– Miela, Vaiva, kaip jūs savyje atradote rašytojo talentą? Ar pirmoji knyga gimė savaime ar brendo ilgai? Koks buvo jūsų kelias?
– Rašymą atradau tarsi netyčia. Tai buvo viena iš nedaugelio meno sričių, kuria galėjau užsiimti be specialaus pasiruošimo, be studijų. Manau, kad polinkį rašymui turėjau visą laiką, bet vaikystėje nebuvau drąsinama sukti menininko keliu. Galbūt net būčiau pasirinkusi kitą meno sritį. Rašymu gali užsiimti vienas būdamas kambaryje, taigi natūraliai tą ir pradėjau daryti.
– Sakykite, kai mokėtės mokykloje, ar sekdavosi rašyti rašinius, sulaukdavote pagyrimų?
– Tikrai taip. Klasės draugai prašydavo, kad rašinius parašyčiau už juos.
– Taigi, jūsų talentas buvo pastebėtas anksti?
– Nesakyčiau talentas, gal labiau polinkis. Man atrodo, kad talentas yra išugdomas. Bet taip, man patiko ir buvo labai lengva mokytis lietuvių bei anglų kalbų.
– Sakalai, kada jūs pajutote, kad valgysite duoną iš aktorystės, kad buvimas scenoje yra jūsų pašaukimas?
– Sunku įvardyti konkretų laiką ar akimirką. Tikrai nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir pasakiau: „Būsiu artistas!“. Sudėtinga knaisiotis po savo vaikystę, jaunystę, nes tiesiog negali būti objektyvus – tai, kas atrodė svarbu ir teisinga tuomet, dažnai atrodo visai kitaip šiandien. Manau, kad aktoriumi tapau atsitiktinai. Žinoma, stojau į akademiją sąmoningai, bet, tiesą, pasakius, jei dabar aš būčiau priėmimo komisijos narys, tai savęs tokio, koks buvau tada, nepriimčiau. Visgi, džiaugiuosi, kad aplinkybės taip susiklostė ir šiandien esu tuo, kuo esu.
– Ar mokykloje buvote tas, kuris gerai valdė žodį? Ar esate užkliuvęs, pavyzdžiui, mokydamasis kirčiavimo?
– Manau, kad mokydamiesi kirčiavimo užkliūvame visi. Juk lietuvių kalba nėra tarminė ir kirčiavimas yra pašinas uodegoje kiekvienam aktoriui ar žmogui, dirbančiam televizijoje. Kalbant apie rašymą – rašiau ir rašau. Nesu rašytojas, bet esu parašęs ir eilėraščių, ir dainų tekstų. Apskritai, rašymas yra neatskiriama bet kurios repeticijos dalis. Kai paimi rašytojo kūrinį – ar tai būtų drama, ar romanas – jeigu nori jį perkelti į sceną, kiną, televiziją, visų pirma, turi labai gerai suvokti, ką autorius norėjo papasakoti. Pasakyti autoriui ačiū ir imti ruošti savą tos istorijos versiją. Turi būti kūrybingas, kad teisingai perteiktum autoriaus mintį.
– Vaiva, kaip jaučiatės, kai kelias dienas nerašote, kai negalite savęs išreikšti žodžiais?
– Tikrai sunku. Reikia atskirti rašymą, kuris yra darbas. Kartais tikrai norisi pailsėti nuo tų tekstų, kuriuos privalau parašyti. Visgi, per rašymą aš pati sau paaiškinu pasaulį, ypač emocijas. Man būna labai sunku nerašyti, kai gerai leidžiu laiką, jaučiuosi įkvėpta, pabendrauju su įdomiais žmonėmis. Tuomet galiu atsikelti naktį ir pulti užrašinėti įspūdžius. Esu, pavyzdžiui, pasiskolinus kompiuterį po vakarėlio, ir naktį viešbutyje rašiusi tekstą be lietuviškų raidžių, nes man būtinai reikėjo rašyti. Geros mintys užsimiršta, jeigu jų neužrašau. Todėl bent kartą per dieną užsirašau pavadinimus tekstų, kuriuos vėliau rašysiu.
– Sakalai, kaip jūs jaučiatės, kai negalite savęs išreikšti? Ką darote?
– Priklauso nuo situacijos. Nepulsiu aiškinti, kad menininkas būtinai turi save išreikšti. Manau, kad rašymas, vaidyba ar kažkokia kita kūryba yra pasekmė proceso, kuris vyksta tavo galvoje. Kuomet tu bandai suvokti pasaulį, suprasti, kas esi. Negaliu konkrečiai atsakyti, ką darau, kai negaliu vaidinti. Štai dabar ruošiuosi projektui, kurį noriu įgyvendinti su savo buvusiais studentais. Nežinau, ar jis pavyks, ar nepavyks...Na, nepuolu vidury nakties repetuoti scenos, bet nuolat apie su tuo susijusius dalykus galvoju.
– Linksminančioji prigimtis apibūdina poreikį linksminti kitus, būti dėmesio centre. Vienas yra kiekvieno vakarėlio siela, nors galbūt jis dirba inžinieriumi. Kitam, kaip, pavyzdžiui, Sakalui tai yra profesija. Bet lygiai taip pat linksminančioji prigimtis gali pasireikšti linksminimu kūriniais. Vaiva, kaip jaučiatės, kai naujas jūsų kūrinys išvysta dienos šviesą. Juk tai iš esmės yra linksminimas, ypač, jei naudotume anglišką žodį „entertaining“. Juk nebūtinai tai reiškia, kad turime kvatoti skaitydami, jis gali sukelti ir kitokių emocijų, minčių.
– Nesakyčiau, kad knyga yra linksminimas, tai labiau yra turinio kūrimas. Tas turinys gali būti visoks: linksmas, prastas, sudėtingas...Išleidus knygą, labai ilgai nėra grįžtamojo ryšio ir, apskritai, labai mažas procentas, kurie ją perskaito, parašo atsiliepimą. Mano atveju, linksminimas vyksta ne per knygų rašymą, bet socialines medijas. Ten beveik dešimt metų esu kasdien. Manau, rašyti socialinėms medijoms yra savitas žanras. Štai ten matau žmonių reakcijas, gaunu grįžtamąjį ryšį, įkvėpimo kitiems tekstams, nuolat jaučiu poreikį dalintis. Galbūt esu emocinė ekshibicionistė ir iš to kyla tas poreikis rašyti.
– Sakalai, koks jausmas, kai esate scenoje?
– Visoks. Labai gražiai Vaiva pasakė, kad yra emocinė ekshibicionistė. Sakyčiau, mes, artistai, visi tokie esame. Mums reikia dėmesio. Vis dėlto, galbūt nustebinsiu pasakydamas, kad daug aktorių nemėgsta būti viešumoje. Artistai, aktoriai, režisieriai pasakoja istorijas. Lygiai tokias pačias kaip Vaiva, tik mes pasakojame jas personažais. Bet koks mūsų veiksmas scenoje yra istorija. Drama yra istorija, pjesė yra istorija, bet tavo personažas yra dar viena istorija pagrindinėje istorijoje. Mes neturime atitikmens žodžiui „entertainer“. Ta reikšmė nėra kaip tiesiogiai verčiama – „linksmintojas“. Tiktai istorija tu gali sudominti žmogų.
Papasakosiu jums vieną nutikimą. Paprašiau kolegės pagelbėti man poezijos vakare, tačiau ji atsisakė, nes neva negali skaityti poezijos. Pasirodo, kad ji mikčioja. O teatre ant scenos žodžius varo kaip iš kulkosvaidžio, net nebūčiau įtaręs. Ji man ir paaiškina: „Ten ne aš, ten – personažas“.
– Vaiva, esate aktyvi socialinėse medijose: keliate vaizdo įrašus, rašote žinutes. Koks jausmas būti tokiai matomai?
– Man atrodo, kad kiekvienas linksmintojas ateina iš didesnės gelmės, nenoriu sakyti tamsos, bet kiek iš patirties numanau, kad, pavyzdžiui, humoristai dažniausiai būna patyrę kažkokį didelį skausmą. Tik išmokęs pasijuokti iš savęs, tu gali prajuokinti kitus. Suprantu aktorių įsijautimą į personažą, lygiai taip pat Vaiva Rykštaitė nėra mano tikrasis vardas ir pavardė.
Kartais sunku atskirti tą ribą, kur yra mano personažas, o kur jau aš. Buvimas vieša asmenybe mane išlaisvina. Tačiau iš prigimties esu intravertė, nors tuo gal sunku patikėti. Galiu būti vakarėlio siela, jeigu reikia, bet mieliau būčiau tyli stebėtoja ir rinkčiau medžiagą savo tekstams. Socialinės medijos sukuria atstumą – kai rašau, esu viena kambaryje su savo telefonu. Nežinau, kaip elgčiausi būdama arti žmonių, ar būčiau tokia drąsi, iškalbinga ir kategoriška.
– Linksminančioji prigimtis nėra tai, kad žmogus yra vakarėlio siela. Per linksminimą (na, neturime kito lietuviško žodžio) mes galime save realizuoti įvairiose veiklose. Scena, socialiniai tinklai, kūryba, žodžiai...Sakalai, kaip jaustumėtės, jei ilgesnį laiką negalėtumėte vaidinti?
– Sunku pasakyti. Veiklos visada galima surasti. Dabar, kaip minėjau, su buvusiais studentais bandau išvystyti projektą. Net nežinau, ar mums pavyks tai padaryti iki Kalėdų, gal po naujų metų. Procesas nesustoja. Vaidyba, spektaklis yra pasekmė. Jeigu eičiau vaidinti tik tam, kad vaidinti, scenoje manęs neliktų labai greitai. Lipti į sceną turbūt lygiai taip pat kaip Vaivai rašyti – procesas. Jeigu negaliu vaidinti, tai negaliu. Tuomet kuriu kitus personažus. Galiu pamatyti žmogų gatvėje, užstringa kažkokia detalė. Pagalvoju, kad jis galėtų virsti į kokį nors personažą, imu kurti, kaip atrodo jo gyvenimas. Greičiausiai tos fantazijos nieko bendro neturi su tuo žmogumi.
Dažnai pasakoju studentams, kad mėgstu stebėti prekybos centruose dirbančias kasininkes. Tu gali būti labai arti jų, net užuosti, o jos į tave nekreipia jokio dėmesio, nes yra užsiėmusios. Per tą laiką aš bandau fantazuoti kaip jos gyvena, kaip geria kavą, vedžioja šunį ir pan. Galbūt realiame gyvenime jos kavos negeria, neturi šuns...Tai – vaizduotė ir aš nevadinčiau jos aktorine vaizduote. Kūrybinė vaizduotė nėra vien žmogaus, kuris užsiima kūrybiniu darbu, privilegija. Ji yra neatsiejama kiekvieno iš mūsų dalis. Kiekvienas yra unikalus. Vaiva išreiškia rašymu, aš – vaidyba, dėstymu. Procesas yra tas pats.
– Vaiva, neseniai buvote nustojusi rašyti ir rinkote medžiagą, kaip parašyti knygą. Tai sugulė į vaizdo medžiagą. Sakykite, ar tokia kūryba labai skyrėsi nuo knygos rašymo?
– Man buvo labai keista. Dvylika metų nuolat rašiau knygas. Esu parašiusi iš viso aštuonias. Kiek esu suaugusi, nuolat rašau. Dar vienos neišleidusi, jau pradedu kitą. Tiesiog vieną dieną atėjo jausmas, kad reikia padaryti pertrauką. Šiaip esu labai produktyvi, bet man norėjosi refleksijos.
Buvau nusprendusi metus visai nieko nekurti, bet nepavyko. Pradėjau galvoti kaip rašau, rašydavau ir pradėjau tas mintis užsirašinėti. Iš to natūraliai man išėjo tas vaizdo kursas kaip parašyti ir išleisti knygą. Man atrodo, kad tas kūrybiškumas yra prisijungimas prie universalaus šaltinio, versmės, kuri mums nėra iki galo pažinta. Noriu tikėti, kad kiekvienas žmogus gali prisijungti prie tos kūrybinės versmės, tik naudoja skirtingus mediumus. Mano mediumas yra rašymas, kito – muzikos instrumentas, balsas, vaidyba. Aišku tam reikia įgūdžių, bet prisijungus prie to šaltinio galima kurti nesustojant. Dažnai kūrėjai sako, kad: „Ne aš kuriu, tai eina per mane“.
Viena vertus tai yra terapinis mechanizmas, kai aš perdirbu tai, kas man nutiko, bet kita vertus, gal kažkas daugiau... Įsijungia pasąmonė ir ta pasąmonė yra išlaisvinanti kūrybinė galia, bet tam, kad įsijungtų pasąmonė reikalingas automatizmas. Pavyzdžiui, jei tik pradėjote vairuoti, nesate įgudę, važiuodami nejausite laisvumo ar malonumo. Tik įgudus, atsiranda automatizmas ir laisvumas. Taip yra su bet kokia kūryba. Pirmiausia reikia įgusti, išmokti, kad jaustumeisi laisvai tame, ką darai. Kai pasijunti laisvai, tada kūrybine galia gali daug lengviau disponuoti, negalvoti apie kiekvieną žingsnį, bet leisti vesti pasąmonei.
– Ką patartumėte tiems, kurie jaučia, kad nori tapti rašytojais?
– Patarčiau nusipirkti mano vaizdo kursą (šypsosi). Skaityti daug knygų ir mokytis. Sąmoningai eiti savo tikslo link. Žinoma, rašyti.
– Sakalai, ką patartumėte žmonėms, kurie svajoja būti aktoriais?
– Skaityti, mokytis, ruoštis. Eiti mokytis konkrečiai amato – vaidybos. Vaiva labai teisingai pastebėjo – visu pirma turi įvaldyti amatą, o paskui prasideda kūryba. Neseniai klausiau vieno amerikiečio paskaitą apie aktoriaus autentiškumą. Akademijoje moko aktoriaus profesijos, bet kai išeini realiai dirbti, turi išlikti savimi. Tas paradoksas gali klaidinti jauną žmogų. Taip, turi būti savimi, bet būdamas savimi turi įvaldyti amatą. Iš pradžių turi įvaldyti žodį, sakinį, rašymą, o paskui atrasti savo stilių. Įvaldžius aktorystę, vaidyba tampa įrankiu, kuriuo pasireiškia tavo mąstymas, tavo unikalumas.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!