ – juokiasi Simona.
Kinas į jos gyvenimą atėjo gana vėlai – per fotografiją ir draugus. Iš pradžių po lova atradusi tėčio senutėlį „Zenit“ fotoaparatą mergina pradėjo domėtis analogine fotografija. „Man patiko fotografuoti draugus, atrasti įvairias kompozicijas ir suprasti, kaip veikia ryšys tarp išlaikymo, diafragmos ir juostelės jautrumo. Tie patys principai galioja ir naudojant kino kameras, todėl šis hobis man labai pravertė“, – sako S. Pranulytė.
Išsiskirti iš kitų
Tuo metu vienas Simonos draugų jau montuodavo trumpus filmukus. Panoro išmokti ir ji. O pažiūrėjusi kultinį filmą „Amerikos grožybės“, užsinorėjo būti visai kaip tas atstumtasis paauglys Rikis ir filmuoti vėjyje plazdančius plastikinius maišelius.
„Bet visa tai man buvo tiesiog hobis. Suprasti, kad visi šie pomėgiai – nuo kadro kompozicijos ieškojimo iki siužeto ar idėjos perteikimo vizualiai – iš tiesų yra sujungti kinematografijoje, man padėjo tik studijos“, – teigia Simona.
Vestminsterio kino mokykloje S. Pranulytė baigė kino ir televizijos gamybos bakalaurą. Anot jos, daugelis žmonių, dirbantys kino pramonėje, yra atėję iš skirtingų sluoksnių ir profesijų, ir nemažai jų teigia, kad kino studijos visai nebūtinos. Bet Simonai jos buvo be galo naudingos. „Čia sutikau savo partnerį, susipažinau su labai kūrybingais žmonėmis, užmezgiau ryšius, kurie padėjo vėliau. Studijos suteikė kino gamybos proceso pagrindus bei techninių žinių, kurios, mano manymu, šiek tiek išskyrė mane iš minios“, – svarsto pašnekovė.
Praktiška menininkė
S. Pranulytė visada domėjosi daugybe skirtingų dalykų. Baigė Panevėžio muzikos mokyklą, po to save išbandė Dailės mokykloje. Paradoksalu, bet Simona niekada savęs nelaikė labai meniškos sielos žmogumi.
„J. Balčikonio gimnazijoje buvau mokyklos parlamento narė, kurį laiką lankiau debatų klubą. Man gana gerai sekėsi didžioji dalis dalykų, todėl nuspręsti, kokios profesijos noriu, tikrai nebuvo lengva“, – teigia S. Pranulytė. Galvoje sukosi mintys apie mediciną, o paskui apie teisę. Vėliau kurį laiką rimtai svarstė apie archeologiją. Artėjant mokslų vidurinėje pabaigai panevėžietė atsigręžė į socialinius mokslus ir politiką.
Vis dėlto meilė kinui augo. Filmai S. Pranulytei buvo puikus prasiblaškymas. Gimnazijoje su draugais pradėjo organizuoti dar ir dabar gyvuojantį kino vakarą. „Gana dažnai filmuodavau ir montuodavau mažus filmukus draugams ar mokyklai, po truputį pradėjau svarstyti apie kino studijas. Iš pradžių apie režisūrą, paskui apie montavimą ir operatoriaus vaidmenį“, – pasakoja Simona. Nors kinematografijos studijos tuomet nebuvo labai populiarios, vis dėlto ji ryžosi šokti į nežinomybę. Taip atsidūrė kultūros ir pramogų sostinėje Londone.
Prisiliesti prie lietuviško kino
S. Pranulytei dar neteko dirbti Lietuvoje, todėl lyginti Lietuvos kino industrijos su Londonu negali. Visgi ji mano, kad didžiausias skirtumas yra neapsakomas megapolio kino pramonės dydis. „Tačiau vis labiau pastebiu, kad Lietuvos kinas klesti ir greitai auga. Čia yra tiek daug puikių specialistų! – sako S. Pranulytė. – Daugelis mano kolegų jau dirbę Lietuvoje su Jungtinės Karalystės gamybos kompanijomis ir apie čia dirbančius žmones atsiliepia tik labai gerai.“
Žvėriškas greitis
S. Pranulytės namais tapęs Londonas niekada nemiega. Jis visada judrus, čia visko apstu – nuo įvairiausių šalių virtuvių iki naujausių meninių instaliacijų. Šis miestas labai skiriasi nuo likusios Jungtinės Karalystės, jis yra atviras, gyvybingas ir kupinas įvairiausių kultūrų.
„Čia gali daryti ką nori, kada nori ir sutikti daugybę įdomių žmonių. Londonas taip pat pritraukia daug menininkų ir kūrėjų, tai puiki vieta tiems, kurie yra kūrybinėse industrijose. Visa tai labai įkvepia, bet taip pat dažnai ir vargina“, – neslepia Simona.
Miestas, anot S. Pranulytės, konkurencingas. Ir taip pat labai brangus. „Šitai kelia daug nerimo ir rūpesčių, todėl labai dažnai pasiilgstu Lietuvos, lietuviškos gamtos, žmonių paprastumo ir ramybės“, – šiltai kalba S. Pranulytė.
Panevėžietiškos vasaros
Panevėžys Simonai visada liks jos gimtieji namai. Kai čia augo, važiuodama į Vilnių ar Kauną, gėdijosi savo panevėžietiškos tarties, tačiau dabar didžiuojasi išskirtiniu akcentu. „Gal aš truputį šališka, bet manau, kad iš Panevėžio kyla patys veržliausi ir kūrybingiausi žmonės, – šypteli S. Pranulytė. – Neseniai iš Vilniaus gyventi į Panevėžį sugrįžo keli mokyklos draugai, o brolis statosi namą.“
Simona vis dar mena pašėlusias panevėžietiškas vasaros atostogas. Kartu su mokyklos draugais smagiai žaisdavo lėkščiasvydį Laisvės aikštėje arba Bendruomenių rūmų prieigose. Dviračiais skriedavo aplink miestą arba karštą dieną skuosdavo nusimaudyti į Berčiūnus.
„Dar atsimenu vieną iš pirmųjų meninių projektų. Jis vadinosi „9 kombinacijos“. Man tai buvo toks naujas ir šviežias gūsis. Projekte dalyvavo, skaitė paskaitas ir savo darbus eksponavo daugelis Panevėžio menininkų. Tai man padarė didžiulį įspūdį“, – pasakoja mergina. Dabar laisvalaikiu S. Pranulytė daug laiko leidžia gamtoje, fotografuoja, keliauja ir mėgsta labai skaniai pavalgyti.
„Norėčiau ateityje filmuoti nepriklausomus kino filmus. Ir kada nors pasistatyti namuką Lietuvoje prie ežero. Būtinai su pirtimi!“ – šypsosi Simona.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją